Keiksnojame žiemą – tai per šilta, tai per šalta. O man pykti ant žiemos nesinori, o ir pagrindo tam nėra. Tiesa, kai yra sniego ir užsidėjęs ledukas, kiekvienas iš mūsų gatvėse yra truputį šokėjas. Pasnigus skundžiamės, jog mūsų gatvelių niekas nevalo. „Veikime visi kartu, valykime kiemus kartu su kaimynais ir planuokime savo keliones po šešių valandų baigus snigti“, – moko kelininkai. Aš irgi burnojau ant kelininkų, kol sužinojau, kad Šiaulių gatvių ilgis 220 kilometrų ir tokį atstumą nuo Šiaulių iki Vilniaus jiems tenka pasnigus kas rytą nuvalyti.

Verta dėmesio bedarbio istorija, kuris anksti rytą nuvyko į privačių namų kvartalą, nužiūrėjo prabangiausius namus ir pradėjo kasti sniegą. Prabunda rytą šeimininkai ir savo akimis netiki – sniegas nukastas. Pamatė besidarbuojantį žmogelį, paklausė, kiek skolingi. „Vieną eurą“, – atsakė šis. Kas davė penkis, kas gal tik du, bet susirinko žmogelis kelioms dienoms maistui.

Ką rodo televizijos? Ir toliau įžūliai „nusirašinėja“ viena nuo kitos. Bent kartą išsiskyrusieji – ekranų pažibos. Kodėl laidų vedėjai maivosi? Pasirodo, jie taip perteikia pozityvą. Visada galvodavai – kas viduramžiais sėdėdavo pirmose eilėse, kai centrinėse miesto aikštėse būdavo atliekamos mirties bausmės? O dabar supranti – tai būdavo tie patys dabartiniai kriminalinių kronikų žiūrovai.

Kai prisiskaitai internetinių komentarų, pagalvoji, jog teisūs buvo žmonės kalbėdami apie knygas, spektaklius, parodas, koncertus: „Protingi taps protingesni, o kvailiams nerodykit. Visai sukvailės.“ Sigitas Geda taip yra kalbėjęs apie interneto komentarus: „Anksčiau skaitydavau ir labai nervindavausi. Dabar lioviausi skaitęs ir gerai jaučiuosi. Svarbiausia, kad jie visi slepiasi – anonimai. Anonimas stengiasi iškrauti savo vidinį mėšlą, pavardė įpareigoja viešam pokalbiui, dialogui. Su anonimais nesiginčiju.“ Įsigilinęs į Šekspyro tekstus pamatai, kad juose aprašytas visas žmogus: baimė, neviltis, pavydas... Jei pavyksta laiku neįjungti televizoriaus ar radijo, neskaityti svarbiausių šalies dienraščių ir neaptarinėti vakarykščių naujienų su bendradarbiais, gyvenimas atrodo tarsi ir normalus.

Egzistuoja daug sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakyti nuoširdžiai nerekomenduojama. Klasikinis pavyzdys apie ligonį, sergantį vėžiu, kuris pažįstamo gydytojo prašo: „Pasakyk man tiesą, juk tu –mano draugas, o aš noriu žinoti, kiek man liko dienų šioje žemėje?“ „Dveji metai“, – atsako gydytojas. „O aš galvojau, kad tu – mano draugas“, – nusivilia ligonis.

Dar Platonas sakė, kad gydytojų melas – viena iš gydymo formų, o Hipokratas ligos atveju įspėjo „su tiesa elgtis apdairiai“. Kai žmonija sužinojo apie siaubingą ligą – vėžį, garsus amerikiečių gydytojas Tomas Percivalis tuoj pasakė, kad dėl šios ligos reikia meluoti ir nėra kitokios išeities. Amerikos medikų asociacija 1847 m. daugelį jo minčių įtraukė į savo pirmąjį etikos kodeksą. „Ar neskaudės?“ – klausiate gydytojo. „Ne. Jūs tik jausite diskomfortą“, – turi atsakyti gydytojas.

Melo problema aktuali. „Kaip sekasi?“ – į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis, kaip ir kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina.
Inteligentiškų žmonių, kurie sulaukę atsakymo į savo klausimą suprastų, jog toliau klausinėti nekorektiška, yra labai mažai. Vienuolių kameldūlų beveik nelikę (Lietuvoje jie buvo įsikūrę Pažaislio vienuolyne). Tai vienuoliai, kurie duodavo tylėjimo įžadus. Girdėjau, kad yra indėnų tautelė, kuri besikalbant gali pasakyti tik tris žodžius. Jei pašnekovas norės tavęs klausytis, jis po tų tavo trijų žodžių tarstels: „Aha“, „Mat kaip“, „Klausau“, „Įdomu“ ar ką nors panašaus ir tu vėl galėsi tarti kitus tris žodžius. Atrodė, jog taip susikalbėti neįmanoma, bet su draugais pabandėme ir puikiai pavyko.

Taip jau gyvenimas sutvarkytas, kad moterys visad nori išgirsti nuomonę apie save. Kokia tai turi būti nuomonė, visiems yra aišku. Net jeigu moteris ir patinka sau, ji vis tiek nesijaučia tvirtai, kol jos išvaizdos kas nors (pageidautina – vyras) nepagiria. Suprantama, neteigiu, kad visuomet tai melas. Gražių moterų daug, bet dažnai girdami net gražią moterį ją dar daugiau pagražiname. Moters ausiai mieli komplimentai. Kas to nežino!

O štai moterys mažiau linkusios vyrus girti. Šiaip jau čiauškutės ir melagės, vyrams jos nesuteikia jokių šansų ir vertina juos kritiškai. Kai moteriai įdomi vyriškio draugija, ji stengiasi išlaikyti dėmesį ir atidžiai jo klausosi.

Bet jeigu ji žvalgosi į šalis, persimesdama keliais žodžiais su aplinkiniais, žodžiu, savo pašnekovo nesiklauso, vadinasi, jis į šią moterį jau neturi jokių šansų. Net ir nekalbiausia moteris mėgsta pašnekėti, tad jeigu jos reakcija į jūsų žodžius apsiriboja atsakymais „taip“ arba „ne“, ji nepateikia atsakomųjų klausimų ir nenoriai atsakinėja į jūsiškius, vadinasi, jai neįdomu.

Atkreipti dėmesį reikėtų ir į gestų kalbą. Kai jūsų pašnekovė sukryžiuoja rankas ir kojas, atsitraukia nuo jūsų ir „nežaidžia“ plaukais, vadinasi, jai su jumis nuobodu. Jeigu ji pradėjo nervingai barbenti pirštais į stalą arba belsti koja, vadinasi, jūs jai įkyrėjote. Tada geriau palikti ją ramybėje, nes nežinia, kuo jums tai gali baigtis.

Jeigu ji sako, kad jos laukia arba kad jai reikia eiti, jeigu pokalbyje mini kitus vyrus, pabrėžia, kad yra labai užimta, kad neieško „draugo“, padėtis juo labiau aiški. Jeigu restorane ji nenori, kad jai ką nors užsakinėtumėte, dar nėra visiškai blogai, tačiau jeigu po savo atsisakymo užsisako ką nors pati, – aiškiau ir būti negali, kad šalia jos jums vietos nėra. Nenusiminti galima tuomet tik dėl vieno – sutaupėte pinigų.

Prieš kelias dienas išgirdau gan vykusį anekdotą. Girdėjau jį pirmą kartą, o pasirodo tai senas anekdotas ir Šiauliuose labai populiarus. Sako, net Šiauliuose veiksmas vykęs.

Bare šoka vaikinas su mergina. Vyrukas sklaidosi, mosikuoja rankomis ir netyčia suduoda merginai per nosį. Šiai ima tekėti kraujas. Vaikinas ją apsikabina, glosto, ramina, atsiprašinėja. „Nieko tokio, – sako mergina, – pati kalta.“

Yra „vyrų laikas“ ir „moterų laikas“. Vyrų laikas ryškiai atsilieka nuo moterų. Taigi, kai vaikinas iškart neatrašo ar neperskambina, ar paskutinį kartą „myliu tave“ sakė prieš dvi savaites, atminkite, kad tai nereiškia, jog jam nerūpi – tiesiog jam laikas bėga kiek kitaip. Vyrams patinka kardinalesni moterų pokyčiai, nes jiems sunku pastebėti, jeigu jūs tik šiek tiek pasikeičiate, pavyzdžiui, vos vos pakerpate plaukus. Kaip geriausiai moteris gali patraukti vyro dėmesį? Tik būdama savimi. Vyrai įsitikinę, kad moterys žino viską. Nesugriaukite šio mito.

Švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano pagrindinės kūrybos temos buvo meilė, tiesa, jos sakymas, gyvenimo melas, kaltė, atsakomybė. Prisiminiau jo „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Pagrindiniai filmo herojai psichologas ir advokatė įklimpsta mele. Dažnai šeimose taip būna. Iš pradžių gyveno mažame kambarėlyje. Mylėjo vienas kitą. Bėgo metai. Gyvenimo sąlygos gerėjo. Karjera darbe, puikus butas, automobiliai, darbo ir atostogų kelionės po užsienį... Jam prireikė kitų, ji irgi pradėjo gyventi savo gyvenimą. Prasidėjo melas ir šeimos neliko. Kada jie buvo laimingiausi? Atsakymas – tame mažame kambarėlyje. Bet svarbiausia – kai nemelavo.

Sakoma, kad meilė akla. Tačiau akla ir Temidė, aklas ir Homeras, Demokritas pats išsidūrė akis, kad geriau matytų dalykų esmę. Kuri meilė tikroji? Paskutinė? O štai ketvirtą kartą vedęs vienas mano bičiulis, paklaustas, su kuria žmona buvo laimingiausias, atsakė, kad su pirmąja.

Kodėl tekstas nukrypo į meilės temą? Atsakymas, be abejo, visiems aiškus – rytoj šv. Valentino arba Įsimylėjėlių diena.
„Vyras vėl išvažiuoja į kalnus. Ir taip kasmet. Jis tiesiog kraustosi iš proto dėl ekstremalaus turizmo. O aš lieku laukti. Šeimyninio gyvenimo pradžioje į tai žiūrėjau gana ramiai, keletą kartų net pati su juo patraukiau į kelionę. Tačiau laikui bėgant maršrutai buvo vis sudėtingesni, keliauti drauge jau nebegalėjau, o laukti būdavo vis sunkiau. Tada ir nusprendžiau paskelbti karą vyro hobiui. Maniau, kad man netgi tai pavyko, tačiau kai galutinė pergalė atrodė ranka pasiekiama, supratau, kad esame ties skyrybų riba... O šito aš nenorėjau ir nebuvau tam pasirengusi. Aš myliu savo vyrą, mums gera drauge“, – pasakojo moteris vienoje televizijos gyvenimo būdo laidoje.

Prisiminiau ir prieš kelerius metus jaunos lietuvių menininkės Kristinos Inčiūraitės sukurtą filmuką „Laiptais žemyn“ apie vestuves, pastebėtą Berlyno videomeno festivalyje. Laiptais žemyn iš santuokų rūmų keturis kartus leidžiasi ta pati nuotaka, bet vis su kitu jaunikiu. Tuoj prisimeni „Ketverias vestuves ir vienerias laidotuves“, „Pabėgusią nuotaką“, kur nuotaka sprunka keturis kartus, pagaliau taip pat lietuvių – A. Puipos „Moterį ir keturis jos vyrus“. Kiekvieną kartą ta pati moteris vis kitokia: kitaip šypsosi, kitaip priglunda prie vyro, net eisena jos kitokia. Štai, mielieji vyrai, nuo ko priklauso, kaip atrodo moteris. Nuo jūsų. Viskas taip paprasta.

Nuo Odisėjo laikų, atrodo, vyrai taip ir taikosi „išplaukti“ toliau nuo žmonos ir vaikų, tik jiems vieniems suprantamais ir įdomiais reikalais. O ką daryti krante likusioms moterims? Vienos vyras kiekvieną savaitgalį su meškere ežero pakrantėj sėdi, antros – ištisas valandas gali krapštytis prie automobilio, trečios – neatitraukia akių nuo kompiuterio. Mat dauguma vyrų, jei jau pradeda kuo nors rimtai domėtis, praranda bet kokį saiką. Egzistuoja tokia nuomonė, kad Dievas sukūrė vyrus kaip tam tikrą bandomąją medžiagą. Jie skirti naujoms veiklos rūšims ir elgesio būdams išbandyti. Net ir tuomet, kai gyvenimas teka įprasta vaga, vyrai siekia eksperimentuoti. O moterims šiame pasaulyje skirta saugoti geriausias ir laiko patikrintas veiklos rūšis. Todėl liūdėti nevertėtų. Likimas yra dosnus, tik tam reikia kantrybės.

Valentino dienos simboliu laikoma raudona rožė, kuri, kaip pasakoja antikinė legenda, atsirado graikų meilės ir grožio deivės Afroditės dėka. Deivė skubėjo aplankyti savo mylimąjį ir basa koja užmynė ant spygliuotos baltosios rožės krūmelio. Magiškas deivės kraujas raudonai nudažė baltą rožę. Kitas Valentino dienos simbolis – strėles laidantis angeliukas. Tai yra graikų mituose minimas Kupidonas, Antikinėje Graikijoje dar vadinamas Erosu. Beje, jis yra Afroditės sūnus. Simbolinės raudonos širdies atsiradimas neapvainikuotas jokia legenda.

O jei dar apie vyrų ir moterų santykių literatūrą arba paprasčiau – apie meilės literatūrą, tai kažkuris iš literatūros tyrinėtojų yra pasakęs, kad jei pranyktų nuo žemės paviršiaus visos knygos, išskyrus jau šiame tekste minėto V. Šekspyro kūrinius, jų pakaktų ir mūsų kasdienai, mūsų meilei ir amžinoms problemoms atspindėti. Kad ir Hamleto klausimas – visais laikas iššūkis: „Ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti?“ Visiems laikams įsirėžęs Hamleto klausimas, kuris nėra tik poetinė retorika, o esmė – kiekvienas gyvenimo bėgsme į šį klausimą turime atsakyti.

Bet Įsimylėjėlių dienos išvakarėse mums svarbesnė „Romeo ir Džiuljeta“ – istorija, tapusi meilės sinonimu ištisoms kartoms… Romeo ir Džiuljetos drama pasibaigia įsimylėjėlių mirtimi ir reiktų tai vadinti tragedija, tačiau, manau, nesuklysime tai pavadinę himnu romantiškai meilei. Meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje.

Keista, jog perskaitę „Romeo ir Džiuljetą“, atrodo, patys mirštame kartu su jais. Šekspyro kūrinys atgaivina žodį „Meilė“, kuris mūsų laikais yra pakankamai „nuvalkiotas“. Dar didysis anglų rašytojas įrodo, jog tragedija gali būti ir graži.
Atsiverčiau ir šių dienų garsios amerikiečių rašytojos Džo Anos Larsen novelę „Istorija Valentino dienai“. Laris ir Ana buvo visiškai paprasta pora, gyvenanti įprastiniame name, niekuo neišsiskiriančioje gatvėje. Kaip ir kitos poros, jie stengėsi gražiai nugyventi savo dienas ir rūpintis vaikais. Niekuo nesiskyrė ir jų kivirčai. Beveik visi pokalbiai buvo pilni priekaištų ir piktų žodžių apie tai, kas jų santuokoje yra blogo. Taip jie gyveno tol, kol atsitiko kažkas nepaprasta. Vieną dieną Laris prabilo tokiais sakiniais: „Ana, pietūs tiesiog puikūs“, „Ana, tavo sutvarkyti namai atrodo nuostabiai“, „Ana, man gera su tavim“ ir t. t. „Kur dingo sarkazmas ir kritika?“ – svarstė Ana. Net dukrelė Šeli nusistebėjo: „Tėtis išėjo iš proto!“ Anos gyvenimas nušvito, ji ėmė pasitikėti savimi ir beveik niekada nebebūdavo irzli. Laris taip ir neatskleidė savo pasikeitimo priežasties, bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad rašytoja novelės pabaigoje su džiugesiu prasitaria: „Aš ir esu toji laimingoji Ana.“

Ir baigsiu keliomis maloniomis eilutėmis pasitinkant šventąjį Valentiną. O tos malonios eilutės apie dovanas. Dovanos Šv. Valentino dienos proga gali būti labai įvairios. Praėjusiais metais maloniai nustebino studijuojančių dovanų rinką pranešimas, kad populiariausia dovana šią dieną vyrams yra sąsagos, ypač vardinės, su mylimojo inicialais. Originalu. Pasirodo, moterys turi ir skonio, ir humoro jausmus. Ką dažniausiai dovanoja vyrai, atrodo, net išskirti sunku. Nuo kasdieniškų „banalių“ saldainių, šokolado iki kvepalų. Žodžiu, skalė nėra plati. Ką darysi. Svarbiausia, kad išliktų bent dėmesys.