Kai piniginėse netrūksta stambiųjų kupiūrų, bepigu sakyti, kad šalies ekonominis gyvenimas yra neblogas. Kai mums patiems nieko netrūksta, atrodo, kad ir kiti gyvena gerai. Vis dėlto vis daugiau žmonių pastebi, kad šalies ekonominė situacija prastėja. Vadinasi, arba žmonės pradėjo prasčiau gyventi, arba yra paveikti juos supančios informacijos. Kaip ten bebūtų, ekonomistai sako, kad tokie pesimistiniai atsakymai tėra nuojauta, o ne realiais skaičiais paremti atsakymai. Tuo tarpu politologai gyventojų nuomonę yra linkę sieti su prastais valdžios bandymais ką nors pakeisti visuomeniniame gyvenime.

Situaciją vertina pesimistiškiau
Vienos apklausos duomenys rodo, kad balandį trečdalis apklaustų gyventojų atsakė, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje iš esmės krypsta į gerąją pusę, o du iš trijų apklaustųjų nurodė, kad reikalai šalyje blogėja. Lyginant su respondentų atsakymais prieš metus (2015 metų balandį), pesimistiškai vertinančių situaciją šalyje padaugėjo net 14 procentinių punktų.

Didesni optimistai yra jaunimas iki 30 metų bei miestų gyventojai. Daugiau už kitus dabartine padėtimi šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės, respondentai su mažiausiomis šeimos pajamomis, pensininkai.

Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad tokiai gyventojų nuomonei įtakos gali turėti daugelis veiksnių. Žmonės ekonominę situaciją gali vertinti pagal tai, ką girdi žiniasklaidoje, iš artimųjų ir pan. arba pagal savo pačių finansinę padėtį. Tai gali būti susiję ir su euro įvedimu. Pavyzdžiui, dar prieš įvedant eurą, gyventojai labai bijojo, kad padidės paslaugų ir produktų kainos, kai taip atsitiko, nustojo žiūrėti, kas atpigo ir t. t. Žodžiu, gyventojų mąstymui įtakos gali turėti net žinios apie pokyčius viso pasaulio ekonominiame gyvenime.

„Iš esmės tai yra jausmas, o ne faktinė informacija. Tai savijauta, lūkesčiai, atsirandantys nebūtinai dėl objektyvių priežasčių. Įtakos gali turėti ir subjektyvios priežastys: savijauta, emocijos ir t. t. Manau, kad apklausos labiau atspindi ne realią situaciją, o bendrą emocinę gyventojų padėtį“, – svarsto O. Bložienė.

Blogai valstybei – dar blogiau piliečiui
Vis dėlto kitos apklausos duomenys rodo, kad daugėja asmenų, teigiamai vertinančių savo šeimos finansinę būklę. Tai kaip čia gali būti: savo namų ūkio situaciją vertiname geriau, o šalies – blogiau? Ekonomistė atsako, kad taip iš tiesų gali būti. Pavyzdžiui, padidėjus darbo užmokesčiui, galvojame, kad savo ekonominę situaciją galėtumėme įvertinti geriau, bet štai išgirstame apie „skyles“ šalies biudžete, savivaldybės finansinius sunkumus ir taip sukuriame neigiamą bendrą vaizdą. Todėl natūralu, kad asmenines finansines perspektyvas galime vertinti geriau negu valstybės ir atvirkščiai.

Be to, niekas nepaneigs, kad šeimos finansinė situacija priklauso ir nuo valstybės ekonominio gyvenimo. Jeigu kyla šalies ekonomika, vadinasi, yra sukuriama daugiau darbo vietų, mažėja nedarbas ir auga darbo užmokestis. Tai reiškia, kad jeigu yra blogai valstybei, gali būti blogai ir žmogui. Tad gyventojai labiau išloštų, jeigu valstybės ekonomika sparčiau augtų. Tik šeimos finansų ekspertė perspėja, kad net jeigu šalies ekonominis gyvenimas pradeda gerėti, tai nereiškia, kad reikia nustoti taupyti.

Jaunuoliai šiek tiek optimistiškesni
Iš apklausos rezultatų matyti, kad tiek savo, tiek valstybės pajamas pozityviau vertina jaunimas iki trisdešimties metų. Ekonomistė svarsto, kad taip yra galbūt todėl, nes Lietuvoje jaunas žmogus turi daugiau galimybių gauti gerai mokamą darbą, padaryti karjerą ir pan. Visos tos galimybės jiems leidžia jaustis saugiai.

Tačiau galbūt jauni žmonės į viską žiūri pozityviau, nes juos ilgiau išlaiko tėvai? Be to, galbūt jaunuoliai mažiau domisi šalies ekonominiu gyvenimu?

O. Bložienė atsako, kad mokiniai iš tiesų mažiau domisi, kas vyksta valstybėje. Nors mokyklose yra ekonomikos pamokos, jauniems žmonėms trūksta žinių, kad galėtų pradėti savarankišką gyvenimą ir suprastų ekonominius veiksnius. Mokiniai tik susidaro bendrą vaizdą iš išgirstų ar matytų žinių ir pan. Priešinga situacija yra su studentais, nes anksčiau ar vėliau jiems reikia susirasti darbą, todėl yra priversti dalyvauti bendrame ekonominiame gyvenime. Vis dėlto ekonomistė daro išvadą, kad jaunimui ekonominių žinių iš tiesų trūksta. Šioje vietoje aktyviau galėtų veikti tiek mokykla, tiek tėvai.

„Mokykloje asmeniniams finansams nėra skiriama pakankamai laiko, o namuose tėvai patys neturi gerų finansinio raštingumo įgūdžių ir vengia kalbėti apie pinigus su savo vaikais. Mes neturime tradicijų ir tą reikia keisti. Keisti per kasdienines veiklas, atsakomybės didinimą ir kalbėjimą apie pinigus šeimoje“, – pataria šeimos finansų ekspertė.

Senjorai pajamas vertina atsargiau
Tuo tarpu senjorai tiek savo, tiek valstybės finansines perspektyvas vertina pesimistiškiau. Ekonomistė svarsto, kad taip yra nebūtinai todėl, kad šiais laikais senjorams išgyventi yra sunkiau negu jauniems asmenims. Štai, pavyzdžiui, senjorai turi nuosavą būstą, stabilias pajamas, tuo tarpu jauna šeima neturi nuosavo būsto, tik aibę įsipareigojimų ir paskolų. Vis dėlto galbūt tai ir požiūrio klausimas: arba mes į viską žiūrime optimistiškai, arba pesimistiškai.

Kita vertus, negalime sakyti, kad tos pajamos, kurias gauna senjoras, yra pakankamos kokybiškam gyvenimui. Vidutinė pensija neužtikrina kokybiško gyvenimo, nebent tik būtinųjų poreikių patenkinimą. Žodžiu, tai tėra ta pinigų suma, už kurią senjoras galėtų leisti sau kažkur paatostogauti, pakeliauti ir t. t.

„Manau, kad tai yra požiūrio klausimas. Be abejo, senjorų situacija nėra labai gera, bet mes kažkaip stebuklingai jos  neišspręsime. Todėl turėtumėme galvoti apie ilgesnę perspektyvą, ką reikėtų daryti kitaip, kad po dešimties ar dvidešimties metų žmonės išėję į pensiją galėtų sukaupti pakankamai pinigų, jog neatsidurtų tokioje situacijoje, kokioje yra dabartiniai senjorai“, – akcentuoja O. Bložienė.

Kita vertus, dabartiniai senjorai nėra kažkokie nabagėliai, kurie susigūžę tik dejuotų dėl sunkaus gyvenimo. Yra ir tokių, kurie ieško papildomų būdų kaip prisidurti prie pensijos. Vieni savo daržuose augina daržoves ir jas pardavinėja, kiti prižiūri pažįstamų vaikus ir pan. Žodžiu, senjorai randa būdų kaip gyventi geriau. Tik ekonomistė pastebi, kad vyresnioji karta neskuba pasinaudoti savo turtu šiandienos geresnio gyvenimo užtikrinimui. Pavyzdžiui, galėtų savo būstą iškeisti į mažesnį ir pan., tačiau to nedaro.

Trūksta radikalių valdžios veiksmų
Tuo tarpu politologas Vytautas Sinica pastebi, kad makroekonominiai valstybės rodikliai iš tiesų gerėja, tačiau mikroekonominiai – ne. Bendras valstybės rezultatų gerėjimas neatsispindi žmonių kasdieniame gyvenime, jų algose, išmokose, pensijose ir t. t. Normalu, kad žmonės nesidomi ekonomine statistika, o situaciją vertina pagal kasdienę patirtį. Todėl jų vertinimas iš esmės yra teisingas, nors tarsi atrodytų objektyviems skaičiams ir prieštarauja.

Jis taip pat pastebi, kad valstybė ekonominiu gerbūviu rūpinasi nepakankamai: „Pavyzdžiui, Darbo kodekso pataisos yra suvokiamos ir pateikiamos kaip pastangos pagerinti žmonių gyvenimą, padidinti darbo vietų skaičių ir t. t. Manau, kad šios pastangos nors su stipriu užmoju yra drąsios, bet gana pro šalį.“

Politologo nuomone, mūsų valstybė galėtų pasimokyti iš kitų užsienio šalių praktikos. Tačiau tai reikia daryti protingai, o ne aklai kopijuojant, kaip yra daroma dabar. Jis taip pat pabrėžia, kad mūsų visų gerbūvis didžiąja prasme priklauso ne nuo kiekvieno individo atskirai, bet nuo valdžios veiksmų.

„Politikos moksluose yra aiškus sutarimas, kad neigiamų visuomenės mąstymo bruožų, tendencijų pati visuomenė išspręsti negali. Aišku, atsiranda žmonių, kurie pakeičia savo elgesį ir mąstymą,  tačiau jie niekada nepakeis visos visuomenės mąstymo. Tai gali padaryti tik valstybė“, – pabrėžia V. Sinica.