Mūsų kasdienybė neatsiejama nuo fantazijos. Iš vienos pusės tai atrodo normalu ir netgi būtina. Kita vertus, tapusi realybe fantazija gali sukelti nemenkų padarinių. Žmonių sąmonės valdymas – tai nuostabus ginklas, kurio vis dar trokšta pasaulio galingieji. Todėl propaganda nenyksta iš mūsų akiračio. Baisiausia, kad mes neturime imuniteto, tad galime jai lengvai pasiduoti. Filosofas Gintautas Mažeikis viešoje diskusijoje „Propaganda, menas, laisvė: propaganda mene, menas propagandoje“ kalbėjo, kad propagandinis menas gali būti pats efektyviausias. Todėl priminė, kaip ji veikia mūsų sąmonę.

Fantazija tapati geismui
Filosofas sakė, kad fantazija gali būti labai pavojingas dalykas. Kai įkūnijama žmogaus fantazija, neretai tenka susidurti su didelėmis pasekmėmis. Paprastai kas nors yra nužudomas, o po to dar nužudoma penkiolika kartų. Dėl to fantazija yra pavojinga, nes niekada nesutampa su pačia tikrove. Tačiau fantazijos aktyvus santykis su tikrove nuolatos egzistuoja ir tikrovei yra primetamas noro ir geismo šaltinis. Kitaip tariant, fantazija yra sujungta su geismu, geismas su fantazija. Kai bandoma visa tai realizuoti, surasti kūnus geismo fantazijai, tai sukelia traumas ir skausmą tikrovėje. Taip atsitinka, kai veiksmą atlieka vienas žmogus, daug daugiau problemų kyla, kai tai daro ne vienas žmogus, bet kovinė, organizuota partija, ginkluota durtuvais. Tuomet pasekmės būna daug rimtesnės.

Remiantis tuo žvilgsniu yra akivaizdu, kad propaganda neturi savo esmės. Kai tik kas nors kalba apie propagandą, visada sako, kad ji instrumentinė. Vykdanti tik kieno nors įgaliojimus ir pareigą, o pati savaime yra nekalta ir pan. Tačiau iš tiesų ji gali būti labai apgaulinga. Pavyzdžiui, bandydami kažką išversti galime labai apsigauti. Terminai, vardai laikui bėgant transformuojasi, įgyja visiškai kitokią reikšmę, įgyja kitokį turinį, tačiau išsaugo senąjį skambesį, kitaip tariant, tampa homonimais.

Todėl, anot filosofo, sekant lakoniškąja tradicija galima sakyti, kad propaganda neturi jokios esmės ir jokio turinio. Tai toks vaiduoklis, kurį viduramžiais vadino šėtonu, bet kai kuriose tradicijose šėtonas – tai tas, kuris imituoja Kristų, imituoja Dievą, bet pats savo būties neturi. Tai yra pati gryniausia imitacija. Šia prasme pati propaganda neturi nieko, išskyrus santykį su kažkieno fantazija ir geismu. Tai iš tiesų yra tik geismo atspindys tam tikrame veidrodyje, kai geismo atspindžiui parenkami kūnai, kurie galėtų pateisinti sukurtą atspindį. Taigi, kai kažkas sukuria teoriją, nesvarbu, ar tai komunistinė fantazija, ar kokia nors kita vizija, belieka atrasti kūnus, kuriuos būtų galima prisiūti prie šios fantazijos.

Paranoja tampa industrija
Filosofas pasakojo, kad tas „prisiuvimas“ gali atrodyti labai įspūdingai. Jis paragino prisiminti filmą „Avinėlių tylėjimas“ arba bet kokį kitą, kai žudikas maniakas ieško būdų kaip išreikšti ir realizuoti savo geismą, nulupinėja nuo savo aukų odas ir bando iš jų pasiūti moterišką kūną ar ką nors tokio siaubingo. „Tuomet mes sakome kaip siaubinga, kaip baisu ir kaip gundančiai viskas atrodo. Ir tai tik pavienis atvejis. Kas nutiktų, jeigu milijonams būtų nulupama oda ir iš jų bandoma pasiūti ką nors kita“, – susimąstyti ragino G. Mažeikis.

Ne veltui Josifas Stalinas yra pasakęs „Viena mirtis – tai tragedija, milijonas mirčių – tai statistika.“ Todėl atvejis, kai vienam žmogui yra nulupama oda, nusipelno gero rašytojo dėmesio, o kai tai padaroma milijonams – tai niekam neįdomu, nes čia gamyba ir industrija.

Filosofas pasakojo, kad neretai propaganda perlipa fantazijos lieptelį, kai mes vis dar atpažįstame paranoją ir įlipa į industriją. Kai paranoja pasiekia industrinį lygį, pradedame matyti visai kitokius atvejus ir svarstyti, kad galbūt taip ir reikėjo. Jis demokratiją palygino su propaganda. Pavyzdžiui, demokratiją mes galime kritikuoti, nesutikti su ja, bet ji turi tokį įvaizdį, kad atspindi tūkstančius minčių ir įvairovių. Propaganda taip pat yra šalis milijonų monumentų, kurie yra pastatomi, nušluojami ir vėl pastatomi. Skirtumas tik toks, kad už tai nemažai mokama.

Pranešėjas pastebi, kad Lietuvoje propaganda dažniausiai yra siejama su informacija, pasirodančia žiniasklaidoje, kai demaskuojamas melagis. Tačiau filosofas pabrėžė, kad emociniu afektu, paveikumu toks informacijos propagandos apibrėžimas beveik neturi jokios reikšmės, nebent labai mažą.  

„Pirmiausia propaganda yra susijusi su afektais, trumpalaikiais jausmais, kuriuos mes sukeliame emocinėmis būsenomis. Tokios propagandos tikslas, ypač propagandinio meno, – kad žmogus įsijungtų, paklausytų, apsiverktų, paimtų granatą ir palįstų po tanku. Paprastai, kai nėra degtinės, pasiūloma propaganda“, – sakė G. Mažeikis.
Propaganda pateikiama lyg savotiškas, muzikinis, retorinis, vaizdinis šokio, spektakliškas konstruktas. Visada yra kažkokie meniniai veiksmai ir meninis veiksmas tarnauja žmogaus prisiuvimui prie afekto. Pirmiausia daugiausiai dėmesio skiriama afektui, po jo seka meninis veiksmas, o žmonių kūnai yra traktuojami kaip medžiaga. Medžiaga, kurią pritvirtiname prie afekto.

Propagandai visada reikia, kad jai būtų pateikti kūnai. Jeigu kažkas sukūrė muziką, vadinasi, dabar reikia, kad tūkstančiai žmonių jos pasiklausytų. Tokiu būdu yra paveikiamos didelės auditorijos, sukuriama mąstymo transformacija.

Valia galiai tolygi triumfui
Filosofas atskleidė, kurie trys propagandiniai filmai mums gali labiausiai paveikti smegenis. Pirmojo Lietuvoje niekas nežiūri, bet jis yra įspūdingas, labai jautrus, tai „The Birth of Nation“ 1915 m. („Nacijos gimimas“). Jis apie tai, kaip nacija pasipriešina juodžiams. Juodžiai vaizduojami kaip plėšikai, apgavikai, o riteriai – šventos širdies. Anot pranešėjo, šis filmas sujaudina ir priverčia išspausti ašarą.

 „Oktiabir“ 1927 m. („Spalis“). Tai filmas apie spalio revoliuciją, kurios vizualinė versija visiškai neatitinka tikrosios. Filmo autorius Sergėjus Eizenšteinas, kai vyko tikroji revoliucija, buvo teatre ir tik po savaitės sužinojo, kas atsitiko. Po to gavo užsakymą ir apie tai, ko pats nematė, sukūrė filmą. Jis sugalvojo, kad Žiemos rūmus gynė moterys kadetės, kurias atakavo girti jūreiviai. Jam nepatiko rūmų vartai, todėl liepė pastatyti daug aukštesnius, platesnius. Jam nepatiko, kad laiptais iš karto gali lipti tik keturi asmenys, todėl sugalvojo pastatyti naujus, kad tilptų visa minia. Kitaip tariant, visą revoliuciją sukūrė S. Eizenšteinas. Jis sukūrė afektą, jį ištransliavo žmonėms ir tai tapo kūnu.

Leni Riefenstahl pasiekė dar daugiau. Ji išsirikiavo ir sukūrė vizualinę nacizmo išvaizdą ir ta išvaizda iki šios dienos mus yra pasiekusi. Taip pat ji sukūrė ir įgyvendino tam tikrą filosofiją. Kaip žinia, propaganda vadovaujasi žodžiu „būk“, o filosofija dažnai vadovaujasi žodžiu „yra“. Pastarasis variantas turi savo praeitį ir ateitį. Tuo tarpu „būk“ niekada nebuvo praeityje ir niekada nebus praeityje, tai reiškia – dabar.

Niekam ne paslaptis, kad liepiamoji nuosaka veikia tik tada, kai yra kupina galios. Valia galiai kartu yra ir mūsų triumfas, kuris turėtų iškilti virš visa ko, todėl reikia taip įsakyti, kad tautos valia triumfuotų. Šitas triumfas yra laikomas pačiu didžiausiu džiaugsmu. „Triumph des willens“ 1935 m. („Valios triumfas“) ir buvo tokia filosofija, kuri sakė, kad džiaugsmas ir gyvenimas yra tada, kai mes įsakome afektą džiaukis, taip užgimsta propagandinis paliepimas. Tiesioginė, įsakomoji kalba miniai sukelia euforiją. Kai liepiama džiaugtis, tai minia pradeda džiaugtis ir taip įvyksta stebuklas.

Lietuviška propaganda išskirtinė
Filosofo teigimu, tie trys filmai drąsiai konstruoja pasaulį ir sukuria tragiškas pasekmes. Jais nebuvo dėl nieko atsiprašinėjama. Tiesiog filmų autoriai viską sutrypė ir sukūrė kažką nauja. Kitaip tariant, pasiteisinanti propaganda neegzistuoja. Tuo tarpu lietuviai pasiteisinančią propagandą sugebėjo sukurti. Pirmasis propagandinis filmas lietuvių kalba „Pilotas“ 2008 m. pasirodė labai vėlai. Filosofo nuomone, jis juokingas, nes propagandinis filmas neturi teisintis, o šiame teisinamasi. Anot jo, neretai lietuviškuose propagandiniuose filmuose yra apčiuopiamas aukos sindromas. Egzistuoja žūtbūtinis noras parodyti, kad aš esu auka, o visi kiti yra kalti. Taigi, net ir mūsų propagandoje apgavikas nori pasilikti auka. G. Mažeikis paragino įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu koks šalies lyderis nuolat vaidintų auką. Natūralu, kad jis prarastų veidą ir niekas juo nebetikėtų. Todėl jis turi atrodyti taip, kad jo bijotų.

„Svetlana Aleksijevič, dabartinė Nobelio premijos laureatė, kalbėjo, kad Baltarusija yra panešiotų drabužių ir panešiotos sąmonės šalis. Pagalvojau, kad tai tinka ir lietuviams. Pas mus per daug padėvėto gyvenimo. Santykiuose mes nesame aktyvūs, nieko neužpuolame, tik surenkame jau rodytus vaizdus ir juos dar kartą parodome, nes tai pigiau kainuoja“, – kalbėjo filosofas. Jo nuomone, geriausia, ką lietuviai yra sukūrę, tai propagandinis filmas „Karas 2020-ieji. Rusijos informacinė agresija“ (2015), tačiau jis geras tik lietuviškame kontekste, nes niekada neįkvėps didelių minių. Ne ką mažiau propagandos galime atrasti ir viso pasaulio muzikoje. Tai dar kartą įrodo, kad propaganda yra didelė jėga, didžiausią afektą sukelianti mene.

05 18 2016 06

Dovydo STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94487364
Į viršų