Valstybinių švenčių Lietuvoje yra tikrai nemažai. Tik panašu, kad dar nėra susiklosčiusios tradicijos jas visuotinai švęsti. O kol vis dar ieškoma būdų ir formų padaryti šias šventes išskirtines, įdomias, patrauklias įvairaus amžiaus tėvynainiams, šventiniuose renginiuose dalyvaujančiųjų, ypač jaunimo, – nedaug. Gal tai priklauso ir nuo to, kaip žmogus yra ugdomas dar vaikystėje. Jeigu šeimoje, mokykloje nebuvo skatinimas pilietiškumo jausmas, tuomet nereikia tikėtis, kad vaikas užaugs patriotišku, už savo šalį atsakomybę gebančiu prisiimti piliečiu.

Stokojame pilietiškumo ir patriotiškumo
„Kai žmogus neturi pilietiškumo jausmo, jam ir valstybinės šventės yra tik laisvadienis, jis nejaučia savęs kaip istorijos proceso dalyvio. Nesijaučia esąs tautos dalimi ir neprisiima atsakomybės už valstybę. Manau, kad visos bėdos prasideda dar mokykloje. Pilietiškumo jausmas nėra įdiegiamas, nes liberalių politikų yra išguitas iš mokyklos, švietimo“, – „Šiaulių naujienoms“ sako etnologas Libertas Klimka.

Kadangi esame tautinė valstybė, labai svarbu ugdyti tautiškumą, nes būtent iš tautiškumo išauga tikrasis pilietiškumas ir patriotizmas. Gaila, tačiau ne tik mokytojai, bet ir tėvai neskuba įdiegti meilės Lietuvai savo vaikams ir mokiniams.

Etnologas svarsto, kad taip yra todėl, jog dabartinės šeimos dažnai yra nepilnos ir suardytos. Pavyzdžiui, mama dirba Airijoje, tėtis – Norvegijoje, o vaikus augina seneliai. Vadinasi, jeigu nėra kam perduoti šeimos tradicijų, belieka apeliuoti tik į valstybinį ugdymą. Jeigu atsiranda bent vienas mokytojas, turintis patriotiškumo jausmą, natūralu, kad ir mokiniai gali užsikrėsti entuziazmu ir panorėti labiau pažinti savo šalies istoriją. Tarkime, mokytojas per ar prieš valstybinę šventę gali nuvesti mokinius prie piliakalnio ir įdomiai pasakoti ką nors apie tautos praeitį. Tokiu būdu yra pažadinamas pilietiškumo jausmas.

Jeigu tokio ugdymo nėra, žmogus auga kaip daržovė ir tenkina tik savo fiziologinius poreikius, kitaip tariant, nemaitina savo sielos. Tokių apraiškų ir pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Nesunku pastebėti, kad ne visos šventės švenčiamos kultūringai ir gražiai. Kai kuriems valstybinės šventės tampa papildoma proga vartoti alkoholį ar tiesiog neiti į darbą. Matyt, tai yra valstybės erozija, tam tikra pasekmė, kai per dvidešimt penkerius metus nesugebėjome visko teisingai padaryti. Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad tautinis jausmas yra labai svarbus ir negalima jo ignoruoti, nes būtent iš to išauga stipri valstybė.

„Daugumai valdininkų labai patogu, kad mūsų beveik trečdalis tautos gyventų užsienyje. Be to, pas mus yra didžiausia socialinė atskirtis, daugiausiai uždirba tik biurokratai. Liberalų nuostatos, kurios buvo ryškiai diegiamos, parodė savo visišką fiasko. Akivaizdu, kad einame neteisingu keliu“, – pabrėžia etnologas.

Reikia ieškoti įdomesnių šventimo formų
Vis dėlto ar įmanoma tais senais švenčių minėjimo būdais, deginant žvakutes, giedant Lietuvos valstybės himną, įskiepyti žmogui, ypač jaunam, patriotizmą. Galbūt mums viskas taip pabodę, kad turinio forma tampa tiesiog neįdomi?

Etnologas atsako, kad iš tiesų visos šventės turi būti talentingai pateikiamos. Visada reikia atrasti bendrą kalbą: su jaunimu kalbėti vienaip, o su pagyvenusio amžiaus žmonėmis – galbūt kitaip. Apie šventes ir atmintinas dienas galima kalbėti labai įvairiais aspektais. Tereikia visa tai pateikti įdomiai.

„Yra daugybė būdų kaip švęsti valstybines šventes. Pavyzdžiui, galime stebėti riterių kovas, amatų demonstracijas. Akivaizdu, kad galimybių ir pramogų yra įvairiems skoniams. Tam kultūrininkai turėtų būti profesionaliai paruošti, kad surastų visiems tinkančių šventimo formų. Manau, kad ieškant ir norint jų galima surasti. Pagaliau ir himną galima giedoti bet kurioje pasaulio vietoje. Manau, kad įdomu himną giedoti, kai žinai, kad visame pasaulyje tokiu pat metu jis giedamas ir daugiau nė viena tauta taip nedaro. Visada įdomu daryti kažką originalaus, nestandartinio“, – sako L. Klimka.

Galbūt dėl visuomenėje vis dar gajų stereotipų, esą švęsti valstybines šventes yra neįdomu, atsiranda teigiančių, kad gimtadienius švęsti yra smagiau. Tuo tarpu etnologo nuomone, tai yra neišugdyto žmogaus požiūris. Žmogus nuo gyvūno ir skiriasi savo visuomeniškumu. Jeigu jis visuomeniškumo jausmo neturi, vadinasi, yra daržovė, jo reikia tik gailėtis.

Netiki, kad pamatys ką nors įdomaus
Yra trys valstybinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji. Galbūt jaunas žmogus tarp jų nejaučia jokio skirtumo, kitaip tariant, nejaučia šventės iš vidaus. Gal net dalyvauja šventėje iš pareigos. Etnologas paaiškina, kad tai yra skirtingos šventės, nevienodai paminimos, todėl jų tapatinti nereikėtų.

„Nueikite į šventės renginius, pamatysite skirtumus ir atsiras tas įdomumas. Dabar kultūrininkai atranda vis naujų formų. Čia tas pat, kaip žmogus, kuris sako, kad teatre nieko įdomaus, nors niekada ten nėra buvęs. Netrūksta ir jaunuolių, kurie nesilanko rimtos muzikos koncertuose, nes jiems užtenka popso. Tokio žmogaus tenka tik gailėtis, nes jis skurdina savo sielą. Dalyvavimas valstybinėse šventėse taip pat yra sielos penas, o sielą, kaip ir kūną, reikia pamaitinti“, – akcentuoja L. Klimka.

Etnologas svarsto, kad žmonės galbūt dažniau dalyvautų įvairiuose renginiuose, jeigu jie būtų dažniau reklamuojami. Tačiau tuo pačiu žeria priekaištus komercinei televizijai. Pašnekovas pastebi, kad tiek per valstybines, tiek religines šventes, rodomi tie patys smurtiniai filmai ir taip – kiekvieną vakarą. Taip pat mano, kad reikėtų reikalauti daugiau kūrybiškumo. Juk kiekviena gyvenvietė turi savo kultūrininką, bibliotekininką, mokytojus – būtent jie yra mūsų šviesuoliai, turintys nešti šviesą.

Pilietiškumas neatsiranda savaime
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis sako, kad valstybinių ar religinių švenčių mastelį negalima taip paprastai įvertinti. Pavyzdžiui, vieni nešvenčia Kalėdų, o kiti – vis dėlto sėda prie Kūčių stalo ir palieka dovanas vaikams. Nereikia pamiršti, kad turime ir vienišų bei prieš religijas nusistačiusių žmonių. Tačiau galbūt jų nėra tiek daug.

Profesorius norą ar nenorą švęsti valstybines šventes sieja ir su istorine atmintimi. Kitaip tariant, jeigu kažkoks svarbus praeities įvykis įvyko ne taip seniai, noras paminėti tą datą yra didesnis.

„Vasario 16-oji yra giliau įsirėžusi istorinėje atmintyje, nes tą datą minėjo mūsų seneliai, o tėvams tai buvo draudžiama šventė. O kas yra draudžiama – atkreipia dėmesį. Todėl galbūt ji turi gilesnę tradiciją. Kovo 11-osios tradicija galbūt nėra tokia gili, tačiau ji taip pat įsirėžusi į žmonių atmintį. Daug žmonių dalyvavo Sąjūdyje, tai buvo visos Lietuvos Sąjūdis, jie prisimena tą laiką ir sieja save su valstybės atkūrimu. To paties negalima pasakyti apie Valstybės dieną. Būtų juokinga kalbėti apie žmones, kurie ką nors prisimintų iš tų laikų. Juo labiau kad tai šventė, kuri nebuvo švenčiama nei prieš šimtą, nei prieš du šimtus metų. Tai nauja šventė, kuri atkreipia dėmesį į valstybės tęstinumą. Lyginant su kitomis šventėmis, galbūt ji net labiau išryškina valstybės atsikūrimą ir svarbą“, – tvirtina G. Navaitis.

Tai, kad lietuviai domisi įvykiais, kurie įvyko ne taip seniai, iliustruoja ir faktas, jog labiau perkamos tos istorinės knygos, kuriose aprašomi ne prieš šimtus, bet dešimtis metų buvę įvykiai. Pavyzdžiui, Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos veikalas „Lietuvos istorija“ buvo išleistas daug didesniu tiražu nei Alfredo Bumblausko knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“.

„Tad akivaizdu, kad emocinis tapatinimasis su Lietuvos karaliumi Mindaugu nėra toks stiprus, negu su kitomis valstybinėmis šventėmis. Be to, žinios apie Mindaugą nėra gausios ir mažiau susijusios su asmenine patirtimi“, – skirtumus įžvelgia psichologas.

Vis dėlto faktas, kad tūkstančiai moksleivių dalyvauja dainų šventėje ir kartu su Prezidente giedojo Lietuvos himną, rodo, kad ne visi yra abejingi tautos praeičiai. Vien tai, kad mokiniai ne tik dainuoja liaudies dainas, bet ir jas išmoksta, leidžia manyti, kad galbūt jas dainuos ne tik per valstybines, bet ir asmenines šventes namuose. Tikėtina, kad jie dainų žodžių išmokys savo vaikus ir taip valstybinės šventės taps aiškesnės didesniam skaičiui žmonių.

„Tokie jausmai – kaip patriotizmas, savęs siejimas su valstybe, valstybinių švenčių šventimas ir pan. – neatsiranda savaime. Patriotiškumas, pilietiškumas turi būti ugdomas. Galime tik pasidžiaugti, kad žmonių, švenčiančių valstybės tęstinumą pabrėžiančią karaliaus Mindaugo dieną, daugėja ir atsiranda vis mažiau nežinančių, kuo ši diena reikšminga“, – pabrėžia G. Navaitis.

Lietuviai mėgsta švęsti tas valstybines šventes, kurios labiau susijusios su jų istorine atmintimi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.