Šiaulių apskrities regiono demografiniai duomenys rodo, kad mažėja gyventojų skaičius. Vadinasi, keičiasi ir padėtis darbo rinkoje. Tačiau pastebima, kad darbo birža, verslininkai, mokymo įstaigos į tuos pokyčius ne visada sugeba laiku reaguoti. Taikomos tos pačios senos metodologijos, kurios didelės naudos neduoda. Šiaulių teritorinės darbo biržos specialistai pakvietė verslininkus, mokymo įstaigų atstovus padiskutuoti, kodėl taip vyksta ir kaip situaciją spręsti.

Demografinė padėtis prastėja
Pirmiausia Šiaulių teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja Vaida Ignotienė susirinkusius informavo, kad 2015 m. pradžioje Šiaulių apskrityje gyveno apie 282 tūkst. gyventojų. Lyginant respublikiniu mastu gyventojų skaičius Šiaulių apskrityje mažėja sparčiausiai. Šiuo rodikliu mus lenkia tik Alytus. Darbo birža, siekdama numatyti, kaip demografinės problemos paveiks darbo rinką ir kiek laisvų vietų bus Šiaulių apskrityje, atliko apklausą.

Apklausus darbdavius paaiškėjo, kad 2016 m. įmonių perspektyvas dauguma darbuotojų vertina teigiamai. Planuojama, kad didės darbuotojų skaičius įmonėse. Teigiamas darbo vietų kūrimo balansas numatomas visuose Šiaulių apskrities regionuose, išskyrus Akmenės rajoną.

Didžiausias didėjimas numatomas transporto, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei statybos įmonėse. Darbuotojų skaičius didės kas penktoje įmonėje. Darbdaviai planuoja daugiau investuoti į įrenginius, technologijas, didinti darbuotojų darbo užmokestį.

Daugiausiai naujų darbo vietų numatoma įsteigti Šiaulių miesto ir rajono įmonėse. Laisvų vietų turėtų daugėti paslaugų sektoriuje kvalifikuotiems specialistams: vairuotojams, pardavėjams, siuvėjams, statybininkams, socialiniams darbuotojams, slaugos specialistams.

Pasiūla mažės, paklausa augs
Darbuotojai pastebi, kad trūksta darbuotojų į užregistruotas laisvas darbo vietas. Paslaugų sektoriuje ypač trūksta vairuotojų, pardavėjų, padavėjų, barmenų, suvirintojų, gydytojų, slaugos specialistų, psichologų. Pramonėje – siuvėjų, siuvimo ir siuvinėjimo mašinų operatorių, suvirintojų, metalo apdirbimo staklininkų, medienos apdirbimo operatorių, elektromechanikų. Statybos įmonėse – statybos darbų vadovų, inžinierių, meistrų, statybininkų, suvirintojų. Žemės ūkyje trūksta žemės darbų mainų operatorių, veterinarų, žemės ūkio technikų, gyvulininkystės ir augalininkystės ūkio darbininkų.

Pagrindinę priežastį, kodėl trūksta darbuotojų, darbdaviai įvardijo – nepakankama asmens kvalifikacija darbui. Darbuotojų trūksta ir dėl žemos asmenų motyvacijos, darbo jėgos emigracijos.

Įvertinus darbdavių apklausos rezultatus ir darbo biržos turimus skaičius, prognozuojama, kad situacija Šiaulių darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje šiais metais turėtų gerėti. Mažės besiregistruojančių bedarbių.

Manoma, kad užsiregistruos apie 22 tūkst. bedarbių. Darbo jėgos pasiūla turėtų mažėti beveik 12 proc. Darbo jėgos paklausa turėtų didėti beveik 9 proc., o naujų laisvų darbo vietų turėtų būti užregistruota apie 26 tūkst. Darbo jėgos pasiūla mažės, o paklausa augs visose Šiaulių apskrities savivaldybėse.

Vis dėlto 2016 m., kaip ir ankstesniais metais, išliks dideli teritoriniai nedarbo skirtumai tarp atskirų Šiaulių apskrities savivaldybių. Didžiausias vidutinis metinis registruotas nedarbas išliks Kelmės ir Akmenės rajono savivaldybėse, mažiausias – Šiaulių mieste ir rajone.

Ragina atsigręžti į Vakarus
Po apklausos rezultatų pristatymo darbdaviai, mokymo įstaigos, verslininkų asociacijos nariai buvo pakviesti diskusijai. Domėtasi, ką reikėtų daryti, kad būtų patenkinti darbdavių lūkesčiai.

Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Vidmantas Japertas kalbėjo, kad pirmiausia reikia dėti visas pastangas, kad žmogus neatsidurtų darbo biržoje.

„Vienas iš ydingiausių dalykų, kai absolventas pirmiausia įsiregistruoja ne pas darbdavį, o darbo biržoje. Šitą praktiką galima išnaikinti, galbūt kiekvienam studijas baigusiam jaunuoliui reikėtų duoti dviejų mėnesių atostogas, per kurį jis galėtų pasiruošti darbo rinkai. Šiuo metu visi registruojasi ne dėl darbo vietos, bet dėl socialinės išmokos“, – akcentavo V. Japertas.

Pavyzdžiui, Belgijoje mokamos kompensacijos, kad žmogus išliktų įmonėje ir nepatektų į nedirbančių žmonių gretas, nes po tam tikro laiko jis praranda motyvaciją ir kuo ilgiau užsibūna be darbo, tuo labiau praranda savo profesinius įgūdžius.

Taip pat turėtų vykti glaudesnis bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbo biržos. Pavyzdžiui, pastebėjus, kad įmonė gali bankrutuoti, reikia sudaryti sąlygas, kad darbuotojas galėtų persikvalifikuoti. Būtina stengtis savo laiku darbuotojui rasti darbdavio pamainą, kad žmogus neatsidurtų bedarbių gretose.  

Taip pat jis perspėjo, kad ateityje nekvalifikuotų darbuotojų poreikis turėtų mažėti. Žodžiu, verslas yra suinteresuotas kurti tokias darbo vietas, kurios generuoja didesnę pridėtinę vertę. Kaip žinia, nekvalifikuoti darbuotojai didelės pridėtinės vertės nesukuria. Tad natūralu, kad šio segmento poreikis mažės.

Šiaulių darbo rinkos mokymo centro direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti direktoriaus pareigas, Genė Podolskienė sakė, kad mokymo centrai geriau paruoštų darbuotojus, jeigu verslininkai konkrečiai įvardytų, kokie reikalavimai yra keliami konkrečiai darbo vietai.

„Mes dirbame pagal mokymo programas, kurios yra parengtos senokai, o situacija darbo rinkoje keičiasi nuolat. Norėtųsi daugiau iniciatyvos iš darbdavių, kad jie pasakytų, kokie įgūdžiai, kompetencijos yra reikalingos, ir mes pasistengsime, jog tas žmogus atėjęs į darbo vietą kuo daugiau tokių kompetencijų turėtų“, – žadėjo G. Podolskienė.

Darbuotojams trūksta motyvacijos
Kiti diskusijos dalyviai pastebėjo, kad mokiniams, studentams ir kitiems potencialiems darbuotojams trūksta motyvacijos. Dauguma nori praktiškai nieko neveikti ir už tai gauti pinigus. Štai, pavyzdžiui, penktokai jau žino, kad ateityje Lietuvoje negyvens ir nedirbs. Jie su didžiausia kančia eina į mokyklą ir sako, kad jam tokio ir anokio dalyko nereikės, nes nenori ateityje dirbti už kelis šimtus eurų per mėnesį. Jie nori išvažiuoti į užsienį, kad tokią sumą užsidirbtų per savaitę. Vadinasi, vaikų požiūriui nemažai įtakos turi ir šeima. Jeigu patys tėveliai skatintų savo vaikus gerai mokytis ir skiepytų patriotiškumą šaliai, o mokyklose tos vertybės būtų stiprinamos tuomet, galbūt žmonės būtų labiau suinteresuoti čia pasilikti.

G. Podolskienė pastebėjo, kad jaunuoliai teisingiau pasirinktų jiems labiausiai tinkančią ir rinkai reikalingą specialybę, jeigu kiekvienose mokyklose dirbtų karjeros planavimo specialistai.

„Mes mokymo centruose profesinį orientavimą vykdome pakankamai siaura prasme. Profesinis orientavimas remiasi vienerių metų prognoze. Norėtume žinoti, kokių specialistų reikės bent trejiems metams į priekį“, – sakė ji.

Šiaulių profesinio rengimo centro Vystymo skyriaus vedėjas Arvydas Labunskis atkreipė dėmesį, kad reikėtų ruošti tokius specialistus, kurie būtų gabūs įvairioms sritims. Modulinės mokymo programos atneštų daug naudos. Pavyzdžiui, žmogus ateidamas mokytis apdailininko specialybės pirmiausia galėtų išmokti, kaip reikia dažyti. Įvaldęs šią techniką, gautų pažymėjimą ir galėtų dirbti. Po to, kai tokia veikla pabostų ar atsirastų daugiau laisvo laiko, ar noro mokytis toliau, žmogus galėtų mokytis pagal tą pačią programą ir išmokti tinkavimo amato, tada vėl atitinkamai gautų pažymėjimą ir jau galėtų dirbti apdailininku. Tačiau panašu, kad ši graži idėja greitu metu dar nevirs realybe. Matyt, čia reikia didesnio Lietuvos valdžios įsikišimo.

Siūlo skatinti verslumą
A. Labunskis atkreipė dėmesį, kad verslininkams trūksta socialinės atsakomybės. Neretai jie galvoja tik kaip uždirbti pinigų, o ne kaip suteikti darbuotojams kuo geresnes darbo sąlygas. Pavyzdžiui, statybininkams kartais tenka persirengti lauke, nes darbdavys nepasirūpina vieta, kurioje jis galėtų pailsėti ir pasiruošti darbui. Darbdaviai turėtų suvokti, kad darbuotojus reikia gerbti, nes būtent jie ir atneša įmonei pelną.

V. Japertas reaguodamas į pastabą, atsakė, kad pati valstybė sukūrė tokius verslininkus, nes norėjo pirkti viską, kas yra pigiausia. Taip elgdamiesi jie patys stumia įmonės į bankrotą, todėl verslininkai ir taupo darbuotojų sąskaita. Lyginant su Europos standartu, Lietuvos įmonių vadybos lygmuo yra pakankamai žemo lygio. Todėl į verslininkus ir dabar žiūrima kaip į vergvaldžius, matyt, tai komunizmo pasekmė.

Be to, Lietuvoje tarybiniais laikais jokių verslininkų nebuvo, verslas pradėjo plėstis pakankamai neseniai. Todėl pas mus nėra labai didelių įmonių. Rinkoje vyrauja smulkiosios ir vidutinės įmonės. Žodžiu, pagrindiniai darbdaviai yra įmonės, kuriose yra iki dešimties darbuotojų. Tad logiška, kad jie nesugeneruoja didelio pelno, jog galėtų darbuotojams suteikti idealią darbo aplinką ir mokėti didelius atlyginimus. Reziumuojant galima teigti, kad nepatenkintieji savo darbdaviu patys gali tokiais tapti ir įkurti savo verslus. Tai būtų naudinga ne tik pačiam žmogui, bet ir valstybei.