Liežuvis neapsiverčia įvardijimui
Konfliktu dažniausiai vadiname dviejų žmonių ar grupių susidūrimą, kai jų norai, poreikiai ar tikslai nebeatitinka interesų, abiem pusėms sukeliantys sunkių išgyvenimų. Toks skaitytojus intriguojantis sankirtis visai neseniai aprašytas („Šiaulių naujienos“ 2016 05 25) Dianos Janušaitės straipsnyje „Akibrokštas: mokytojo antausis trečiokui?“
Vienoje šio susidūrimo pusėje močiutė ir mama (pavardės nepaminėtos), o kitoje... – muzikos mokytojas. Šioje vietoje liežuvis tiesiog neapsiverčia burnoje. Kodėl? Nedrįstu garsiai tarti nei to mokytojo vardo, nei pavardės, nes visų mūsų – fakulteto dekano, Muzikos katedros ir kitų katedrų dėstytojų – teigiami prisiminimai apie šį gabų, darbštų ir kultūringą studentą tebėra itin gyvi.
Abiejų konflikto pusių padėtis nelengva
Iš straipsnio pavadinimo aišku, kad konflikto dėmesio centre atsidūrė trečiokėlis. Aprašyta ir situacija, būtent „per muzikos pamoką pedagogas rodė filmuką“, buvo leista „prieiti arčiau prie kompiuterio“, „keli mokiniai, tarp jų ir nukentėjęs, taip ir padarė, tik paskui jie pradėjo stumdytis“ ir t. t.
Beveik du dešimtmečius mokytojavusi įvairaus tipo bendrojo lavinimo mokyklose (septynmetėje, vidurinėje, kaimo ir miesto, Varnių proftechninėje) ir dirbusi su skirtingo amžiaus (nuo pradinukų iki abiturientų) bei nevienodo intelekto mokiniais ir sukaupusi patirties, pirmiausia atkreipiau dėmesį į kelias straipsnyje aprašytas problemines detales, leidusias suformuluoti esminę konflikto pamokoje priežastį.
Be abejonės, „galimai nukentėjęs“ trečiokėlis yra hyperaktyvus: perdėtai energingas, nenustygstantis vietoje, negalintis sutelkti dėmesio, jam greit viskas nusibosta, todėl trukdo aplinkiniams, visada išsiblaškęs ir netgi agresyviai nusiteikęs... Tai tikrai nelaimus vaikas, turintis nervinių bei nuotaikos sutrikimų, kurie pasireiškia savikontrolės nebuvimu ir socialinio elgesio nukrypimais nuo priimtinų bendravimo ir dorovės normų. Hyperaktyvų vaiką dėl jo nepakenčiamo, aplinkinius erzinančio elgesio atstumia ir klasės, ir kiemo bendraamžiai.
Tokio vaiko ugdymas tampa didžiausiu galvos skausmu pedagogams. Nors hyperaktyvių vaikų (3–5 proc.) intelektas normalus, bet jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes: niekada nebaigia klasėje skirto darbo, nepadaro namų užduočių, sunkiai susikaupia, blaškosi rašydami, skaitydami, net žaisdami. Ir nėra tokio išminčiaus, kuris patartų, kaip pedagogui dirbti pamokoje, kad sutramdytų ekspromtu atsirandančias emocijas, kurios paralyžiuoja jo pozityvias nuostatas ir norus dėl to, kad klasėje yra vienas ar net keli raidos sutrikimų turintys mokiniai, savo impulsyviu elgesiu kasdien trukdantys aiškinti naują medžiagą, pasitelkti demonstracines priemones, kas pamoką išbalansuojantys darbo ritmą, kitų mokinių dėmesį ir taip atimantys pastarųjų teisę į kokybišką mokymą, rengimąsi ateities gyvenimui!?
Blogai, kai tėvai, neimdami domėn savo vaiko netinkamo elgesio, ramiai pasikliauja viltimi, kad visa tai jis su laiku išaugs. Toks nusiteikimas graso papildomomis bėdomis. Man, kaip mokytojai ir dėstytojai, įvairiausių minčių kelia straipsnio frazė – „vaikai skųsdavosi, kad jis ir darželyje engdavo kitus“. Vadinasi, dabartinio trečiokėlio bėda seniai tėvams žinoma. Nejaugi jie abejingai pasidavė laukimui, praleisdami dalį pačių geriausių metų sūnaus elgesio korekcijai?
Vaiko problemą suvokiantiems tėvams tenka nueiti „kryžiaus kelius“. Savikontrolės ir socialinio elgesio raidos sutrikimas yra lėtinis ir, deja, nepagydomas procesas. Gimdytojams sunku susitaikyti su šia negalia: ne vienas tėtis, neiškentęs įtampos, palieka šeimą, ne viena mama tada iš dvigubo nuovargio ir nevilties pradeda nekęsti ir savęs, ir vaiko, ir mokytojų – viso pasaulio.
Tai kertasi su privaloma hyperaktyvaus vaiko artimųjų misija: jie neturi moralinės teisės išleisti jo iš akių nė trumpai valandėlei. Vaikas kiekvienu atveju tuoj pat turi pajausti savo elgesio pasekmes: būti pagirtas, kai to yra vertas, ir sudrausmintas, kai elgiasi blogai. Savo nenuoramą tėvai turi nukreipti į sporto treniruotes, kuo dažniau vežtis į išvykas, kviestis prie saviruošos darbų, t. y. ištisai bendrauti su juo, būti šalia jo... Ir apkabinti, ir paglostyti, ir skanumynu ar miela mažyte dovanėle pamaloninti, nesmerkti ir nebarti svetimų žmonių akivaizdoje...
Hyperaktyviems vaikams labai reikia neriboto tėvų dėmesio ir meilės. Svarbiausia – tėvai turi iš esmės permąstyti mūsų visuomenėje absoliučiai išsigimusią sampratą apie vaiko teises ir pareigas, turi išmokti nekaltinti kitų, įprasti atsikratyti pykčio, nusivylimo ir kitų nepalankių jausmų, kilusių dėl vaiko elgesio, turi įgusti kas vakarą ramiai su vaiku aptarti nemalonius dalykus ir atleisti savo nepasėdai. Tada ir „papildomų stresų“ vaikui kur kas mažiau liktų, ir mokytojus bei kitus žmones, jų darbą pamažu įprastų gerbti.
„Nuo darželio laikų patiria stresą dėl mikčiojimo“
Šia fraze straipsnyje išsakyta kita didelė tos šeimos neganda. Mikčiojimas, vienas sunkiausiai šalinamų kalbos sutrikimų, dažniau pasireiškiantis berniukams dėl netikėto išgąsčio, persirgto meningito, encefalito, dėl šeimoje vykstančio smurto ir kt. Pastebėta, kad 65 proc. mikčiojančiųjų iš prigimties yra kairiarankiai, 5–7 gyvenimo metais mokyti rašyti / dirbti dešine ranka.
Mikčiojimą gali sukelti ir netinkamas berniuko auklėjimas. Mikčiojimu gali virsti gimdymo trauma... Tasai kalbėjimo defektas gali būti „įgytas“ nėštumo metu, jei mama išgyveno daug sunkių stresinių situacijų. Šį teiginį paremiu muzikologų (Piličiauskas J., Muzikos barai, 1998, Nr. 17), tyrusių negimusių vaikų muzikinį ugdymą, išvada: „Keturių mėnesių embrionas motinos įsčiose, jau girdi supančio pasaulio garsus, atitinkamai į juos reaguoja. Tuo metu formuojasi būsimojo piliečio – kultūros vartotojo intonacijynas (intonacinis žodynas).“ Kartais vaiko mikčiojimas gali būti paveldėtas (atsiranda 2–4 vaiko gyvenimo metais, kai šis mokosi kalbėti).
Mikčiojimas, kaip ir hyperaktyvumas bei daugybė kitų negalavimų, gali būti tiesiog Dievo bausmės pirštas už tėvų klystkelius, už motinos, nešiojančios savo įsčiose vaikelį, ypač nelauktą, širdyje verdantį pyktį, apmaudą, keršto troškimą, stresą.
Pasak t. James Mariakumar SVD, indų kilmės katalikų kunigo, misionieriaus, filosofijos profesoriaus, š. m. gegužės 22–25 dienomis Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčioje vedusio rekolekcijas – vidinio išgydymo pamaldas, nelaukiamas vaikas jau motinos įsčiose turi problemų, kurios nepaleidžia jo visą gyvenimą. Atskleisdamas svarbiausią žmogaus vidinių sužeidimų priežastį – tėvų meilės stoką dar negimusiajam ir vaikystėje, sielovadininkas t. James ramino, kad visa tai gali kompensuoti Dievas Švč. Mergelės Marijos užtarimu.
Taigi, priežastys įvairios, bet ryškus bendras bruožas – tų vaikų nervų sistema itin jautri.
Nėra medikamentų, kurie per trumpą laiką pašalintų bėdą. Pagalba mikčiojančiajam yra nepaprastai ilgas (mano sūnaus kalbai atkurti prireikė šešerių metų) procesas, reikalaujantis terapeuto bei logopedinių žinių ir begalinės kantrybės, atsidavimo vaiko ateities gyvenimui.
„Jokių negerų sapnelių“
Tokiu sakinuku vaikų neurologė gydytoja Jūra Daulenskienė suformulavo man, mamai, vieną iš privalomų laikytis reikalavimų, gyvybiškai reikalingo vaiko nervų sistemai stiprinti. Bet pabandykite suvokti to reikalavimo sudėtingumą! Kaip jį realizuoti, jei mes, suaugusieji, savo sapnų nesuvaldome?
Tiek suaugusiųjų, tiek vaikų pasąmonė priima beveik visą dienos informaciją. Dalykai, kurie rūpi vaikui, kurie jį baugina, kelia nerimą, apie kuriuos jis pats nenori kalbėti, naktį prasiveržia per košmarus. Vadinasi, gydytojos J. Daulenskienės įsakmus nurodymas tik gerus sapnelius sapnuoti – tai netiesmukiškas patarimas kiekvieną dieną akylai rūpintis mikčiojančio vaiko apsauga nuo blogų išgyvenimų, formuojant tinkamus jo santykius su artimaisiais, draugais, pedagogais, su gyvenamąja aplinka ir pačiu savimi.
Lygindama savo patirtį su straipsnyje aprašytais veiksmais – „Į „Šiaulių naujienų“ redakciją kreipėsi savo anūko gerove susirūpinusi močiutė“; „Apie incidentą išgirdusi mama nutarė paskambinti į Švietimo skyrių“; „Tikėdamasi rasti teisybę berniuko mama kreipėsi į redakciją“ – nematau jokios tų pastangų logikos ir prasmės.
Betarpiškai vaikui nuo to nei hyperaktyvumo požymiai sumažės, nei su draugais bendrauti geriau seksis, nei mikčiojimas prapuls... Nepagerės ir vaiko santykiai su pedagogais, nes ignoruojamos vaiko ir tėvų priedermės gerbti atsakingą, sunkų ir pasiaukojamą mokytojo darbą. „Nepagarba ir nedėkingumas mokytojui yra pairusios dvasinės kultūros disonansas, kai apskritai mėginama ciniškai niekinti visa, kas brangu ir šventa“ (Etikos žodynas, 2005, p.239).
Kantriai išbandyti viską
Pradėti sistemingai ir intensyviai dirbti su mikčiojančiu vaiku reikia kuo anksčiau, nes su kiekvienais metais šis kalbos sutrikimas stiprėja. Niekas nežino vienintelio, panacėjiško, metodo kalbėjimo trukdžiams anuliuoti. Pirma, yra kloninis (skiemenų kartojimo) ir toninis (negali ištarti žodžio pirmojo priebalsio ar balsio) mikčiojimas. Antra, pasaulyje priskaičiuojama apie 260 terapijų šiam sutrikimui koreguoti.
Pagrindinė našta, norit padėti mikčiojančiam vaikui, tenka šeimos nariams. Privalu daug dėmesio skirti vaiko poilsiui; vadovautis aiškiomis ir vieningomis auklėjimo taisyklėmis, kad būtų tausojama vaiko nervų sistema; visiems šeimos nariams kalbėti ramiai, neskubant, darant pauzes; labai vertingas bendravimas tarpusavyje pašnibždomis; kantrai klausytis vaiko kalbėjimo, neparodant, kad erzina / jaudina jo mikčiojimas; specialiai nekalbinti vaiko – tylėjimo režimu taip pat gydoma; vaikas turi pajusti, kad mylimas toks, koks jis yra...
Pastebėta, kad beveik visi mikčiojantys dainuoja be problemų. Dainuojant vienas iš smegenų centrų – Broko, reguliuojantis mūsų balso aparatą (balso stygas, minkštąjį gomurį bei kvėpavimo raumenis) ir valdantis tai, kas dalyvauja tariant garsus (judina lūpas, liežuvį), pasidaro ne toks aktyvus ir atpalaiduoja mikčiojimą keliančius spazmus. Tvirtai įsitikinusi, kad sistemingos, ne vienerius metus besitęsiančios dainavimo pratybos chore, prisidėjo prie sūnaus mikčiojimo šalinimo.
Sunku iš šalies patikėti, bet garsų artikuliacija labai glaudžiai susijusi su rankų pirštų motorikos lavinimu, ypač pirštų galiukų jautrinimu. Šiuo atveju padėjo mokymasis groti akordeonu ir smulkių vinučių kalinėjimas į kalades, lentas, net lovų galai buvo priženklinti mažyčių vinučių galvutėmis. Pirštų motorikai lavinti tinka konstravimo darbeliai, dėlionės, plastilinas ir kt. Svarbu stiprinti ir bendrąją (viso kūno) motoriką, iki minimumo mažinant sėdėjimą prie televizoriaus ir kompiuterio.
Vadovaudamasi savo patirtimi, pritariu ir vienos internautės pusiau rimtai išsakytam patarimui: „Girdėjau, jei nori mest mikčiot, – mokykis užsienio kalbos.“
Taigi, vaikų mikčiojimui šalinti, kaip ir hyperaktyvumui švelninti, darbo metodų sąrašas, kaip minėta, begalinis, o ir norimi rezultatai pasiekiami.
Baigiamoji replika
Kaip rašoma „Etikos žodyne“, konfliktai gyvenime neišvengiami, bet „jų plėtotė bei pabaiga daug priklauso nuo to, kaip jie sprendžiami“, t. y. kiek tam sprendimui suformuluoti turime sukaupę dalykinių žinių, kiek palyginimui išnagrinėję kitų asmenų patirčių, kiek rodome emocinio supratingumo, siekiame geranoriškumo.



