Už kelių dienų kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena. Sveikinti ar nesveikinti moteris šią dieną? Išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių, į Tarptautinę moters dieną pas mus buvo žiūrima su tam tikra pašaipa, kaip į iš anų laikų užsilikusį reliktą. Daug kalbėta, daug diskutuota, kol, atrodo, nuspręsta – moteris sveikinti reikia.

Kovo 8-oji vėl tampa tokia kaip ir buvus – susigrąžinamos kolektyvinės šventės tradicijos, kai moterys tikisi dėmesio ne tik iš savo mylimųjų, bet ir įsižeidžia, jei pasveikinti pamiršta kuris nors iš bendradarbių.

Tad reikia tikėtis, kad antradienį daugelyje mūsų miesto įmonių ir įstaigų vyrai nersis iš kailio, kad tik jų bendradarbės šypsotųsi – vaišins jas kava ir saldumynais, linksmins muzika, ateis į darbą pasipuošę, kad moterims būtų kur akis paganyti. Džiugu, jei tą dieną nebus užmirštų moterų – gėlių turės daugmaž visos. Tiesa, nepaisant to, pretenzijų vyrams moterys vis tiek neslėps: „Jei tik vieną kartą per metus pasveikina – mums mažai!“

Dėl Tarptautinės moters dienos šventimo, tai gal įdomu žinoti, kad kai kuriose šalyse tai yra oficiali šventė (Rusijoje, Baltarusijoje, Makedonijoje, Armėnijoje, Moldavijoje, Ukrainoje ir kitur). Kanadoje kovo 2–8 dienomis yra švenčiama Tarptautinė moterų savaitė, o šios šventės ištakos siekia net Antikos laikus.

Aptinkama žinių, kad tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio. Netgi kariaujantys vyrai tą dieną turėdavo nutraukti visus karus ir būti su savo moterimis. Daugiau nei prieš šimtą metų, 1910 m. kovo 8 d., Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8 d. Tarptautinė moters diena jau buvo minima. Tad šiandien šiai dienai 105-eri.

Vienoje anketų pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tą dieną lauktų. Tiesa, bent man neoriginalu pasirodė, kad norimų dovanų sąraše daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondenčių pasirinko kosmetiką ir parfumeriją. Antroje labiausiai pageidaujamų dovanų sąrašo vietoje atsidūrė romantiška vakarienė (26 proc.), trečioje – papuošalai ir juvelyriniai dirbiniai (16 proc.), ketvirtoje – knygos (15 proc.). Mažiausiai pageidaujamos dovanos – namų apyvokos reikmenys (6 proc.) ir drabužiai (1 proc.).

Pradėjus švęsti moters dieną, moterims ėmė talkinti net pati gamta. 1924 metais planeta Venera trumpam prisiartino prie Žemės. Toks stiprus priartėjimas įvyko pirmą kartą. Iki šiol tokie spinduliai dar nei sykio neprasiskverbė iki Žemės. Veneros spinduliai, chemiškai sąveikaudami su Saulės spinduliais, pažymėjo naujosios eros pradžią. Šie spinduliai prisotino Žemę, suteikdami gyvybę daugybei naujų slėpiningų susijungimų, jie prasiskverbė ne tik į gamtą, bet ir į žmogaus sąmonę, išryškindami moteriškojo prado suaktyvėjimo būtinybę.

Jei anksčiau moteriškąją jėgą simbolizavo amazonės, tai nuo tada imta rodyti moters dvasinio pasaulio tobulumą. Moteris – tai mūsų visatą puošianti jėga, jos laukia sudėtingesnė, pakilesnė ir subtilesnė užduotis. Todėl liūdna matyti moterį, pakeitusią kareivį arba atliekančią sunkų fizinį darbą. Bent man nepriimtini ir atgrasūs soc. realizmo kūriniai, šlovinantys moters statybininkės siluetą tekančios saulės fone.

Kalbantys ar rašantys apie moteris vyrai turi būti labai atsargūs, kontroliuoti kiekvieną savo žodį. Tiesa, nori nenori, atsargūs irgi suklys. Toks jau gyvenimo dėsnis – moterį pažinti sunku. Moterys nėra kvailos. Jos visada mato skirtumą tarp vyro, kuris nori su ja permiegoti, ir vyro, kuris nori patikti.

Vyrai peikia žmonas, jog šios nieko nedaro, kad neatsibostų, praranda sugebėjimą būti geidžiamos, nors patys tampa tartum baldas namuose. Neištikimi partneriams, be abejo, būna ir vyrai, ir moterys. Moterų nuomone, vyrai trumpalaikius meilės nuotykius patiria dažniau negu jos, tik tuo nesigiria. Meilės nuotykiais bando pasididžiuoti tik kompleksuoti vyrai, tačiau neslėpdami meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį. Be to, jeigu bent ką nors blogo vyras pasakys apie buvusią savo moterį, jį girdinčioms taps aišku, kad tą patį jis gali pasakyti ir apie jas, jei naujieji santykiai nutrūks. Ir niekad nesakykite moteriai: „Grybauskaitė“, „Butkevičius“, „Kubilius“, „Sodra“, „mokesčiai“, „Seimas“, „pensininkai“, „nu, kaip?“

Visi pripažins, kad meilės tema – sena kaip pasaulis. Meilė gimsta, gyvena ir miršta. Bet didžiosios meilės – amžinos.

Biblijoje užtinkame „Giesmių giesmę“ – nuostabiausią himną meilei. Gražiai ir prasmingai apie meilę rašė Paulius laiške korintiečiams („Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“).

Asirijos karaliaus Nino meilė Semiramidei gulė į pirmąjį meilės romaną, deja, išliko tik du maži šio kūrinio fragmentai. II a. gali didžiuotis Longo „Dafniu ir Chloja“. Nepakartojamų meilės kūrinių pasauliui padovanojo Viljamas Šekspyras... Sąrašą būtų galima tik tęsti.

Lietuva visu šimtmečiu anksčiau už V. Šekspyrą gali pasipuikuoti karaliaus Žygimanto ir Barboros meilės istorija. O juk Žygimantas ir Barbora – ne kokie nors vaikėzai iš Veronos. Dėl šios istorijos Vilnius net vadinamas meilės miestu.

Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas savo pilyje buvo apsuptas gražiausių moterų, galėjo mėgautis visais gyvenimo malonumais, turėjo iš ko rinktis, tačiau jo širdis linko prie Barboros, nors tam prieštaravo ir jo motina karalienė Bona Sforca, ir lenkų bajorija. Pasakojama, kad kai Barbora gyveno Radvilų dvare visai netoli Žygimanto rūmų, valdovas Radvilaitei po langais Neries saloje apgyvendino meilės paukščių gulbių, atvežė jų iš Vakarų Europos. Ar tik ne nuo tų laikų gulbės pas mus ir paplito?

O kai karalienė Barbora 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirė Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus visą kelią ėjo pėsčiomis.

Na, gal tai tik gražus pasakojimas, tikrieji istorikai teigia, jog nuo arklio jis nulipdavo, kai tik pasiekdavo kokį miestą ir tik jo gatvėmis keliavo pėsčiomis, bet tikėkime, o pagaliau kad tik ir miestų gatvėmis – karališka asmenybė nusiimdavo visas karūnas, karališkąją simboliką ir dulkėtomis gatvėmis ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu.

Kas pasakys, kad Lietuva negali didžiuotis savo moterimis?! O juk reikėjo šoktelėti į dar ankstesnius laikus ir prisiminti karalienę Mortą. Nuo jos pradėti. Jautri ir atidi, švelni ir rūpestinga – pagyrimų pirmajai ir vienintelei Lietuvos karalienei Mortai negaili net eiliuota Livonijos kronika. Mylinti ir mylima ji tapo taurumo ir meilės simboliu visai naujai užgimusiai Lietuvos valstybei. Kartu su savo vyru karaliumi Mindaugu per jo valdymo dešimtmetį (1251–1261 m.) Morta stengėsi, kad Lietuva pasinaudotų europinės civilizacijos vaisiais: raštu, mokslu, menais, kultūra. Nors XIII amžiaus šaltiniai skurdūs, šiandien neabejojama, kad karalienė Morta didžiojo kunigaikščio, vėliau – karaliaus Mindaugo pilyje buvo reikšminga aukštos diplomatijos figūra.

Negalima pamiršti ir Vytauto Didžiojo žmonos Onos, irgi nepaprastos moters. Ji sugebėjo tapti netgi politike, kurios paisė kryžiuočiai, draugai ir priešai. Ona lydėdavo vyrą į priėmimus pas kryžiuočius. Svarbia politine asmenybe ji tapo dėl savo intuicijos, proto, sumanumo. Galbūt dėl to Vytautas tiek daug ir nuveikė?

Grįžtant į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto laikus, tai ką besakytume apie Žygimanto motiną karalienę Boną Sforcą, reikia pripažinti, kad ji daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra.

Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.

Paminėtina Marija Neri, kuri sužavėjo įžymųjį kompozitorių, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvį, garsiojo polonezo autorių Mykolą Kleopą Oginskį. Beje, apie šį kunigaikštį pasakojama, kad visos pasaulio moterys buvo pametusios dėl jo galvą, nors ir pats būdavo amžinai jas įsimylėjęs. Nepaprasto proto M. Neri turėjo moteriško žavesio ir kelis dešimtmečius Lietuvos aukštuomenės elite spindėjo kaip pirmo ryškumo žvaigždė.

Tarp garsių meilės istorijų – ir pasakojimas apie Sofiją Tyzenhauzaitę. Tai pirma moteris, išdrįsusi viešai spausdinti savo prisiminimus. Be to, ji pavergė du to meto galinguosius – Rusijos carą Aleksandrą I ir Napoleoną. Kai šis pradėjo karą su Rusija, Sofija buvo gerai pažįstama su Aleksandru. Jų draugystė truko apie trylika metų. Imperatorius net buvo suteikęs Sofijai freilinos titulą (apie tai svajojo daugybė kilmingų merginų). Nuo to laiko S. Tyzenhauzaitė nešiojo šį titulą simbolizuojantį ženklą – briliantinę monogramą su carienių inicialais.

Ir kai Napoleonas, užėmęs Lietuvą bei laikinai apsistojęs Vilniuje, pareikalavo, kad pas jį į priėmimą atvyktų visa Lietuvos diduomenė, Sofija pasirodė pokylyje pasipuošusi šiuo caro dovanotu freilinos ženklu. Napoleoną sužavėjo jos drąsa. Juk pas priešą, būsimą nukariautoją eiti prisisegus Aleksandro apdovanojimą buvo nepaprastas žygdarbis. Toks akibrokštas neturėjo neigiamų pasekmių, anaiptol – jaunoji panelė net pelnė Napoleono palankumą.

Viena moteris paprašė, jog parašyčiau ką nors prasmingo ir įsimintino, kad vyrai pagaliau atkreiptų dėmesį į dailiosios lyties sunkumus gyvenime. Galvojau galvojau, kokiais čia žodeliais vyrus pagraudenus, ir nusprendžiau, kad geriausiai už viską kalba statistika.

Dauguma moterų, norėdamos suspėti laiku, keliasi anksčiau už savo antrąją pusę. Kasdienė ruoša: dušas (10 minučių), plaukų sutvarkymas (9 min.), makiažas (8 min.), apsirengimas (7 min.), pusryčiai (6 min.), kartais sportas (ne ilgiau 4 min.). Be to, moteris skuba sutvarkyti namus: indų plovimas (7 min.), lovų klojimas ir vaikų žadinimas (8 min.), vaikų suruošimas mokyklai (11 min.), pusryčių šeimai pagaminimas (9 min.), pietų vaikams ir kuprinių paruošimas (7 min.).

Moteris jau atliko 86 proc. visų galimų dienos darbų, vyrui lieka 14 proc. Ir tai dar ne viskas! Dar reikia nuvežti vaikus į mokyklą ar darželį prieš darbą (19 min.). Tik 8 proc. vyrų į mokyklą veža vaikus. Pasibaigus darbo dienai, moters darbai nesibaigia – jos pasiima vaikus iš mokyklos, darželio (19 min.), paruošia aprangą kitai dienai (11 min.), lygina drabužius (taip pat ir vyro) (13 min.), gamina vakarienę (15 min.).

Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki „grabo“ lentos – jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (pasirodo, Beigbederis kažkiek klydo).

Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja. Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu. Tačiau ir tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo.

Moterys įdomesnės už vyrus. Štai, pavyzdžiui, pirma mintis, šovusi į galvą, kad automobilyje, žvelgdamas į veidrodėlį, nukreiptą į mašinos galą, vyras mato tai, kas dedasi už mašinos, t. y. paskui važiuojančius, o moteris tame veidrodėlyje mato save.

Asistuoti moteriai nėra paprasta. Štai visad galvojau, jog lipant į taksi reikia atidaryti dureles ir praleisti moterį, o neseniai iš etiketo specialistų sužinojau, jog pirmiau reikia įlipti vyriškiui, nes moteriai nėra paprasta rangytis sėdynėje į kitą automobilio pusę, kad palikus vietos vyriškiui. Su etiketo specialistais reikia sutikti ir stebiuosi, jog pats apie tai anksčiau nepagalvojau. Antra vertus, sunkiai įsivaizduoju į taksi pirma įlendantį vyriškį, paliekant moterį ant šaligatvio.

Kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas. Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrai, o moterys – moterystės šalininkės. Žodžiu, vyrams gerai, kad jie tokie, o moterims gerai, kad jos tokios. Pats įvairiausias ir nenuspėjamiausias jausmų pasaulis. Jo bangavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, nuo klimato, nuo profesijos, nuo to, ką patyrei. Savo moterį gali įsimylėti vis iš naujo. Keista, ar ne? Bet ne vienas man tai tvirtino.

Prieš keletą dienų Kaštonų alėjoje mane pašnekino inteligentiškos išvaizdos vyriškis, padėkojo už tekstus spaudoje, man tai, aišku, buvo malonu girdėti, ir papasakojo, jog kai perskaitė mano tekste, jog dažniau reikia šypsotis, palabinti vienas kitą, dabar prieina gatvėje prie moterų, jas pasveikina ir pagiria jų grožį. Kalbėjo jis rimtu veidu, todėl, pažindamas mūsų žmones, pagalvojau, jog dabar sakys, kad moterys jo neklausė, o pavarė į šoną, žodžiu, pyks ant manęs už prastus patarimus. Nustebau, jog ne – pasidžiaugė, kad moterys linksmai reaguoja į jo žodžius.   

Vyras giriasi: „Šeimoje aš – bosas, o žmona tik priima sprendimus.“

Laukiant kovo 8-osios prisiminkime ir šv. Valentiną, kuris kalėjime laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir ant jų užrašęs meilės žodžius siųsdavo liūdinčioms moterims, o balti balandžiai jas joms nunešdavo.