Visi norime susikurti tam tikrą saugumą, kurį būtų galima prognozuoti. Iš anksto numatę, kokia bus aplinkinių reakcija ir kaip reikės suvaldyti situaciją, pasijaučiame saugesni. Todėl pradedame tikėti įvairiais prietarais, bandome prisivilioti sėkmę ir nuvyti nesėkmes. Vis dėlto etnologai sako, kad šiuolaikiniai prietarai toli gražu neprimena liaudies išminties. O psichologai perspėja, kad tokie „nekalti“ žaidimai gali sukelti nemenkų padarinių.

Išmintį iškeitėme į horoskopus
Etnologas Libertas Klimka „Šiaulių naujienoms“ sako, kad prietarai, kuriais tikime šiandien, sunkiai gali būti susiję su lietuvių liaudies išmintimi. Dauguma prietarų atsirado ne iš mūsų, bet kitų šalių patirties. Tai, ką dabar mes laikome prietarais, iš tiesų buvo arba baltų religijos ritualu, apeigomis, kurie paskui tapo papročiais ir liaudiškais tikėjimais, arba tai tėra žinių nuotrupos. Papročius ir tikėjimus, kurie buvo atėję iš tautos patirties, pavertėme astrologija ir kortų būrimu. „Juokinga ir absurdiška, kad XXI a. kiekvienas populiarus žurnalas spausdina horoskopus. Tai rodo, kad mūsų visuomenė yra nenusistovėjusioje būsenoje. Pasimetimas šiuolaikiniame pasaulyje atspindi mūsų valstybės nelinksmą padėtį. Užuot iš etninės kultūros pasiėmę racionalų grūdą ir gražų paveldą, gaudome nesąmones“, – pabrėžia L. Klimka.

Etnologas pasakoja, kad lietuviškos kilmės prietarai – tai šimtmečiais kaupta patirtis, kuri buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Tam, kad ši patirtis būtų naudojama kaimo bendruomenės naudai, atmetant tai kas netikra, buvo įforminama kaip taisyklės. Tai buvo tarsi patarimai, kaip reikia elgtis gyvenimo atvejais tiek socialinėje, tiek darbo srityje. Tos taisyklės buvo labai naudingos ir vertingos, padėdavo kaimo bendruomenei sėkmingai išgyventi labai sunkiomis sąlygomis, ypač baudžiavos metais. „Gaila, kad kai kuriuos papročius nurašėme prietarams ir išmetėme juos iš savo kasdienybės. Ten buvo nemažai vertingų dvasinės kultūros dalykų“, – akcentuoja etnologas.

Netenkame vidinių orientyrų
Jis sako, kad prietaro apie juodą katę, kuri perbėga kelią, etnologų darbuose nerasime. Lietuvoje katės gyvena palyginti ne taip seniai, todėl tai niekaip negalėjo būti susiję su liaudies išmintimi. Tuo tarpu pasakymas, kad kregždės prieš lietų skraido žemai yra ne prietaras, bet objektyvi teisybė. Anksčiau liaudiški tikėjimai turėjo teisybės grūdą, aišku, tai nebuvo laikoma mokslu, bet vis tiek viskas buvo paremta tuo, kas vyksta iš tiesų. Pavyzdžiui, pasakymą, kad Velykų rytmetį, iš kur vėjas pučia, tokia bus žiema, galima laikyti prietaru, susijusiu su liaudies išmintimi, nes jame yra tiesos. Velykų diena yra nustatoma pagal mėnulio fazę, o kaip žinia, mėnulio fazė orų kaitai turi tam tikros reikšmės. Taigi, tokie prietarai nebuvo nutolę nuo realybės. L. Klimka svarsto, kad galbūt mūsų visuomenė neteko šių orientyrų dėl socialinių pokyčių. Dabar mes esame labilios būsenos, patys nežinome, ko norime. Neturime savo valstybės strategijos, daug ką pasiimame iš užsienio patirties ir neįsigiliname, ar ta patirtis yra mums pritaikoma. Svetimėjame, pradedame nebevertinti svarbių dvasinių vertybių, pavyzdžiui, nebesilaikome šeimos tradicijų. Per šventes nebeišgyvename dvasinio pakilimo, bet vietoj to, pavyzdžiui, persivalgome. „Visa tai veda prie valstybės silpnėjimo. Visos save gerbiančios, orios tautos iš senosios patirties pasiima tai, kas tinka XXI a. Deja, bet mes pasiimame patį paviršutiniškiausią ir banaliausią sluoksnį“, – sako etnologas.

Racionaliai mąstantys – atsparesni
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis tikėjimą šiuolaikiniais prietarais sieja su mokslo nuvertinimu. Pavyzdžiui, kai vyko diskusijos dėl „Hitachi“ atominės elektrinės statymo Lietuvoje, labai aktyviai savo nuomonę reiškė politikai, tačiau į šalyje veikiančio Energetikos instituto darbuotojų nuomonę nebuvo atsižvelgiama. Platesnio akiračio ir mokslinio mąstymo pagrindų neturintį žmogų labai lengva suklaidinti, todėl aplinkiniai tuo naudojasi. Natūralu, kad kai žmogus nebetiki mokslu, pradeda tikėti ženklais, esą galinčiais nulemti jo gyvenimą. Psichologas pasakoja, kad mes gyvename pereinamajame laikotarpyje, kai būti ragana ir tuo pačiu tikėti į Dievą yra normalu. Anksčiau taip nebuvo: žmonės arba laikėsi Dievo įsakymų, arba ne. Tuo tarpu šiandien daug žmonių lankosi bažnyčioje, bet bažnyčios siūlomų principų nesilaiko. Tai patvirtina ir atliktas tyrimas. Apklausus gyventojus paaiškėjo, kad yra nemažai žmonių, kurie tiki į Dievą, bet nemato prasmės lankytis bažnyčioje.

„Tai giluminė priežastis, kodėl žmonės tiki prietarais, astrologinėmis pranašystėmis. Jeigu žmogus turėtų aiškią pasaulėžiūrą, pavyzdžiui, jeigu būtų tikras katalikas, netikėtų burtais ir prietarais“, – pabrėžia G. Navaitis. Kartais susidaro įspūdis, kad prietarais tiki ir labai racionalūs, einantys aukštas pareigas ir šiaip gyvenime puikiai besitvarkantys žmonės. Tačiau, psichologo nuomone, racionaliai mąstantys žmonės prietarams yra atsparesni.

Žmonės, pasigilinę į prietaro reikšmę, gali suvokti, kad realiai jis nėra toks reikšmingas. Pavyzdžiui, visi žinome, kad norint nuo savęs nuginti kokią blogybę, reikia per kairįjį petį nusispjauti tris kartus. Tačiau pasigilinus, kodėl reikia taip daryti, tampa mažų mažiausiai juokinga. Žodžiu, spjaudomės, nes ant kairiojo peties mums tupi velnias, o ant dešiniojo sėdi angelas. Tad pasak prietaro, reikia spaudyti į velnią ir jis atstos. Panašių dalykų galime rasti ir kalbėdami apie kitus prietarus. Todėl profesorius daro išvadą, kad turbūt į velnio barzdą spjaudo būtent tie, kurie nelabai žino, iš kur prietaras kilęs. Aišku, jeigu žmogus suvokia, kodėl taip elgiasi, niekas jam negali uždrausti to nedaryti. „Kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti ką daryti savo gyvenime. Nematau priežasčių, kodėl mes turėtumėme jiems nurodinėti elgtis vienaip ar kitaip. Lygiai taip pat nematau prasmės tikėti prietarais ir maginiais veiksmais“, – savo nuomonę atskleidžia G. Navaitis.

Perspėja apie galimą žalą
Jis taip pat pastebi, kad žmonės ieško kažkokios prasmės paprasčiausiai pirkdami loterijos bilietą. Dairosi į tokius bilietus, kuriuose skaičiai sutaptų su žmogaus gimimo data ir pan. Psichologo nuomone, tokios pastangos yra visiškai beprasmės, tačiau kiti tuo tiki. Pavyzdžiui, paklausus žmonių, kuris bilietas atneš didesnę sėkmę: su septynetais ar bet kokiais kitais skaitmenimis, turbūt dauguma atsakytų, kad su septynetais, nors tikimybė yra absoliučiai vienoda.

Be to, profesorius perspėja, kad jeigu prietarai, burtai, magija tampa kažkuo daugiau nei vakarėlio pramoga, galima patirti nemenką žalą.

Po tokių „nekaltų“ žaidimų ir ritualų, žmonės nustoja savimi pasitikėti. Dėl to vėliau tenka kreiptis į psichologus ar psichiatrus. Gali prireikti ir dvasininkų pagalbos, nes žmogus tiesiog nebegali nei dirbti, nei bendrauti, atsiriboja nuo jam svarbių kitų žmonių ir įsivelia į tam tikrą verpetą, iš kurio paskui išsisukti labai sudėtinga. „Žmogus, užuot pradėjęs labiau pasitikėti savimi, pradeda kurti kažkokius ženklus, pagal kuriuos sprendžia, kas su juo atsitiks. Dėl to kartais imasi pernelyg rizikingų veiksmų arba kaip tik pradeda elgtis daug atsargiau. Atsargus elgesys galbūt nėra toks kenksmingas, bet, pavyzdžiui, nutarus eiti į kazino, nes ženklai rodo, kad šiandien bus sėkminga diena, galima sulaukti nemenkų padarinių“, – sako psichologas.

Dauguma prietarų atsirado ne iš lietuvių liaudies išminties, bet iš kitų šalių patirties.
Artūro STAPONKAUS nuotr.