Kiekvieną balandžio 27-ąją minime Medicinos darbuotojų dieną. Šią dieną ir ne tik padėkos žodžio vertas kiekvienas gydytojas ir medicinos darbuotojas, kuris kasdien prisiliečia prie sergančiųjų. Statistika rodo, jog Šiauliuose dirba labai daug gydytojų, kurie seniai užsitarnavę poilsį, tačiau daugelio jų nėra kam pakeisti. Visiems žinoma problema, jog Šiauliai nėra patrauklus miestas ir studijas baigusiems specialistams, todėl mieste tiek daug nepakeičiamųjų. Vienas tokių yra Šiaulių priklausomybės ligų centras vadovas Elmantas Pranas Zevertas. Kalbintas gydytojas jau skaičiuoja 44 savo darbo metus, atiduotus medicinai.

Medicinai atidavė 44 darbo metus
Nuo 1972 metų gydytoju dirba E. P. Zevertas, kuris savo mediko karjerą pradėjo dirbdamas gydytoju dermatovenerologu Šiaulių odos ir veneros ligų dispanseryje laboratorijos vedėju. Kaip pasakoja gydytojas, tada dažniausiai pagalbą tekdavo teikti sergantiems sifiliu, gonorėja bei kitomis ligomis.

„Pacientus dispanserizuodavome ir mūsų darbus vertino. Kaip šiandien prisimenu, kad iš Vilniaus gydytojo, pavarde Trečiokas, gavome taurę už atliktus darbus 1975–1976 metais. Tuo laiku buvo stipriai sumažėjęs susirgimų skaičius odos ir veneros ligomis, o šiandien tų ligų vėl daugėja. Tai, vadinasi, šių ligų sumažinti visiškai nepavyko. Nuo 1976 metų pradėjau savo darbą Psichoneurologiniame dispanseryje ir jau 1977 metais įkūriau pirmą narkologijos kabinetą, kuris tada dar glaudėsi prie Psichoneurologinio dispanserio. Prisimenu, kai tada perėmėme 789 pacientų korteles, kurie sirgo alkoholizmu, ir tik 10 iš jų buvo laikomi narkomanais. O jau 1978 metų gruodžio 15-ąją įkūriau pirmą Šiauliuose 50 lovų narkologinį skyrių, kuris veikė statybininkų bendrabutyje Vytauto gatvėje 63. Per kelis mėnesius skyrius išsiplėtė iki 60 lovų. Vėliau iš mūsų atėmė tas 10 lovų ir 1988 metais buvo įkurtas Psichosocialinis dipanseris, kurio iniciatorius – amžinybėn išėjęs gydytojas Eugenijus Mikaliūnas. Pirmas Šiauliuose Priklausomybių ligų centras įkurtas 2001 metais“, – pasakoja E. P. Zevertas.

Reorganizavus centro darbus, gydymo įstaigoje liko tik 25 lovos. Gydytojas E. P. Zevertas apgailestauja, jog iki tol aktyvią veiklą vykdęs centras buvo sumažintas.

„Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo toks laikas, kai mūsų felčeriai aptarnavo 29 miesto organizacijas – lankė ligonius ir gydė juos ambulatoriškai. Po gydymo stacionare pacientai buvo išleidžiami į namus, tačiau vis tiek buvo vykdomas jų stebėjimas. Gydymo tvarka buvo anuomet daug geresnė, nes vyko pacientų perimamumas. Ligoniai, kurie būdavo neblaivūs, visada būdavo perduoti narkologinio kabineto priežiūrai. Yra tokių, kurie skundžiasi, kad šios tvarkos nebeliko, bet taip yra todėl, kad sutriko tas pacientų perimamumas. Dabar nėra prievartos ar siuntimo nukreipti pacientą, jei matoma aiški ligų priežastis – girtuokliavimas“, – pastebi gydytojas.

Nors ir veikia psichikos sveikatos centrai, kuriuose teikiama pagalba, anot E. P. Zeverto, siekiant efektyvesnio gydymo, išėję iš ligoninės pacientai turėtų būti psichoterapeutų prižiūrimi, o dabar tokio perimamo nėra ir niekas nebežino, kiek yra vartojančių alkoholį, kur jie išvis gydosi.

Šiaulių priklausomybės ligų centre – pagalba atėjusiems savo noru
Pasak E. P. Zeverto, kadangi neliko gydymo sistemos, kuri veikė anksčiau, dabar pagalbos norintys mesti gerti ar kitaip besisvaiginantys į specialistus turi kreiptis savo noru. Šiaulių priklausomybės ligų centre gydomi pacientai iš visos Lietuvos.
„Yra sudarytos sutartys, tai pacientai gali gydytis bet kuriame Lietuvoje veikiančiame centre. Tačiau nors ir taikome gydymą, nežinome tikslių skaičių, kiek pacientų serga šiomis ligomis, išskyrus tuos, kurie kada nors gydėsi mūsų centre“, – pasakoja gydytojas.

Kita problema, anot E. P. Zeverto, yra ta, kad Šiaulių priklausomybės ligų centre labai trūksta specialistų, nes daugelis jų perėjo dirbti į psichikos sveikatos centrus. Gegužės 11-ąją jau bus 39 metai nuo narkologinio kabineto įkūrimo ir jau 11 metų  Daubos gatvėje dirba Šiaulių priklausomybės ligų centras. „Per visą mano darbo praktiką teko kurti keturis atskirus skyrius. Miesto politikai tokiai gydymo įstaigai nelabai padėjo, todėl galiu pasakyti, jog daug ką padarėme savo jėgomis. Buvo laikas, kai net patys pacientai padėjo kurti centrą. Keletą kartų buvome priversti patalpas keisti, o nenorėdami nutraukti veiklos neparuoštose patalpose patys jas gražinome. Ir dėl to niekam galvos neskaudėjo, nes buvo kas visiems darbams vadovauja, veikla vykdoma. Esu patenkintas, kad per tiek metų daug darbų nudirbta. O kas bus rytoj, mes nežinome. Daug kalbama, jog reikės pradėti taikyti priverstinį gydymą. Tokį gydymą bandėme taikyti tarybų valdžios metais, tačiau viena aišku, jog prievarta nė vieno ligonio nepagydysi, nes alkoholizmas – smegenų liga. O kai toli pažengęs procesas, tai žmogui negali jau padėti nei vaistai, nei gydytojai, nei profesoriai. Todėl ir reikia stengtis padėti laiku, o ne tada, kai yra skaudžios pasekmės. Gražiai kalba valdžia apie priverstinį gydymą, tačiau kur mūsų specialistai psichiatrai? Kur gydyti pacientus reikėtų, irgi nėra aišku. Apie finansavimą taip pat niekas nekalba“, – nuogąstauja E. P. Zevertas.

Spręs, ar centras reikalingas
Gydytojas E. P. Zevertas sako, kad Šiaulių priklausomybės ligų centre pastaruosius trejus metus trūksta gydytojų specialistų, kurie galėtų užtikrinti normalią centro veiklą.

„Trūksta centrui keturių gydytojų  psichiatrų ir dėl to negalime sudarysi sutarties su ligonių kasomis dėl stacionarinio gydymo, nes turi būti užtikrintas budėjimas visą parą. Tačiau tokiomis sąlygomis dirbame jau keliolika metų. Jei situacija nesikeis, valstybė spręs, ar toks centras Šiaulių miestui dar reikalingas. Gali būti, kad grįšime į tarybinius laikus ir mūsų centrą vėl prijungs prie Psichiatrijos ligoninės, kad būtų budintis gydytojas, tada gal vyks ir psichiatrų gydytojų rotacija. Todėl šiandien nėra aišku, kas bus toliau. Ir dinozaurai išmiršta, o jaunimas į tą vietą kažkodėl neateina“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako E. P. Zevertas.

Anot jo, nenori specialistai dirbti Šiaulių priklausomybės ligų centre ir dėl mažo darbo užmokesčio. „Vyriausybė sprendžia, kaip tą darbo užmokesčio tvarką biudžetinėms įstaigoms keisti. Nenuostabu, kad šiuo metu visi gydytojai specialistai mieliau renkasi didžiąją psichiatriją, kur už darbą normaliai mokama“, – pastebi gydytojas.

Kad Šiaulių miestui Priklausomybės ligų centras, kaip gydymo įstaiga, yra reikalinga, E. P. Zevertas įrodinėja čia gydomų pacientų skaičiais. Anot jo, jei tarybų metais centre buvo stacionarizuojama per metus turint 60 lovų apie 200–300 pacientų, tai pastaraisiais metais per metus centre gydosi tris kartus daugiau pacientų.

„Panaikinus centrą sutriktų medicininių paslaugų prieinamumas gydant priklausomybių ligas. Tada ligoniai būtų priversti vykti gydytis į didžiuosius miestus“, – sako E. P.  Zevertas.

Viltis – jaunoji karta
Anot E. P. Zeverto, reikia skatinti jaunimą studijuoti psichiatriją, o suteikus nemokamą mokslą, priversti keletą metų dirbti pagal paskyrimą numatytame gydymo centre, kur tų specialistų trūksta. Taip būtų galima atgaivinti daugelį merdėjančių centrų.

„Tai jau valstybės reikalas, o ne miesto: nebus studentų – nebus gydytojų. Būtini studentams paskyrimai atidirbti bent ketverius metus. Jei tai nebus daroma, didžioji dalis jaunimo emigruos dėl didesnio užmokesčio. Tad liūdna ateitis laukia ne tik  Šiaulių priklausomybės ligų centro, bet ir visų kitų. Ir pats jau matau, kad ateina laikas pagalvoti baigti darbus. Savo miestui ir medicinai atidaviau 44 darbo metus. Tačiau dėl visko, ką dariau, nesigailiu. Būtų gaila, jei mūsų įdirbis būtų sunaikintas, nors tai, kas padaryta, jau yra istorija ir visa ateitis priklausys nuo jaunimo“, – sako gydytojas.

Dar vienas E. P. Zeverto nuopelnas – 1983 metais įkurtas klubas „Viltis“. „Turime išsaugoję vėliavą, klubo nuostatus, ženkliukus. Manau, jog reikės šiuos daiktus atiduoti „Aušros“ muziejui. Tik po to iš mūsų klubo gimė anoniminių alkoholikų klubas, kai tuo tarpu kitose šalyse tokios organizacijos jau buvo plačiai paplitusios. Džiaugiamės darbais, bet manau, jog toliau Šiauliuose šioje srityje nėra kur tobulėti. Ką suplanavome per tiek metų, tą padarėme“, – sako gydytojas.