Kas bendro tarp knygos, džiazo ir bohemos? Būtent jie visi sovietmečiu, atspindėjo laisvės ir saviraiškos poreikį. Kaip ir retos, sunkiai anuomet į dienos šviesą prasibraunančios knygos, taip ir džiazas, taip ir bohemos susibūrimai buvo iššūkis penkmečiams įsibrovusiai sistemai su viena tiesa. Mūsų, anuometinė karta, galime pasakyti, jog mums išgyventi padėjo knygos ir džiazas, jog mes atėjome iš knygų ir džiazo. Taigi bendro tarp knygos, džiazo ir bohemos labai daug ir apie tai norisi kalbėti sulaukus Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos.   

Pradėkime nuo knygos. Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Neseniai Vilniuje nuaidėjo knygų mugė. Per septyniolika metų, kiek vyksta ši mugė, ji tapo neapsakomai populiari. Kovo 16-ąją minėsime Knygnešio dieną. Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę, nes gimtojo žodžio draudimas beveik nesutinkamas kitų tautų istorijoje.
Dabartiniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo traukiniuose, autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išskleistą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, kad tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip, o mano užsiėmimai ir gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau.

Paauglystės metai prasidėjo su Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Manau, visų kartų vaikai atpažįsta savyje šio romano pagrindinį herojų Houldeną. Ši knyga išaugino bitnikų ir hipių kartą. Knyga, kuri pakeitė mano bei ne vieno jaunuolio gyvenimą. 1951 metais parašyta apysaka Lietuvoje pasirodė 1966-aisiais. Tai buvo ryškiausia tų metų ir to laikmečio knyga, bemat išpirkta. Anuomet tai nebuvo dažna. 1970 metais leidimas pakartotas.

Amerikoje nėra privalomos literatūros sąrašo. Skaitomos, analizuojamos tos knygos, kurias mėgsta mokiniai, mokytojai arba kurių reikia politiniam korektiškumui palaikyti. Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ – reta išimtis. Ji nagrinėjama visur ir visais laikais.

Radijo stotis „Svoboda“ kalbino vieną Amerikos pedagogą (pavardės nepamenu), bent tris dešimtmečius mokiniams dėstantį Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Kaip skirtingų kartų mokiniai priima šią apysaką? Pedagogas papasakojo, kad dabartiniai moksleiviai į knygą reaguoja panašiai, kaip ir mokiniai prieš 20, 30 ar 50 metų. Keturiolikmečiams-septyniolikmečiams, kaip ir pagrindiniam knygos herojui Houldenui, suaugusiųjų pasaulis – melagingas. Amerikietis pedagogas patvirtino nuomonę, kad visų kartų mokiniai juokiasi iš Houldeno ir verkia kartu su juo.

Po to sekė Dž. Keruako romanas „Kelyje“. Šio romano pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau nei rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba. Nei mūsų kaimynai latviai, nei estai, nei lenkai šio kūrinio savo kalba neturėjo, o mes jau skaitėme. Didžiausias šio kūrinio herojų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Romano herojai dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, mylisi, filosofuoja, nenori būti daiktų vergais, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių, tiesos, klausosi džiazo.

Knygų jaunimui tuomet mažai (labai mažai) buvo. Tiesa, kelios lietuvių autorių. Tai apysakos – Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ ir Vytauto Bubnio „Arberonas“, pagal kurią Lietuvos kino studija susuko filmą „Mažoji išpažintis“ su Vytautu Kernagiu ir posakiu „Benai, plaukiam į Nidą!“

„Pušyje, kuri juokėsi“ galėjome susipažinti su anuo metu pas mus draudžiamų filosofų Heidegerio ir Hiuserlio mintimis, kuriomis kalbėjo J. Marcinkevičiaus kūrinio herojus. Tik šalia jaunimo knygų mes, aišku, skaitėme ir F. Dostojevskį, ir O. de Balzaką, ir H. Hesę, ir E. M. Remarką, ir E. Hemingvėjų, ir visus visus. Skaitėme ir virpėdavome nuo įspūdžio, o kartais ir apsiverkdavome.

Šiandien dažnai ieškau „Saulės deltos“ leidyklos knygų. Be abejo, todėl, kad tai mūsų miesto leidykla, gyvuojanti jau trečią dešimtmetį, kad šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė apie „Saulės deltą“ rašė: „Saulės delta“ knygas leidžia apgalvotai ir labai kryptingai. Atsigręžimas į savo praeitį, istoriją... Į save žiūrima tarsi iš Saulės mūšio perspektyvos.“

Ant mano stalo dvi naujausios „Saulės deltos“ knygos. Pirmoji tai Alfredo Šimkaus „Ties Švedės vingiais“ apie Šiaulių pašonėje besidriekiančius Ginkūnus ir Šapnagių kaimą. Jungia viską Švedės upelis, ištekantis iš šalia Aleksandrijos esančių šaltinių ir tekantis per Ginkūnus, Šapnagius, o ties Kėbliais įtekantis į Kulpę. Be abejo, įdomu skaityti apie darbščius šio krašto žmones, kurie, anot autoriaus, „arė ir sėjo, augino ir mokė vaikus, turtino krašto tradicijas“. Ne veltui autorius kaip knygos moto renkasi Jono Basanavičiaus žodžius: „Tauta, nesirūpinanti savo praeitimi, neturi ateities“.

Kita knyga – tai Eriko Jono Tažio „Pabėgėliai“. Ne, ne, tai ne apie šių dienų pabėgėlius, o apie bėgimą iš traukinio, riedančio į Sibirą. Knygos autorius gimė 1935 metais prie Gargždų, šalia Mažosios Lietuvos sienos, ūkininkų šeimoje. Pirmą kartą šeima bėgo nuo rusų 1941 metais, antrą kartą 1944, deja, nesėkmingai, tad trečią kartą jau bėgo iš tremties traukinio į Sibirą. Pagaliau 1959 metais šeima gavo oficialų leidimą gyventi Vakarų Vokietijoje. Čia Erikas studijavo, dirbo inžinieriumi metro ir tiltų statybose, tapęs senjoru persikėlė į Švediją, kur su šeima gyvena, rūpinasi sodu, žaidžia tinklinį, čiuožia banglentėmis ir snieglentėmis, žaidžia golfą ir domisi muzika. 2012 metais ši knyga buvo išleista vokiškai, o dabar, paties autoriaus išversta, pasirodė lietuviškai.

Jei žinia, jog negalime be knygos, tai gal dar kyla klausimas – ar įmanoma išgyventi be džiazo? Ar gali būti miestas be džiazo, namai be džiazo? Prisiminiau kino filmą su Robertu de Niru „Visas tas džiazas“. Puikus filmas. Paties džiazo, tiesa, jame nebuvo daug, tik mintis – visas mūsų gyvenimas yra džiazas.

Sovietmečiu džiazas buvo iššūkis sistemai. Galima išskirti tris džiazo mūsų krašte etapus: pirmosios nepriklausomybės laikotarpio, sovietmečio ir dabartinės nepriklausomybės. Jei kas nors anuomet nugirsdavo, kad konservatorijoje groji džiazą, galėdavo iš jos pašalinti. O straipsniai apie džiazą vadinosi: „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“, „Kas šiandien myli džiazą, rytoj tėvynę išduos“... Vėliau iš Maskvos atkeliavo šiek tiek šviesesnės direktyvos – grokit, nes tai engiamų tautų išsivadavimo muzika. Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis tuoj sukūrė džiazo pjesę penkiems saksofonams bugi-vugi tema. Nomenklatūros darbuotojai ypač išsigando to „bugi-vugi“. Perklausa. Visi laukia, kas čia bus, kada prasidės tas „bugi-vugi“. J. Tiškaus orkestras kūrinį sugrojo, nieko neatsitiko, niekas nieko net nepastebėjo. „O kur tas bugi-vugi?“ – klausia uolieji „sargai“.

1968 metais Elektrėnuose įvyko pirmasis respublikoje džiazo festivalis „Jaunystė“. Čia išsiskyrė Viačeslavo Ganelino trio. Net sakoma, kad šis trio pagimdė atskirą generaciją. Pradžioje be pianisto Viačeslavo Ganelino, kontrabosu trio tuomet grojo Juozas Rumelaitis, o mušamaisiais – Aleksandras Melnikas, garsusis GTČ (Viačeslavas Ganelinas – pianinas, Vladimiras Čekasinas – saksofonas – ir Vladimiras Tarasovas – mušamieji) pradėjo reikštis 1971-aisiais. 1976 metais GTČ trio ypač sėkmingai pasirodė „Jazz Jamborie“ festivalyje Lenkijoje, kuriame dalyvavo net legendinės amerikiečių džiazo žvaigždės.

Grupių „Čikaga“ bei „Kraujas, prakaitas ir ašaros“ išpopuliarintą džiaz roką Lietuvoje tuoj ėmė groti Kauno bigbendas „Oktava“, vadovaujamas Mindaugo Tamošiūno, ir Filharmonijos kolektyvas „Nemuno žiburiai“, kuriam vadovavo Liudas Šaltenis, o vėliau – Viktoras Voronovas.

Vis dėlto po Elektrėnų džiazo festivalio kitas įvyko tik po dvylikos metų – 1980-aisiais Birštone. 1987 metais prasidėjo kasmetis „Vilnius Jazz“, po to festivaliai Kaune, Klaipėdoje ir t. t. Džiazo atlikėjai pristatomi Nacionalinei premijai. Tad dabar viskas paprasčiau. O apie anuomečius džiazo muzikantus ir tos muzikos gerbėjus galima drąsiai pasakyti, jog džiazas tada buvo sakralu. Džiazas simbolizavo laisvę, todėl lietuvius galime vadinti laisvės troškusia tauta, nes čia išaugo tiek puikių džiazo atlikėjų ir šios muzikos gerbėjų.

Nuostabiausia, kad anuomet kai daug kas buvo draudžiama, gyvavo bohema. Sovietmečio Lietuvos bohema laisvės sėmėsi iš vadinamosios smetoninės bohemos. Juk Lietuvoje bohema atsirado kartu su pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais, pavyzdžiui, keturvėjininkų. Visas Kauno literatūrinis gyvenimas 1928–1930 metais telkėsi kavinėse ir restoranuose, kur Kazys Binkis ir kiti sąmojingai komentuodavo dienos įvykius, žarstydavo anekdotus, deklamuodavo moderniąją rusų ar lenkų poeziją. Nusigėręs menininkas būdavo iškilmingai nešamas ant pečių Laisvės alėja. Jonas Marcinkevičius rašydavo romanus, prašvilpęs gautą avansą, kartais net užstatęs rašomąją mašinėlę. Neseniai vienas mano draugas muzikantas užstatė savo saksofoną. Užstatęs rašomąją mašinėlę, gali rašyti ranka, bet užstačius savąjį muzikos instrumentą kuo bepagrosi, todėl šiandienė bohema jau ne tokia, nes įvykis su saksofonu labiau panašus į paprasčiausią alkoholizmą.

Prasidėjus sovietiniam periodui dalis bohemos atstovų, o tai buvo avangardistai, išvyko į Vakarus, dalis atsidūrė Sibire, kur ir baigė savo dienas. Bet dalis bohemos išliko. Kultine asmenybe tapo Paulius Širvys. Išgyveno ir vaizduojamojo meno bohema. Nepaisydami epochos sunkumų, dailininkai ir toliau tapė, rūsiuose rengė slaptas parodas ir liko ištikimi bohemos tradicijoms. Septintajame dešimtmetyje universitetas ir kitos aukštosios mokyklos tapo naujuoju bohemiškosios dvasios šaltiniu. Daugiausia tai buvo kūrybinės inteligentijos atstovų vaikai, kurie laisvalaikiu gėrė, dainavo „bitlų“ bei „rolingų“ dainas, net pastatė roko operą „Jesus Christ Superstar“‚ domėjosi progresyviaisiais menais. Jie ir paruošė dirvą šiandieniniam avangardui.

Anuomečiai bohemos atstovai prisimena, jog netiesa, kad širviaamžė bohema tebuvo latrų ir paleistuvių užuovėja. Pasakojama, kad užstalėse beveik nepasitaikė chamizmo, būdavo daug šviesios išminties. Vyko ir dvasinio peno ieškojimai, kurio estai sėmėsi iš Suomijos, lietuviai, girdi, iš Lenkijos. Visiškai su tuo nenorėčiau sutikti. O kur Liuksemburgo radijas, kur siuntiniai iš anapus su plokštelėmis ir džinsais...

O jei apie visokius priekaištus, tai prisiminiau vieno anuomečio dailininko pasakojimą, kaip jis nuvažiavo pas gerą savo bičiulį, taip pat dailininką, į dirbtuves. Nusipirko buteliuką, antrą... Paskui siaubingai susipyko dėl vieno prancūzų impresionisto tapybos. Šeimininkas atsinešė plaktuką ir norėjo svečiui vožti per galvą. Bet, ačiū Dievui, prisiminė, kad jie geriausi draugai, tada paėmė pilną kibirą dažų ir visą išpylė tam draugui ant galvos. Apipylimas dažais, aišku, nėra geras dalykas, tačiau tai vis tiek ne smūgis plaktuku ar plyta per galvą.

Šiaip jau iš pradžių bohema buvo visuomenės nekenčiama subkultūra, tačiau pamažu, didėjant menininkų profesijos prestižui, ji tapo elitu. O tapusi elitu pradėjo daryti įtaką kitam elitui ir masinei kultūrai. Juk iš tiesų elitas yra vienas. Bohemiškas gyvenimo būdas, patraukliausias savo laisvumu, tapo būdingu viso elito bruožu.

Bohemos atstovai man dargi savotiški etiketo specialistai. Štai nusipirko tokie viskio butelį, bet neturėjo viskio taurių ir liko negėrę. Tikras bohemos atstovas yra laisvas žmogus, o tokių privilegija, kad jie patys sau pasirenka kompaniją, nelaisvi – šito negali.  

Grįžtant prie džiazo tai norisi paklausti, ką galima pasakyti apie džiazą Šiauliuose? Yra ką pasakyti. Kiek puikių muzikantų išaugo Šiauliuose. Pirmuosius profesionalius ansamblius Lietuvos filharmonijos sudarė veik vieni šiauliečiai. Regis, tos tradicijos ir mūsų dienas pasiekė. Pirmiausia tai mūsų mieste vykstantys bigbendų festivaliai. Mieste gyvena ir džiazo metraštininkas fotomenininkas Ričardas Dailidė, nuotraukose įamžinęs tiek daug ir įvairiais laikotarpiais mūsų džiazo atlikėjų. Ne viena džiazo vokalistė kilusi iš Šiaulių.

Sako, pasiklausius džiazo iš dūšios išgaruoja visas joje susikaupęs purvas. Nors sakyti „klausytis džiazo“ gal ir nėra teisinga, gal reikėtų tarti „dalyvauti džiaze“. Kiek daug gali padaryti 4 oktavų diapazono gyvybinės aistros lavina!
„Viskas, išskyrus muziką, yra melas“, – teigia džiazo fanai. Šiomis dienomis atgimsta bliuzas. Tiesa, bliuzas nėra švenčių muzika, jis nepritampa savaitgaliais it koks popsas. Tai pirmadienių ir sunkių dienų muzika. Ji skamba, deja, kai geram žmogui bloga. Galima pajuokauti, jog kyla kainos – bliuzas grįžta. Nors legendinis Vytautas Kernagis kartą paironizavo, jog skambant bliuzui „pagalvoji, kad kažkam dar blogiau“.

Jeigu jau įjungiu televizorių, tai iškart ieškau programos „Mezzo“. Ir šįkart pataikiau. Groja būgnininkas Buddy Rich – mano galva, geriausias būgnininkas per visą muzikos istoriją. 1987 m. balandžio 2 dieną B. Richas mirė. Anot kito džiazo legendos Gene Krupa, Buddy Rich buvo „geriausias atsipūtęs būgnininkas“. Sulaukiu jo atliekamo „West Side Story medley“. Nuostabu.