Vykstantys kibernetiniai išpuoliai sutrikdo net strategiškai svarbių Lietuvos institucijų tinklalapius. Tai rodo, kad infrastruktūroje yra spragų, kurioms užkamšyti prireiks dar nemažai laiko ir investicijų. Tačiau ar mes spėsime laiku pasirūpinti savo saugumu? Ekspertai atsako, kad mes judame teigiama linkme, tačiau kad būtumėme visiškai saugūs, dar reikia nemažai padirbėti.
Programišiai tampa atkaklesni
IT saugumo ekspertas Andrius Šaveiko „Šiaulių naujienoms“ sako, kad programišiai darosi vis atkaklesni ir tokių kibernetinio šnipinėjimo atakų vis daugėja. Padaugėjo DDoS atakų, kuriomis siekiama sutrikdyti paslaugų tiekimą, pavyzdžiui, atjungti interneto svetainę ir pan. Taip pat pastebimas ransomware (reikalaujančių išpirkos) virusų suaktyvėjimas.
Ekspertas svarsto, kad šis atakų suintensyvėjimas galbūt susijęs su tam tikra politine situacija šalyse. Jeigu valstybės negali pakenkti paskelbdamos konvencinį karą, natūralu, kad ieško pigesnių kenkimo būdų.
Taip pat kibernetinis nusikalstamumas jau yra tapęs komercine veikla. Tokiu būdu žmonės bando užsidirbti, pavyzdžiui, paprašo išpirkos už iššifruotus duomenis ir pan.
Kenkėjiškas grėsmes galima skirstyti į dvi kategorijas – kibernetinį šnipinėjimą, kai atakuojami svarbūs, daug finansinės naudos galintys atnešti taikiniai, ir įprastas kibernetines grėsmes, atakuojančias paprastus vartotojus. Kibernetinio šnipinėjimo atakas aptikti yra sunkiau, nes jos sutelktos į pavienius asmenis, pavyzdžiui, įmonės direktorius. Tuo tarpu plačiai plintantys virusai yra lengviau pastebimi ir aptinkami.
„Ne visus šaltinius pavyksta identifikuoti. Pavyzdžiui, neaišku, kas atakavo LR Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos svetaines. Galima tik spėlioti, kad taip buvo pasielgta dėl politinių motyvų“, – sako A. Šaveiko.
Vis dėlto jis pastebi, kad viešojoje erdvėje dažniausiai aptinkama duomenis šifruojančių virusų. Tačiau priduria, kad ta pati problema egzistuoja visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse situacija yra lygiai tokia pati, o kitose šalyse sulaukiama net didesnio masto kibernetinių atakų.
Niekam ne paslaptis, kad programišiai buvo įsilaužę ir į Baltųjų rūmų, JAV valstybės departamento banko serverius. Tad jeigu piktadariai geba pavogti prezidento Barako Obamos dienotvarkę, jiems turbūt vieni niekai pasisavinti eilinio piliečio duomenis. Tad šiuo atveju Lietuva nėra kažkuo labai išsiskirianti.
Apie atakas sužino ne visi
IT saugumo ekspertas pasakoja, kad neretai kenkėjai savo taikinius pasirenka atsitiktinai. Kai kalbama apie išpirkų reikalaujančius virusus, nėra taikomasi į konkrečius žmones. Tiesiog jeigu žmogaus tiek asmeninis, tiek darbinis paštas atsiduria viešojoje erdvėje, programišiai tuo pasinaudoja. Apskritai yra bandoma užkrėsti kuo didesnį kompiuterių kiekį.
O tikslinių atakų yra įvairių. Tikslinės atakos vykdomos prieš bankus, valstybines svetaines. Dėl to realiai pačios organizacijos labai nenukenčia, tiesiog tokiu būdu sugadinamas jos įvaizdis. Jeigu organizacijos interneto svetainė yra kuriam laikui yra išjungiama, parodoma, kad organizacija yra pažeidžiama.
Anot specialisto, pavojingiausios tos atakos, apie kurias niekas nežino. Tai yra specializuoti virusai, neretai skirti vykdyti atakai tik prieš vieną organizaciją, siekiant gauti konkrečios naudos. Kol virusas iki galo nepadaro savo juodo darbo, tol apie jį niekas nesužino, o jeigu piktadariai bando viską nuslėpti, tai organizacija apie tai iš viso gali nieko nesužinoti.
A. Šaveiko atskleidžia, kad ryškiausias pastarojo meto įvykis buvo ataka prieš Bangladešo centrinį banką. Tuomet buvo sėkmingai pavogta beveik 100 mln. dolerių, o prieš tai buvo bandyta pavogti beveik milijardą.
Pašnekovas pabrėžia, kad programišių veikla nė iš tolo nebeprimena laikų, kai pavieniai jie sėdėdavo tamsiuose rūsiuose ir kurdavo virusus, konkuruodami tarpusavyje, kas sukurs geresnį kenkėją. Šiuo metu veikia ištisos organizuotos nusikaltėlių grupės, kai vieni programišiai kuria virusus, kiti – platina, o treti – valdo ir taip toliau.
„Iš vienos pusės tokia veikla gali būti vykdoma valstybiniu lygmeniu. Iš kitos – vadinamieji haktivistai, kurie jungiasi į grupuotes vienam tikslui pasiekti. Galbūt jie grupuojasi ne visai legaliai, bet ta veikla yra pateisinama dėl gerų norų ir pan. Taip pat yra grupuočių, kurios iš to uždirba pinigų. O kaip žinia, jeigu piktadariams pavyksta uždirbti pinigų, jie už juos gali kurti vis įmantresnes atakos priemones ir taip žmonėms dar labiau pakenkti“, – sako A. Šaveiko.
Anot jo, baisiausia tai, kad daugelis gyventojų net nesusimąsto apie tai, kokios grėsmės, pavojai juos supa kiekvieną dieną. Internetas vis dar daugeliui siejasi su saugia erdve. Nors iš tiesų pavojų internete yra labai daug ir kiekvienam reikia pasimokyti bent jau bazinių taisyklių, ko nereikėtų daryti internete, ir jų laikytis. Tuomet bent jau iš dalies pavyktų apsaugoti tiek save, tiek aplinkinius.
Saugumo ekspertas svarsto, kad apsisaugojimo priemonių galbūt per vėlai ėmėsi ir mūsų valstybė. Kita vertus, tuo pačiu bando ir ją pateisinti. Esą visų problemų per vieną dieną neįmanoma išspręsti. Todėl vien tas bandymas kažką daryti nuteikia optimistiškiau.
„Vargu ar esant giedram dangui imsitės su savimi skėtį. Kol bendra atmosfera buvo pakankamai rami, tol niekas ir nesiėmė sudėtingesnių priemonių. Kai dangų apgobė debesys, valstybė pradėjo ieškoti skėčio ir bandyti apsisaugoti nuo lietaus“, – sako IT saugumo ekspertas.
Atakų įmanoma išvengti
Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas dienraščiui sako, kad Vyriausybė siekdama apsisaugoti nuo kibernetinių atakų priemonių imasi pakankamai. Tačiau priduria, kad tos priemonės piktadarių dar neatgraso nuo noro kenkti tiek valstybei, tiek eiliniams piliečiams. Anot jo, kol kas dar nėra efektyvios gynybos, kad visu šimtu procentų būtų apsaugoti valstybės institucijų duomenys ir pan. Todėl tobulėti dar yra kur. Kita vertus, technologijos tobulėja taip sparčiai, kad rasti priešnuodį, kaip nuo jų apsisaugoti, nėra taip paprasta.
„Vystantis technologijoms žodis „per vėlai“ tampa aktualus jau praėjus vos keliems mėnesiams po naujų technologinių sprendimo atsiradimo. Kas šiandien yra laiku, rytoj jau bus per vėlai. Sakyčiau, kad ne tas čia reikalas. Manau, kad mes pavojus matome, tačiau bėda ta, kad kiekvienas paklodę traukiame į savo pusę ir trūksta bendradarbiavimo tarp atskirų sektorių“, – svarsto A. Anušauskas.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad nuo šių metų pradžios funkcionuoja Nacionalinis kibernetinio saugumo centras. Jis įsteigtas pirmiausia siekiant atlikti prevenciją, o vėliau užkirsti kelią kibernetinėms atakoms. Pašnekovo teigimu, tokio centro įsteigimas yra svarbus, bet kol kas tai tik simbolinis žingsnis. Norint užtikrinti saugumą reikia ne tik valstybės institucijų pastangų, bet ir privataus sektoriaus, nes tai tarpusavyje susiję.
„Įsivaizduokime, kad tam tikro sektoriaus, pavyzdžiui, gynybos atstovai neperka tam tikrų Kinijos gamybos IT technologijų dėl tam tikrų saugumo spragų. Tačiau privatus sektorius labai noriai naudojasi tomis technologijomis, nes jos ženkliai pigesnės, užtikrina jų konkurencingumą. Šioje vietoje, kol nėra absoliutaus konsensuso, gaunasi, kad vieni bando kamšyti spragas, o kitų veiksmai tų spragų skaičių tik dar labiau padidina. Todėl čia darbo pradžia, kuriam pabaigos dar nematyti“, – tvirtina istorikas.
Baisiausia, kai viskas persikelia į internetą, programišiai gali ne tik ištuštinti kieno nors sąskaitą, bet ir destabilizuoti valstybę. Todėl kibernetines atakas reikėtų vertinti kaip labai galingą ginklą.
„Tai hibridinio karo viena iš sudėtinių dalių, galinti sutrikdyti valstybinių institucijų darbą“, – sako A. Anušauskas.
IT saugumo ekspertai primena, kad kibernetinių atakų galima išvengti laikantis tinkamos apsaugos politikos įmonės viduje. Pavyzdžiui, „Operation Buhtrap“ pasiekė savo tikslą tik todėl, kad Rusijos bankų darbuotojai bandydavo atidaryti el. paštu neva jiems atsiųstą sąskaitą ar sutartį. Užkrėsti dokumentai atverdavo programišiams kelią į tolimesnius veiksmus – šnipinėti kompiuterius, juos valdyti ir net perimti sąskaitas.
Programišiai savo kėslus įgyvendina ne tik dėl atkaklumo. Jie atakai ilgai ir kruopščiai ruošiasi tobulindami naujas kenkėjiškas funkcijas. O jeigu įmonėse dar pasitaiko saugumo skylių, tuomet jiems užduotis tampa lengvesnė. Todėl kritines sistemas reikia laiku atnaujinti ir atskirti nuo įmonės tinklo. Saugumo sprendimus įdiegti visuose serveriuose, naudoti naujausias operacines sistemas. Be to, kiekvieno IT vartotojo pareiga – domėtis, kas vyksta internetinėje erdvėje ir laikytis pagrindinių bazinių saugos taisyklių. Tik savišvieta gali padėti pasiekti pakankamai ryškių teigiamų rezultatų.
