Neretai ne tik vaikams, bet ir suaugusiems pritrūksta ekonomikos žinių. Pykstame, kai vaikai savo mėnesio kišenpinigius išleidžia per dieną, tačiau patys savo žiniomis jiems niekuo nenusileidžiame. Neretai prisiperkame visko, ko nereikia, tik todėl, kad buvo akcija arba pritaikyta didžiulė nuolaida. Be to, neretai manome, kad pirkinio vertė ir kaina yra tapatūs dalykai. Todėl net patys to nesuvokdami tampame kažkieno aukomis. Šiaulių „Romuvos“ gimnazijoje atviroje ekonomikos pamokoje žymūs ekonomistai papasakojo, kaip yra nustatoma prekės kaina. Nors informacija buvo skirta mokiniams, akivaizdu, kad ekonomikos pagrindų reikėtų prisiminti ir suaugusiems.
Išleidžiame daugiau nei bet kada
Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas kalbėjo, kad būti ekonomiškai neraštingiems sau gali leisti tik turtingi žmonės. O jeigu pinigų nėra, tos žinios gali labai praversti. Priešingu atveju iki mėnesio galo turbūt neišgyventumėme. Galbūt todėl gyventojai yra labai jautrūs bet kokiems kainų šuoliams. Vieša paslaptis, kad mes visi norime uždirbti daugiau ir išleisti mažiau. Matyt, todėl ir piktinamės produktų bei paslaugų kainomis.
Prezidentas pasakojo, kad kainos žmonėms rūpėjo dar senais laikais, kai apie tokias technologijas, kurias turime šiandien, niekas net nesvajojo. Žvelgiant istoriniu požiūriu akivaizdu, kad ilgą laiką kainos iš tiesų augo, o XIX a. pradėjo sparčiai kristi. Anot prezidento, dabar maistas pigus kaip niekada. Tam įtakos turėjo atsiradusios technologijos, mineralinės trąšos ir t. t. Todėl dabar mūsų derliai yra gausesni.
Tai reiškia, kad šiandien žmonės valgo daugiau nei bet kada anksčiau. Vienas iš būdų tuo įsitikinti – apsilankyti senovės pilyse. Kaip žinia, patekti į tokią pilį aukštam žmogui ne taip paprasta. Daugumai mažų mažiausiai reikia palenkti galvą. Vadinasi, tuomet žmonės buvo žemesni ir lieknesni, nes paprasčiausiai mažiau valgė.
„Vertinant pagal skurstančiųjų procentinę dalį matyti, kad šiandien skurstančių yra mažiau negu bet kada anksčiau. Taip yra, nes maistas yra pigesnis ir jo galima pasigaminti žymiai daugiau“, – akcentavo Ž. Šilėnas.
Viską per daug sureikšminame
Instituto prezidentas atskleidė tam tikrų istorinių faktų, patvirtinančių mintį, kad produktų kainos žmonėms rūpėjo dar senovėje.
„Pareiškiu, kad kainoms žemiau išvardytų produktų bus taikomas ypatingas dėmesys visoje šalyje, tai reiškia, kad laisvė viršyti nustatytas kainas yra atimama. Panaikinus ir apribojus godumą, atsiras sąlygos prekėms atpigti“, – tai citata iš Romos laikų.
„Kiekvienas, kuris kaupia grūdus ar vyną ne iš poreikio, o iš godumo, pavyzdžiui, perka už du ir laukia, kada galės parduoti už keturis, šešis ar daugiau, bus laikoma, kad uždirbo nesąžiningą pelną“, – tai citata įrodanti, kad IX a. Karolis Didysis rūpinosi, jog kainos būtų teisingos.
„Kainos teisingumą nustato kainų komisaras, tačiau kaina yra tikrai nesąžininga, jeigu ji veda prie aršios konkurencijos arba gamintojui atneša didesnį negu normalų pelną“, – štai taip kainos buvo reguliuojamos XX a.
Tai rodo, kad mūsų ginčai apie kalafiorų kainas yra banalūs ir nuobodūs. Be to, tokios diskusijos vyksta kiekvienais metais. Pavyzdžiui, anksčiau skundėmės, kad pabrango grikiai, o dabar – kalafiorai. Anot ekonomistų, tai visiškai normalus procesas, klausimas – tik kodėl mes taip viską sureikšminame.
Skundžiamės, bet vis tiek perkame
Tam, kad suprastumėme, kodėl už vieną ar kitą produktą reikia mokėti tam tikrą sumą, Ž. Šilėnas patarė prisiminti ekonomikos pagrindus. Kaip žinia, daug ką nulemia keturi pagrindiniai elementai: darbo jėga, žemė, kapitalas ir technologija. Pasaulyje yra daug šalių, kurios šiuos elementus turi. Tačiau pagrindinė problema ta, kad neatsiranda žmonių, kurie iš tų elementų sufiksuotų produktą. Vadinasi, mums dar trūksta verslumo, žmonių, kurie išdrįstų savo verslo idėjas realizuoti. O kas nutinka, kai nebelieka konkurencijos? Ogi žmonės lieka priversti dirbti darbus už menką atlygį ir už prekę mokėti tiek, kiek galbūt ji nėra verta.
Paradoksaliausia tai, kad Lietuvoje netrūksta norinčių tapti verslininkais, tačiau artimiausiu metu tik maža gyventojų dalis planuoja kurti savo verslus. Vadinasi, žmonės bijo prisiimti atsakomybę ir kažką padaryti galbūt geriau nei kiti.
Tuo tarpu Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų (ŠPPAR) prezidentas Vidmantas Japertas pasakojo, kad kalafiorų kaina yra nieko verta, palyginti su tuo, kiek mes išleidžiame pinigų geriamajam vandeniui buteliuose. Kaip žinia, realiai pats vanduo kainuoja vos kelis centus, tačiau parduotuvėse mes jį perkame už pusantro euro. Racionaliai mąstant akivaizdu, kad vandens butelio antkainis viršija kalafioro. Tad kodėl mes dėl to nesiskundžiame?
„Smagu, kai dėdes ir tetos žada PMV lengvatas, vadinasi, jeigu produktas, pavyzdžiui, mėsa kainuos pigiau, galėsime jos daugiau prisivalgyti. Tačiau klausimas, kiek jūsų kasdienėje mityboje ta mėsa yra svarbi. Apie tai kažkodėl ne visi susimąsto“, – kalbėjo V. Japertas.
Tie ekonomikos procesai, kurie anksčiau keisdavosi šimtmečiais, dabar keičiasi žymiai sparčiau. Ekonomikos vertybės, kurios buvo aktualios prieš kelis tūkstančius metų, šiandien mums nebeturi jokios reikšmės. Jeigu anksčiau buvo svarbu, kad nepabrangtų vynas ir grūdai, šiandien turbūt atsirastų daugiau svarbesnių dalykų. Tik įdomu, ką dėl to mes darome patys. Jeigu prekės kaina mums pasirodo per brangi, kodėl vis tiek ryžtamės už tai mokėti?
Ar verslininkas iš tiesų turi teisę nustatyti prekės kainą? Ir iš viso – kas už tai atsakingas? Šiaulių universiteto Ekonomikos katedros dėstytoja Janina Šeputienė atsakė, kad nustatyti prekės kainą turi pats verslininkas.
„Verslininkai turi teisę nustatyti tokią kainą, kurią nori, o mes vartotojai galime nulemti jo sprendimą. Jeigu už verslininko nustatytą kainą kalafioro nepirksime, tai bus signalas, kad jis turėtų kainuoti pigiau ir kainą reikia sumažinti. O jeigu gyventojai ir toliau pirks, niekas nepasikeis“, – akcentavo J. Šeputienė.
Perkame ne prekę, bet nuolaidą
ŠPPAR prezidento nuomone, gyventojai ne visada teisingai apsisprendžia pirkti prekę ar ne, nes dažniausiai jiems tiesiog pritrūksta informacijos. Be to, kartais mes įsigyjame daiktų, kurių mums iš tiesų net nereikia. Kartais nusiperkame dizainerio suknelę arba naują automobilį tik dėl to, kad pasipuikuotumėme prieš kitus.
„Egzistuoja daug vienetinių prekių, kurių kaina nustatoma pagal tai, ar žmogui tai leis pasijausti išskirtiniam. Tačiau tai neturi nieko bendro su prekės sukūrimo savikaina. Apskritai vartojime ir konkurencinėje kovoje daug ką nulemia informacija. Kuo prekybininkai daugiau žino, tuo vartotojams daromas didesnis spaudimas“, – pabrėžė V. Japertas.
Anot jo, neretai prekė įsigyjama ne todėl, kad žmogui to iš tiesų reikia. Tiesiog vartotojų sąmonę paveikia marketingo elementai. Neretai žmogus perka ne prekę su atitinkama kaina, bet nuolaidą. Kitaip tariant, kažką įsigyjame ne dėl to, kad to daikto mums tikrai reikia, kažką pirkti mus motyvuoja pati nuolaida. Be to, pamatę nuolaidą kartais net nesusimąstome, kiek ta prekė kainavo anksčiau.
Pavyzdžiui, mes galime apsidžiaugti pamatę, kad batai kainuoja keliais eurais pigiau. Tuomet pradedame girtis, kad štai sutaupėme pinigų. Tačiau ekonomistai sutartinai aiškina, kad tokiais atvejais mes nieko nesutaupome, priešingai – įsigiję daiktą išleidžiame kažkiek pinigų. Prie batono taip pat galima nurodyti, kad prekė kainuoja 100 eurų, po to ją nubraukti ir nurodyti vieną eurą. Nubraukta kaina nieko nereiškia, nes mes nesutaupome, o pinigus vis tiek išleidžiame.
Kaina ir vertė reiškia ne tą patį
Instituto prezidentas kalbėjo, kad žmonės labai dažnai maišo tris skirtingus dalykus: kainą, vertę, pagaminimo kaštus. Štai, pavyzdžiui, jeigu mums reikėtų įvertinti savo mylimo augintinio kainą, tikriausiai atsakytumėme, kad neparduotumėme net už milijoną. Tačiau jeigu atsirastų būtinybė augintinį parduoti, garantuotai jo kaina kristų. Instituto prezidentas paaiškino, kad taip yra, nes mūsų nustatoma vertė labai skiriasi nuo to, kokią kainą kitas žmogus už tai sutiktų mokėti. Kadangi augintinį mes labai mylime, su juo praleidžiame daug laiko, natūralu, kad jis mums atrodo neįkainojamas. Tačiau kitas žmogus su juo niekada nežaidė, neaugino, todėl, jo nuomone, augintinis tokių pinigų nėra vertas, tad rinkodara tuo naudojasi.
„Jeigu žmogus nusipirko batus už keturiasdešimt eurų, nors jis anksčiau kainavo šimtą, daro prielaidą, kad batams pagaminti reikėjo nemažai pinigų. Todėl mano, kad už mažesnę kainą pirkti apsimoka, nors galbūt batams pagaminti užteko kelių eurų. Kitaip tariant, niekam neįdomu, kiek augintojui kainuoja užauginti daržoves. Visiems rūpi tik galutinė kaina, o toks vertinimas yra subjektyvus ir ne visuomet teisingas“, – reziumavo Ž. Šilėnas.
Ekonomikos pagrindų verta pasimokyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ž. Šilėnas kalbėjo, kad žvelgiant istoriškai šiandien maistas kainuoja žymiai pigiau nei bet kada anksčiau.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
