Vakar LR Seimo Žmogaus teisių komitetas posėdžiavo Šiaulių savivaldybės Tarybos posėdžių salėje. Su Šiaulių apskrities rajonų savivaldybių, vaiko teisių tarnybų, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovais diskutuota apie Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimą. Kaip sekasi Joniškio, Kelmės, Radviliškio, Pakruojo, Akmenės, Šiaulių rajonams užtikrinti smurto artimoje aplinkoje prevenciją, suteikti pagalbą vaikui, augančiam smurtinėje aplinkoje, padėti smurtą patyrusiems, posėdžio metu domėjosi komitetas. Savo veiklos rezultatais ir pastebėjimais turėjo pasidalyti ir Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai, tačiau nė vienas nepasirodė. Į svarbų posėdį neatvyko atstovai ir iš Akmenės bei Pakruojo rajonų.

Pirmosios pagalbos – į specializuotą pagalbos centrą
Moterų veiklos inovacijų centro, vykdančio specializuotos pagalbos centro funkcijas Šiaulių apskrityje, direktorė Salomėja Jasudienė pateikė pirmojo šių metų ketvirčio statistiką. Iš viso policija gavo 365 pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje. Per šių metų pirmąjį ketvirtį vien iš Šiaulių miesto ir rajono patys į centrą kreipėsi 43, dar 12 asmenų – iš Pakruojo, Radviliškio, Joniškio, Akmenės rajonų. Iš visų besikreipusiųjų 94 proc. smurtą patyrė moterys, 1 proc. – nepilnamečiai iki 17 metų, 4 proc. – vyrai. Iš jų 3 proc. nukentėjo nuo brolio, tėvo ar kito artimo giminaičio, likę nukentėjo nuo partnerės.

Šiaulių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Šiuparienė pastebėjo, kad statistika, kai šeimoje smurtą patiria vaikas, gali būti netiksli, be to, informacijos apie smurto artimoje aplinkoje atvejus, kuriuose vaikai tiesiogiai nedalyvauja, vaikų teisių apsaugos specialistai negauna. „Vaikas visada yra auka, jeigu gyvena toje šeimoje, nors įvykio ir nematė“, – sakė J. Šiuparienė.

Tačiau situacija keičiasi. „Džiaugiuosi, kad bėgant laikui keičiasi žmonių suvokimas, jog smurtas yra blogai. Dirbu jau 13 metų. Būdavo norma, kai sumušta moteris sakydavo, kad yra pati kalta, ir nors jau dešimtą kartą vyras smurtavo, bet į policiją nesikreipė. Galimybės kreiptis pagalbos pačiam nukentėjusiajam dabar daug geresnės“, – sakė pavaduotoja.

Pasak jos, psichologo pagalbos prieinamumas yra sudėtingas ne tik dėl didelių atstumų. „Iš tikrųjų mes psichologą turime Šiauliuose, bet nuvežti jį pas žmogų turint savo automobilį ir tokius limitus turime labai mažą galimybę. Kitas dalykas – klientų motyvavimas. Vis dėlto rajonuose motyvuoti žmogų psichologo konsultacijai ne visuomet pavyksta. Nors pokalbio pabaigoje jis sutinka, vis dėlto pasikalbėjęs su kitais nusprendžia kitaip. Visuomet sakau, pasižiūrėkite – Amerikoje lankytis pas psichoterapeutą yra normalu, o pas mus – kažkas gėdinga. Jeigu mokykloje teikiama psichologinė pagalba, visada prašoma, kad būtų skirta atskira patalpa, kad kiti vaikai nežinotų ir nematytų. Kai vaikui būtina pagalba, skiriame savo mašiną ir vežame. Bet turėtų būti sudarytos tokios sąlygos, kad nebūtų papildomų vaikui išgyvenimų, jog jis ėjo pas psichologą“, – paaiškino J. Šiuparienė.

Administracijos darbuotojo vizitu gali piktintis
Keliuose Šiaulių apskrities rajonuose vyksta reidai pas socialinės rizikos šeimas. Panašu, kad šeimų, kuriose vyko smurtas, kur pažeidžiamos vaikų teisės, vizitavimas po darbo valandų yra naudingas.

Vis dėlto vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė informavo apie tai, kaip vienas rajonas pareiškė skundus, kurie pasitvirtino – į reidus vyko politikai. „Iškyla klausimas, kokiu būdu nuvažiuojate į socialinės rizikos šeimą. Policija vykdama atlieka savo funkciją, bet jeigu važiuoja savivaldybės darbuotojai ir bando užeiti pas šeimą, kuri nėra iš socialinės rizikos, ji turi teisę neįsileisti ir turi teisę pasipiktinti jūsų atvykimu. Šiuo atveju jūs turite labai gerai žinoti, ką jūs darote, kad žmogus jūsų neapskųstų“, – pabrėžė E. Žiobienė.

Pasak jos, reidai į šeimas nėra prevencija. Prevencija – tai darbas su bendruomene, žmonių motyvavimas, gyvenimo ir mąstymo būdo keitimas.

O kad minėta statistika būtų tikslesnė, reikėtų aiškiau suvokti smurto privačioje erdvėje įstatymą. „Nesvarbu, kad vaikas nebuvo tiesiogiai fizinio smurto auka, jis vis tiek laikomas auka pagal įstatymą. Statistika išsikreipia. Nes vaikas gali būti savarankiška auka nuo bet kokio smurto. Vaikas grįžo namo į šeimą, smurtas jam buvo nematomas ir mes manome, kad vaikui nėra dėl to jokio poveikio. Toli gražu“, – sako E. Žiobienė.

Kaip po posėdžio sakė Žmogaus teisių komiteto pirmininkė Zita Žvikienė, šeimose smurtas paprastai nebūna vienkartinis. „Tai būna, ko gero, ilgalaikės, uždelstos problemos. O pirmoji pagalba čia – tai specializuotas pagalbos centras, nes šiandien tokios galimybės dar yra. Patys skaičiai kalba – problema yra didžiulė. Iki 10000 ikiteisminių tyrimų per metus dėl smurto artimoje aplinkoje. Tai įspūdingi skaičiai, nes pas mus šio smurto yra labai daug“, – sakė Žmogaus teisių komiteto pirmininkė.

Pasak jos, esame dar jauna valstybė, o Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui yra tik penkeri metai. „Tarp kitko, jis labai sunkiai skynėsi kelią. Dauguma Seime yra vyrai, tai šito įstatymo normų keitimas ir jo priėmimas nebuvo toks paprastas. Ir tikrųjų reikia apie tai kalbėti, turėtų būti įvairių švietimo programų, kuriose aktyviai dalyvautų vyrai. Aš nesakau, kad čia reikėtų skirstyti vyrus ir moteris, bet faktai kalba, kad daugiausiai smurtauja vyrai“, – sako Z. Žvikienė.

Žmogaus teisių komiteto pirmininkė turi vilties, jog žingsnis po žingsnio dirbant kartu su savivaldybėmis ir kitomis valstybinėmis institucijomis situacija keisis.