Kaip paaiškėjo, šiųmetėje  Moksleivių dainų šventėje džiugią nuotaiką temdo ne tik maistas. Kas ta dešra su rieke „bulkos“ ir sausų grikių normike pusryčiams? Niekis! Masiniuose susibūrimuose visada bus apsinuodijusių maistu – šituo protingų žmonių irgi nenustebinsi.

Bet pikta darosi, kad šventės organizatoriai naudojasi tėvų geranoriškumu ir vaikais. Į renginį  jie vežami tarsi konvejeriu, o ten juodai atidirbę grįžta atgal taip ir nespėję pasidžiaugti laisvalaikiu sostinėje. Nei savo jaunųjų kolegų – šventės dalyvių pasirodymų, nei nemokamų muziejų taip ir lieka nematę. Žinoma, taip nepasiseka ne visiems.

Tėvai jau pareiškė savo nuomonę skųsdamiesi ne tik žurnalistams, bet ir šventės organizatoriams, bet tikriausiai jų balsas taip ir išsisklaidys tyruose. Vis dėlto šiauliečiai – ilgamečiai tiesioginiai šventės dalyviai –  neslepia apmaudo ir pasibaisėjimo renginiu ir abejoja jo „šventiškumu“. Vadinasi, tiesos yra, kad ir kaip atsakingieji kartotų, jog čia „yra tokia renginio specifika“, „tėvams jų vaikai mylimiausi“.

Sekinančios repeticijos
Televizoriaus ekrane Lietuva stebėjo vieną svarbiausių  šventės renginių – Dainų dieną. Filmuojanti kamera slenka ir iš širdies stilizuotą liaudies dainą traukiančiais, ir mieguistais, ir nuobodžiaujančiais jaunųjų choristų veidais. Kol dirigentas energingai diriguoja, simboliškai atrodo plačiai ir gardžiai nusižiovaujanti mergina, kuri net neprisidengia ranka nuovargio (arba nuobodulio) ženklo. Kur kas nei choristų retesnės gretos žiūrovų...

Vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblio „Šėltinis“ vadovė Violeta Laugalienė neslepia kartėlio. Į Dainų šventę ji išvyko kartu su 300 kolektyvo narių ir savo vyru ansamblio vadovu Romualdu. Jauniausi šokėjėliai – antrokai, vyriausi – dvyliktokai. Abiejų  vadovų nuotaikos – liūdnos. Gaila vaikų.

„Viskas gerai, neigiamos emocijos nuslūgsta. Bet tai kartojasi metai iš metų. Lygiai tas pat. Baletmeisteriai brėžinius keičia, vaikai nesusigaudo todėl, kad jie yra per maži – jie yra antrokai, trečiokai. Jie tris kartus juodai sulijo ir vis tiek buvo aikštėje. Baletmeisteriai tiesiog tyčiojasi iš kolektyvų, tyčiojasi iš vaikų, grasina išvaryti.

Mūsų vienuoliktokai grįžo iš pasirodymo Ispanijoje ir pamiegoję keturias valandas išvyko į Dainų šventę. Tai yra toks patriotizmas. Ir jie nori į tą šventę“, – tikina V. Laugalienė, kurios manymu, požiūris į šokantį vaiką Dainų šventėje yra baisus.

Abu vadovai – ilgamečiai Dainų šventės dalyviai. Pasirodo, kasmet šiame renginyje vis baisiau.

„Mes kalbame apie patyčias mokykloje – tai patyčios yra aikštėje. Mano laikais, kai buvau vaikas,  kiekvieną vakarą vykdavo diskotekos, vaikai buvo užimti ir iki dabar išliko smagūs prisiminimai. Dabar  trečiokai, ketvirtokai aštuntą ryto išvažiavo ir dešimtą vakaro grįžo. Mes gyvenome gerai „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje: daugiau kaip pusė vaikų turėjo lovytes, turėjo savo dušus ir kriaukles – miestas mūsų nakvyne labai gerai pasirūpino. Bet požiūris į šokantį vaiką yra tragedija. Šitaip negalima išnaudoti vaikų! Vaiką paėmė iš darželio valanda vėliau ir vaikų teisės prisistatė, dabar vaikas antrokas 14 valandų aikštėje ir jokių teisių nėra – jis turi dirbti“, – piktinasi V. Laugalienė. O buvo ir ašarų.

V. Laugalienės manymu, jeigu baletmeisteris nesusitvarko su savo užduotimi, vadinasi, negali dirbti tokio darbo. Vieni puikiai vadovauja ir jų grupės jau pasiruošė. Tad vaikai aplankys ir muziejus, eis į kavinę, laisvai bendraus, pamatys miestą.

„O visi mažiukai? Juk maži vaikai nesupranta, ką jiems sako tokiais tempais ir ištisai rėkiama“, – teigia V. Laugalienė, kuri planuoja grįžus iš Dainų šventės raštiškai kreiptis į atsakingą ministeriją. „Šventė yra kas – šventė žiūrovui ar šventė vaikui? Jeigu šventė yra vaikui, tai su muziejais, su turiningu laisvalaikiu. Bet jeigu tai yra darbas, tuomet kolektyvams turi būti už tai atlyginama“, – sako ansamblio „Šėltinis“ vadovė.

Nebe tie laikai, jog  pedagogikos etika leistų repetuoti be pertraukos arba iškoneveikti vaiką.

„Laisvalaikio – išvis tokio nėra. Tai juodas kruvinas darbas. Jeigu nėra pinigų, tai ir nereikia tos šventės. O jeigu yra pinigų, tegul tai bus savaitę trunkanti šventė“, – sako V. Laugalienė.

Vis dėlto, pasak jos, vaikai nori dalyvauti ir labai greitai pamiršta, kas bloga. Kai šventė vainikuojama fejerverkais, padėkomis, gėlėmis – vėl nori važiuoti.

Koordinatorė: yra repeticijų grafikai, kitų baletmeisterių – toks tonas
Ansamblių vakaro kūrybinės grupės koordinatorė Inga Kriščiūnienė sako, jog nerealu, kad repeticijos tiek gali trukti, nes vaikai neatlaikytų tokių krūvių. Jie esą turi ir laisvo laiko.

Vis dėlto I. Kriščiūnienė jau sulaukė susirūpinusiųjų dėl savo vaikų skundų. „Yra paskelbti repeticijų grafikai. Tai jeigu yra viena dalis, 600–900 vaikų repetuoja nustatytą laiką. Vieni šoka vienus šokius, kiti – kitus. Tad vieni ilsisi ant kėdžių ar tarp medžių, o kiti tuo metu repetuoja. Dainų šventė yra krūvis, turime dienų, kiek turime“, – sako koordinatorė. Antai vaikai repetuoja manieže, po to turi pervažiuoti į Kalnų parką, dar pavalgyti, tad automatiškai susidaro trys valandos pertraukos.

Dėl to, kad baletmeisteriai įžeidinėja mažus vaikus, ji taip pat sulaukė skambučių.

„Kiekvienas baletmeisteris, kuris laiko mikrofoną, nemanau, kad išdrįstų. Visos aikštės yra mikrofonizuotos. Sunku patikėti, kad save gerbiantis baletmeisteris taip darytų. Yra griežtų vadovų, yra aikštės asistentai. Nebent asistentui „įgnybtų į uodegą“, – sako koordinatorė. – Bet vienų tonas yra vienas. O kiekvienas savo vaiką labai myli ir saugo. Jeigu vieno tonas griežtesnis, tai taip ir priima... Mes turime penkis baletmeisterius ir jie yra puikūs. Žinau iš mamų ir močiučių, kad tai yra nepakeliama. Visgi laiškais informavome, kad specifika yra pakankamai nelengva.
Bet vaikai laimingi. Kai vaikai grįš, jie bus ant sparnų, o iš tikrųjų jiems sunku.“

Vis dėlto koordinatorė nepaneigia, kad čia užverda didžiulė košė ir vaikai joje pavargsta, tačiau tikina, kad po repeticijų į mokyklą sugrįžę ūžia ir trykšta gera nuotaika.

Senais „čėsais“ renginys buvo kur kas šventiškesnis
Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas Dainų šventės renginiuose dalyvauja tikriausiai nuo 1975-ųjų. Pasak jo, renginys praranda savo dvasią, nors puikiai supranta, kad jo visavertiškumą lemia lėšos.

Kaip prisimena V. Ališauskas, anksčiau kolektyvai buvo išskaidomi, pasirodydavo rajonuose, įvairiose vietose, vaikai buvo laisvesni ir dar pabūdavo šventėje savaitę.

O dabar jie trims dienoms iš ryto išvežami su traukiniu, tiesiai iš traukinio keliauja į repeticijas, vakare įsikuria, sukerta vakarienę ir žino, kad kitą dieną nuo ryto „ars“.

„Vaikai turi jausti šventę. Iš tikrųjų repertuaras yra pakankamai sudėtingas ir jį ruošti net muzikos mokyklos mokiniams yra sudėtinga. Dainų dieną Vingio parke galbūt jie jautė tą šventę, bet žiūrovų buvo, ko gero, mažiau negu pačių dalyvių. Vadinasi, galbūt renginys yra organizuojamas per dažnai ir, iš kitos pusės, tai turi būti šventė vaikams. Valstybė turi priimti tam tikrus sprendimus, kad vaikai turėtų laisvo laiko ir galėtų pasinaudoti galimybe nemokamai patekti į muziejus, į galerijas ir kad vieni kitus jie galėtų pamatyti“, – sako V. Ališauskas.

Antai Dainų dieną šokėjai dainuojančių savo draugų negalėjo pasižiūrėti, nes repetavo.

„Bent jau vieni į kitus pasižiūrėtų, jau būtų savaime kažkoks susibūrimas ir  palaikymas. O dabar jie atskirti pagal žanrus ir vieni kitų pamatyti negali. Jeigu valstybė neturi lėšų, tai turėtų daryti rečiau arba pasirodymus skaidyti į regionus“, – sako direktorius.

O kur dar visai nelinksma atranka. Štai jei įstaigos kolektyve, pavyzdžiui, liaudies instrumentų orkestre groja 20 žmonių, važiuoti gali tik 12.

„Tai ką daryti vadovui? Gerai, kad „atsisijoja“, kad vieni su tėvais išvyksta atostogauti. Bet jeigu visi 20 būtų norėję? Jie praktiškai dvejus metus mokėsi repertuaro ir po peržiūros jiems pasako: valstybė neturi tiek lėšų – iš 20 vietų tik 12 yra. Kaip atrinkti ir ką tam vaikui pasakyti, kodėl jis nevažiuos? 2018 metais vyks pasaulinė Lietuvių dainų šventė, skirta  Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. O kam lankyti tas repeticijas, jeigu nežinau, ar mane paims“, – svarsto direktorius.