– Ko toks liūdnas? – neseniai paklausiau bulvare sutikto bičiulio.
– Metų pradžioje visados toks būnu, – atsakė.

Sako, prasidėjus metams vangiausios ir liūdniausios būna pirmosios penkiasdešimt dienų, o toliau viskas įsibėgėja ir ratas ima suktis. Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme, tai susitarimo reikalas. Europoje jau ne vieną amžių Naujųjų metų atėjimas siejamas su sausio pradžia. Kinijoje su vasario. Yra, kaip yra.

Lietuvoje metai prasidėjo protu nepaaiškinamomis žudynėmis – tėvas įmetė savo du kūdikius į šulinį. Abu vaikai mirė. O naujesni įvykiai byloja, jog tai gali tapti tradicija.

Aktualiausias metų pradžios klausimas – kam reikalinga degalinė, kurioje nėra degtinės? Net aktualesnis už kitą klausimą – ar jau euras lygus litui? Dar gerai, kad nafta pigo, o kitaip – viskas būtų dar labiau pabrangę. Prisimenu prieš keletą metų užėjau į tualetą ir nustebau – dar neseniai įėjimas kainavęs 1 litą, kainavo jau 2 litus. „Kodėl?“ – paklausiau budinčios. „Benzinas pabrango“, – atsakė ši. Šiandien benzinas pinga, bet tualetų kainos – ne.

Jau baigėte apžiūrinėti kalėdines bei naujametines dovanas ir, jei jums jos visiškai nereikalingos, gal jau net pavyko jomis atsikratyti, pavyzdžiui, kam nors perdovanoti. Bičiulis neseniai mane nusivedė į sandėliuką parodyti kiek prisikaupė nereikalingų dovanų. Taurės, kavos aparatai, ypač nustebino didžiulis toršeras. Bent aš dovanoms neskiriu jokios reikšmės ir kalbėti šia tema neturiu reikalo bei manau, jog apie dovanas dažniausiai kalba tik tie, kuriems jaunystėje šūdą dovanodavo.

Jau pradeda pilnėti klubai, nors prasidėjus metams jie buvo ištuštėję. Girdėjau bičiulį droviam draugui patariantį kaip susipažinti su mergina. Pasiūlė prieiti prie merginos, parodyti savo išmanųjį telefoną ir tarti: „Jame nėra tavo numerio.“ Tam, pasirodo, reikalinga tik viena sąlyga – išmanusis turi būti naujausios markės. O kitas nugirstas patarimas skirtas tiems, kurie eidami į klubą nusiima žiedą. Pasirodo, be reikalo, nes moterys mąsto, jog jeigu kažkas jau tą vyruką pasirinko, vadinasi, jis kažko vertas.

Metų pradžioje susilpnėja viltis, kad kažkada laimėsi loterijose ir mažiau beperkama teleloto ar kitų loterijų bilietų (išimtis – tik toji daugiau nei milijardo loterija už Atlanto). Ir į būrimo salonus mažiau bevaikštoma. „Ko ten lendi?“ – paklausiau draugo, sužinojęs, kad jis ruošiasi į tokį saloną. „Einu paklausyti, kaip ten meluojama. Man tai pramoga“, – atsakė šis. „Tai geriau eik pasižiūrėti geros kino komedijos: ir pigiau, ir naudingiau“, – pasiūliau. „Lipk ant svarstyklių ir žinosi savo likimą“, – tai norėčiau pasakyti žmonėms, kurie lankosi pas astrologus, ekstrasensus, pranašus ar panašaus plauko veikėjus norėdami sužinoti, kas jiems atsitiks.  

Viena gera metų pradžios savybė – susikaupimas. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartina, prie gero nevedanti kategorija, ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.

Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau būdavo susibara, susitaiko, uždainuoja. Girdėjau klausimą – kokia profesija žmogaus, kuris darbe vadovaujasi įgytomis žiniomis, sąžine ir nuo nieko nepriklauso. Vieni sakė, jog tai teisininkas, bet paaiškėjo, jog ne. Kiti tvirtino – žiniasklaidos darbuotojai. Pasirodė, taip pat ne. Kas gi tada? Atsakymas labai paprastas – buhalteris.

Pasaulyje mums jau daug kas atsibodę, nebemokame džiaugtis. Suprantama, kad šimtas buhalterių vienoje vietoje – nuobodi draugija, bet reikia ieškoti išeities ir neprarasti optimizmo. Kiek šiandien mūsų šalyje nelaimingų žmonių. Ir visi jie nelaimingi savaip. Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei iškart prisimenate, vadinasi, gyvenate skurdžiai. Turtingesni to neprisimena.

Ne tik mes, lietuviai, burbame. Skaičiau apie amerikietį pastorių Willį Boweną, kurį taip erzino jo tautiečių pomėgis niurzgėti, jog jis surengė akciją „Pasaulis be skundų“. Jis sugalvojo pardavinėti violetines plastikines apyrankes – tokio paties modelio kaip mūsiškių „Išsipildymo“ ir panašių akcijų. Nusipirkęs apyrankę burbėtojas, net mintyse suburbėjęs, kaskart turėjo persimauti apyrankę ant kitos rankos.

Dažnai sapnuoju sceną ir save, stovintį joje. Tuoj prasidės spektaklis, turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savojo teksto. Slogi ir nemaloni savijauta. Vis galvojau, kad tokie sapnai lanko tik mane vieną, bet neseniai perskaičiau dar vieno tokio pat ar labai panašaus sapno sapnuotojo prisipažinimą. Ir dar sužinojau, jog jeigu būtų apklausa, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus. Sako, gali būti, kad taip reiškiasi mūsų kūrybingumo baimė. Viešumo baimė. Baimė susimauti scenoje, kuri vadinasi gyvenimas ir kurioje mums skirta kažką suvaidinti.

Pirmosios penkiasdešimt metų dienų – rimties laikas. Bet toks laikas juk kažkuo prasmingas. Tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. O juk tyrimai byloja, jog restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti.

Metų pradžioje, prasidedant vasariui, mus paliko Lietuvos dirigentas, orkestrų vadovas, profesorius, Šiaulių garbės pilietis Saulius Sondeckis. Tai buvo labai šviesus žmogus – tokių tikrai reta. Iki šiol manau, kad tokie žmonės ne šios žemės gyventojai. Profesorius niekada nebūtų įžeidęs kito, niekada apie kitus blogai negalvodavo, o tai atrodo nerealu, nes dabartiniame pasaulyje tiek daug visokių pykčių, nesutarimų, apgaulių, melų bei klastos. Jis nežinojo, kas tai yra. Viskas, kas bloga, jam buvo svetima. Jis buvo atvykęs tarsi iš kito geresnio pasaulio.

Jeigu jau apie šviesias istorijas, tai vis prisimenu užtiktas „Katalikų pasaulio“ leidyklos išleistose kunigo vienuolio Antonio de Mello alegorinių pasakojimų knygelėse. Knygų autorius savo skaitytojams yra sakęs, jog jo pasakojimai ne apie kitus, ne apie tavo draugus, priešus, gimines ar kaimynus, o tik apie tave, skaitytojau, ir nieką kita.

Štai knygutėje „Varlės malda“ randame pasakojimą apie du brolius. Vienas turi žmoną ir penkis vaikus, kitas – vienišius. Taigi tas pirmasis pasvarstė, jog jis turi vaikų, kurie jį priglaus senatvėje, o vienišam broliui gali būti sunkiau, ir jis, kadangi broliai dalijosi derlių perpus, pasistengė keletą maišų daugiau supilti į brolio aruodą. O vienišius brolis pasvarstė, jog kam jam vienam tiek grūdų ir keletą maišų daugiau supylė į brolio aruodą. Jie tai darė slapta ir ilgai, kol kartą susidūrė su maišais ant kuprų nešini vienas kitam. Ir kai miestelyje nusprendė statyti bažnyčią, niekas nesugebėjo pasiūlyti jai geresnės vietos, kaip toji tarp aruodų, kur maišu nešini susidūrė broliai.

Nors norisi kalbėti apie kavą ir šokoladą. Apie kvapus ir spalvas. Sako, kad ateinančio pavasario favoritės – auksinė, alyvinė ir pistacinių ledų spalvos. Jos tiks vasaros tunikoms iš lengvo permatomo šifono ir laisviems trikotažiniams megztukams. Ryškiai violetinę spalvą keičia blanki lelijų. Šis atspalvis – šūvis į dešimtuką kokteilių vakarėlyje.

Ryškiai raudoną, kuri buvo praėjusio sezono hitas, dabar perima aksesuarai: diržai, apyrankės, rankinės-vokai. Taip pat girdėjau, jog tarp kito sezono madingiausių spalvų puikuosis pastelinė mėlyna ir sidabrinė pilka, sudėliosiančios reikalingus akcentus bei užbaigsiančios kostiumo derinį.

Perskaičiau, įsidėmėjau, o štai po kelių dienų, žiūriu, kitas stilistas porina jau ką kitką. Na, nebent paaiškinti, jog mada – plati sąvoka.

Geros ir blogos informacijos apdorojimas vienu metu negali vykti, todėl apie pusę laiko dėmesys apdoroja gerą informaciją, o kitą pusę laiko – blogą. Šis geros ir blogos informacijos procesas vadinasi nuotaika. Blogų dalykų yra daugiau negu gerų, todėl pesimistų yra daugiau. Nors 41 proc. optimistų nėra jau taip blogai.  

Prasidedant Naujiesiems būdinga duoti kokius nors pažadus. Sako, jog jei davei tokius pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei penkiasdešimt dienų, vadinasi, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Statistika byloja, jog daugiausiai pažadų prasidedant metams susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai. Iki 1990-ųjų nepakankamas maitinimasis buvo pagrindinė ligų priežastis, matuojant pagal prarastus sveiko gyvenimo metus, kuriuos vidutinis asmuo galėtų prarasti dėl ligos ar ankstyvos mirties. Skaičiau, kad tada aukštas kūno masės indeksas (KMI) buvo dešimtoje vietoje. Dabar nepakankamas maitinimasis nukrito į aštuntą, tuo tarpu per aukštas KMI pakilo į šeštą ligų naštos vietą.

Tarsi viskas aišku, bet norisi paklausti – kodėl, nors daugiau mūsų nutukę, gyvename ilgiau? Japonija lyderiauja senėjimo srityje. 82,6 metų tikėtina gyvenimo trukmė ne tik ilgiausia pasaulyje, bet ir sveiko gyvenimo trukmė – metai, praleisti esant geros sveikatos – taip pat ilgiausia. Pavyzdžiui, japonų vyrai gali tikėtis 79,3 metų geros sveikatos. Tai 10,5 metų ilgiau nei pasaulinis vidurkis. Tad kokia jų paslaptis?

Nesena analizė, atlikta Nayu Ikeda ir kolegų iš Tokijo universiteto, pateikė keletą užuominų. Japonų dieta yra sveika, o sveikata tikrinama reguliariai. Kasmet maždaug 3 milijonai žmonių atlieka išsamią medicininę apžiūrą, kai klinikoje pasiliekama pernakt. Aukštas kraujospūdis tapo svarbiausia sveikatos netekimo priežastimi pasaulyje, bet Japonijoje kraujospūdis mažėjo. Panašu, antihipertenzinių vaistų prieinamumas ir druskos vartojimo sumažinimas suvaidino savo vaidmenį. Joshas Salomonas, profesorius, tiriantis pasaulinę sveikatą Harvardo universitete, mano, kad jeigu japonai gali pasiekti sveiką senėjimą, galime ir mes visi. „Tai optimistiška žinia, kad sveikas senėjimas yra įmanomas“, – sako jis.
Kodėl zoologijos soduose dažnai suserga gyvūnai? Todėl, kad juos maitina lankytojai ir ypač nepagaili saldumynų. Ankstyvas rytas bet kuriame pasaulio zoologijos sode pirmiausia prasideda nuo maisto normų svėrimo, jų dėliojimo į dėžutes konkretiems gyvūnams ir gyvūnų sveikatos patikros. Kiekvienas gyvūnas maisto gauna pakankamai, jų racionas yra įvairus, visavertis ir kokybiškas. Zoologijos sodo specialistai atidžiai paskiria maistą, nustato jo normas, atsižvelgdami į gyvūno rūšį, aktyvumą bei sveikatą. Ir štai jie gauna dar papildomo maisto, o dar tokio, kurio laukinių gyvūnų organizmas nėra prisitaikęs įsisavinti, nes gamtoje tokio nėra.

Tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 procentai. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Kai žmonės, prieš eidami valgyti iš anksto nusprendžia, ką rinksis, jų pasirinkimas būna geresnis nei nulemtas impulsyvaus sprendimo, ką ir kiek jie valgys. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą.

Bet jei svorio mesti nesiruošiate, tai manau, girdėjote apie JAV gimusį naujos žmogaus teisės – teisės į nutukimą – judėjimą. Tai kol kas maža, bet aktyvi grupė, vienijanti nutukusius amerikiečius, kurie yra pasipiktinę todėl, kad jie nuolat diskriminuojami, nes antsvoris yra suvokiamas kaip nenormalus, nesveikas reiškinys. Žinoma, kad darbdaviai pageidauja liesų. Diskriminacija? Taip. Tačiau darbdaviai žino, kad žmonės su antsvoriu dažnai kenčia nuo širdies ligų ir diabeto, serga dažniau nei kiti, o nutukimo sukeltoms ligoms gydyti išleidžiama 100 milijardų dolerių per metus. Diskriminacinį žingsnį ketina padaryti aviakompanija „United Airlines“ – nustatyti dvigubą apmokestinimą keleiviams, kurie dėl savo storumo užima lėktuve dvi vietas. Tai nuobauda už antsvorį, sako aktyvistai. Tačiau jeigu liesas keleivis nori lėktuve ne sėdėti, o gulėti ir užimti dvi vietas, jis turi sumokėti už du. Tokią logiką atmetė Kanados aukščiausiasis teismas. Jis nustatė, kad tai neteisėtas vietinių aviakompanijų bandymas taikyti dvigubą mokestį žmonėms, kurie dėl didelio svorio skrydžio metu užima dvi vietas. Teismas nusprendė, kad iš piliečių negalima atimti teisės būti storesniems.

Grįžtant prie ramuma dvelkiančio metų pradžiai būdingo dvasingumo, tai nori nenori pasvarstome apie dvasinę krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku, XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.

85-erių metų anglų rašytoja Nadine Stair knygos „Atgaiva sielai“ skyrelyje „Jei man būtų leista gyventi antrąsyk“ rašo: „Jei man tai būtų leista, daryčiau dar daugiau klaidų. Atsipalaiduočiau. Būčiau lankstesnė. Labiau kvailiočiau. Ne taip rimtai į viską žiūrėčiau. Daugiau visko išbandyčiau. Daugiau keliaučiau. Dažniau lipčiau į kalnus, dažniau plaukiočiau upėmis. Pavasarį anksčiau basa pradėčiau vaikščioti ir rudenį nustočiau vėliau. Dažniau važinėčiau karusele. Nuskinčiau daugiau saulučių.“

O man dar norėtųsi pridurti, jog viskas prasideda nuo to, ar rytą išėję į laiptinę pirmajam sutiktajam pasakote „Labas rytas!“