Tai pasakė  Paul Coelho. O man persakė vienas draugas žydas. Ir dar jis patarė ant svarstyklių stoti 7 valandą ryto. Tuomet mes sužinosime savo tikrąjį svorį. Ir dar viena sąlyga – reikia tai daryti nusišlapinus. Manau, abiem atvejais jis teisus. Nesąmonė būtų kartis ant svarstyklių po sočių pietų. Nuotaika tik suges. Išmintingi žmonės – tie žydai.

Tad nenustebau, kad prieš Kalėdas pažįstamas verslininkas, išmanus įmonės vadovas, papasakojo, jog knygyne prisipirkęs žydų rašytojo Yuri’o Slezkine’o knygų „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ ir dovanoja jas savo bičiuliams kaip gyvenimo pamokų vadovėlį.

Berklio universiteto istorijos profesoriaus Yuri’o Slezkine’o (Jurijaus Sliozkino) veikalas vadinamas interpretacinės istorijos šedevru. Kaip dailės mylėtoją mane iškart patraukė lietuviškojo leidimo „Žydų šimtmečio“ viršelis su Adomo Jacovskio paveikslo „Karaliaus profilis“ fragmentu. „Žydų šimtmečio“ pagrindinė idėja: žydai (kaip ir armėnai, kinai, čigonai) yra Merkurijaus tauta („merkurininkai“ vienu iš svarbiausių kriterijumi laikė protinę bei intelektualinę veiklą). Pasak Y. Slezkine’o, modernioji epocha yra žydų epocha. Vos ne kiekviename knygos sakinyje glūdi įdomios ironiškos išvados. Pavyzdžiui: „Iš trijų kelių, atvirų Rusijos žydams, – liberalizmo, sionizmo ir komunizmo – trečiasis išnyko, o pirmieji du buvo uždrausti“ (autorius Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas).

Su Y. Slezkine‘o teiginiu, kad visi mes esame žydai, susidūriau ir aš, kai buvau paprašytas ištarti žodį „gerai“. Kadangi „R“ nekaip tariu, tai nežinau, ką pašnekovas pagalvojo, bet šiaip jau, ne kartą rašiau, jog žydai man artimi, nes jie netriauškia „čipsų“, negeria „Coca-colos“, nepietauja degalinėse, nebrenda giliai į jūrą, deginasi pavėsyje.

Žydai visad buvo susiję su diplomatija ir keitimusi informacija. Kai atsirado pinigai – su pinigais. O pati pirmoji, labiausiai paplitusi funkcija, nustebsite, – elgesys su ugnimi. Tai yra kalvystė. Tie žmonės atliko pavojingas, bet nepaprastas funkcijas, todėl į juos visuomet vyravo atitinkamas ir požiūris.

Nors šiaip žydų sritys – verslas, teisėtvarka, medicina, žurnalistika, menas, mokslas ir apskritai aukštasis išsilavinimas. Būtent šiose svarbiausiose srityse žydų esama neproporcingai, kartais stebėtinai daug. Kodėl visi mes esame žydai? Todėl, kad kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje gali tapti žydu – tapti tarpininku, verslininku arba kokios nors srities profesionalu.

Lankantis įvairiuose pasaulio kampeliuose, tenka vis įtikinėti, kad mūsų šalis ne buvusi Rusija, kad sostinė – ne Ryga, kad mes – ne slavai. Izraelyje to aiškinti nereikia. Visi ten žino Lietuvą, žino Vilnių, lietuvių kančias, išsikovotą nepriklausomybę. Kai kur susikalbėti gali net lietuviškai. Ir laikas Izraelyje toks pat, kaip ir Lietuvoje, nesiskiria taip, kaip Lietuvos ir Europos širdies – Briuselio.

Izraelyje gyvenančiųjų paklausiau, ar prieš Kalėdas bei Velykas, kitas religines šventes padaugėja turistų. Atsakė, jog šiek tiek. Daugiau atvyksta iš Vakarų, o lietuvių ar rusų čion atkanka vasarą per pačius karščius, nors pats geriausias metų laikas lankytis Izraelyje yra žiema ar ankstyvas pavasaris (pavyzdžiui, šiuo metu čia apie 18 laipsnių šilumos).
„Yra dešimt grožio matų. Devyni jų – Jeruzalėje... Kas nematė Jeruzalės, tas nematė gražaus miesto“, – skelbia posakis apie šventąjį miestą. Jeruzalė – trijų religijų miestas. Švenčiausia vieta judėjams – Raudų siena, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietos – svarbiausios krikščionims, o trečioji pagal svarbą po Mekos ir Medinos vieta musulmonams – Al Aksos mečetė.

Judėjai teigia, jog Jeruzalėje esantis Šventyklos kalnas yra Dievo duoto pasaulio pradžia, iš šio kalno molio buvo nulipdytas Adomas, ant Šventyklos kalno savo aukas atnašavo Kainas ir Abelis, čia pat Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui, čia palaidotas žydų karalius Dovydas, iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus, o Mahometas pakilo į dangų.

Raudų siena pastatyta 516 m. pr. Kr. Po 66–70 m. įvykusio žydų sukilimo, kuriuo siekta išsivaduoti iš romėnų valdžios ir kurį romėnai numalšino, Jeruzalės šventykla buvo sugriauta, o žydai ištremti iš šalies. Sieną pastatė karalius Erodas. Tai 60 m ilgio 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Žydai tiki, kad sukilimą atlaikiusi šioji Vakarinė siena – Dievo jiems duoto pažado, kad dalis šventyklos liks stovėti kaip Dievo nenutrūkstamo ryšio su Izraelio tauta ženklas, tęsinys. Beveik du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo sugrįžti tik kartą per metus – apraudoti šventyklos sugriovimo. Visi atvykstantys prie Raudų sienos įkiša į ją raštelius su prašymais Aukščiausiajam. Tai net vadinama „žinute Dievui“.

Kristaus kapo bazilika – viena svarbiausių vietų pasaulio krikščionims, pastatyta ten, kur buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji Kristaus kapo bažnyčia buvo pastatyta 335 metais. 1808 m. bažnyčia beveik sudegė, o 1810 m. buvo atstatyta ir jos vaizdas nepasikeitė iki šiol.

Kristaus kapo bazilika yra padalyta tarp šešių krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų stačiatikių, armėnų, koptų, sirų ir etiopų. Jiems nustatytos ribos ir laikas maldoms. Ši vieta vadinama ir Kristaus memorialu ir čia nuolat apstu turistų, norinčių pamatyti olą, kur iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus Kristus, ranka paliesti akmenį, kuris buvo užritintas ant Kristaus kapo.

Į bažnyčią atveda Kryžiaus kelias. Eidamas siauromis gatvelėmis prisimeni Jėzaus kančias vaizduojančius filmus, „Ben Hurą“ ar Melo Gibsono epopėją, skaitytas knygas – tai, kas atrodė mistiška, virsta labai artimu. Sako, Jėzus Kristus nešdamas kryžių čia atsirėmė į sieną.

Susikaupti, deja, neleidžia prekeivių balsai. Kryžiaus kelias nusidriekęs per turgų. Ko tik čia neįsigysi: ir vos kelis dolerius kainuojantį kryželį ar arabišką skarą, ir ne vieną šimtą dolerių kainuojantį juvelyrinį dirbinį. Daug pardavinėjančiųjų tas pačias prekes ir tokius pat suvenyrus, tačiau kiekvienas bando įtikinti, kad tik pas jį rasite unikalų daiktą.

Izraelis tai ne tik Jeruzalė. Turistai nuvyksta į Kafraną, vadinamą Galilėjos Kana. Būtent čia Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu. Tai atsitiko vestuvių puotos metu. Vyno stygius per vestuves pagal ano meto papročius – didžiulė gėda jaunavedžiams. Puotoje buvęs Jėzus, padarydamas stebuklą, išgelbėjo jaunavedžius.
Miestelyje esančią bažnyčią katalikai dar vadina Dievo vestuvių bažnyčia, o santuoka šioje bažnyčioje yra pati laimingiausia ir patvariausia. Būdamas čia Jėzaus įvykdytu stebuklu iškart patiki, nes, regis, jis buvo toks galingas, kad pasiekia net šias dienas – ant kiekvieno kampo čia pardavinėjamas vynas.

Aišku, reikia pamatyti Kinereto ežerą, kuris dar vadinamas Galilėjos jūra. Naujasis Testamentas mini begalę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Šalia teka Jordano upė, kurios vandenyse buvo pakrikštytas Jėzus. Romoje ir kitose šventose vietovėse galima įsigyti mažus butelaičius su šios upės vandeniu.

Mačiau tokių ir Lietuvoje, pardavinėjamų Vilniuje šalia Aušros Vartų. Neseniai paaiškėjo, jog verslininkas pasistatęs tą vandenį pilstančią gamyklą ne ant upės kranto, bet ant netoliese esančio ežero. Kilo triukšmas – vadinasi, žmonės buvo apgaudinėjami, pirko kažkokio ežero vandenį galvodami, jog tai šventosios Jordano upės vanduo. Visgi verslininkas teismuose sugebėjo įrodyti, kad tas ežeras su Jordano upe turi požemines gijas. Tai tikro žydo verslininko pavyzdys.
Nustebau išgirdęs apie Jeruzalės sindromą. Jis pasireiškia tuo, kad po apsilankymo Jeruzalėje ir kitose Kristaus buvimo vietose žmonės patiki turintys stebuklingų galių ar net įsivaizduoja esą mesijai. Girdėjau, kad kai kurie net išsikerpa viešbučio baltoje paklodėje skylę, apsimauna tą paklodę per galvą ir nuplevėsuoja skelbti ateities karalystės. Be abejo, jie patenka Jeruzalės klinikų, aptarnaujančių tokius turistus, globon. Nors sako, geriausias būdas yra kuo greičiau parvežti tokį turistą namo ir jam viskas praeina.

Žydai tapo pirmeiviais kone kiekvienoje veiklos srityje: Einšteinas, Bohras, Durkheimas, Levi-Straussas, Freudas, Adleris, Kleinas, Spinoza, Bergsonas, Wittgensteinas, Mahleris, Schoenbergas, Heine, Bellow’as, Agnonas. Net 22 proc. Nobelio premijų laimėjo žydai.

Kas lėmė žydų genialumą? Žydai pabrėžia išsilavinimą, studijas ir aktyvią protinę veiklą. Antra, žydai ginčijasi. Trečia, jie užduoda klausimus. Ketvirta, svarsto kelias galimas bet kokio teksto interpretacijas (žydų rabinai sako, jog kiekviena Biblijos eilutė turi „septyniasdešimt veidų“). Čia verta prisiminti Einšteiną, kuris buvo įsitikinęs, kad Dievas nežaidžia kauliukais su Visata, todėl ieškojo paslėptos tvarkos. Penkta, žydai myli naujas įžvalgas, tendencijas, kurios visada egzistavo, tačiau niekieno nebuvo pastebėtos iki šiol (kuo daugiau dalijuosi, tuo daugiau turiu; kuo daugiau mokau, tuo daugiau pats išmokstu).

Ir dar. Rinkdamas istorijas apie žydus užtikau istoriją apie nuošalią gentį, kurios nariai gyveno iki labai senyvo amžiaus. Pasirodo, to priežastimi nebuvo jų dieta, klimatas, gyvenimo būdas ar genai. Priežastis buvo paprastas dalykas, kad jie itin gerbė senyvus žmones. Kodėl žydai davė pasauliui tiek daug didžių protų? Todėl, kad gerbia mokslininkus. Pavyzdžiui, sinagogose juos sodina garbingiausiose vietose. Genijai retai kada išdygsta atsitiktinai. Išauginti mokslininkui reikia ištisos kultūros ir bendruomenės.

Žydų tarpe išsiskiria šios pagrindinės vertybės.

Pirmiausia – pagarba šeimai. Lankantis izraeliečių šeimose iškart pastebėsi, kad šeimininkų (vyresnio amžiaus žmonių) vaikai klauso savo tėvų. Visi ypač gerbia mamą.

Antra – nesutiksi nė vieno žmogaus, kuris blogai atsilieptų apie savo šalį. Susitelkimas, meilė ir pagarba tėvynei, padėjo Izraeliui išgyventi visas negandas. Sakoma, kad izraelietis gali kritiškai kalbėti apie vieną ar kitą šalies valdymo aspektą, jis gali išsakyti savo poziciją, kuri prieštarauja vyriausybės pozicijai, bet jis niekada, net ir išvykęs gyventi į užsienį, nekalbės apie savo valstybę ar tautą blogai. Nesutiksi nė vieno Izraelio politiko, kuris dergtų savo šalį ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą. Daugelis žydų savo žydiškumu didžiuojasi ir sieja jį su doru, etiškai sąmoningu gyvenimu, intelektualiniu smalsumu, gero humoro jausmu ir darbu už teisingumą bei lygybę.

Žydai nekerštingi, nors Eurovizijoje už vokiečius iki šiol nebalsuoja. Taip pat žydai greitai prisitaiko prie aplinkos. Pavyzdžiui, šv. Kalėdos nėra žydų šventė, tačiau jei švenčia kiti, prie šventinės nuotaikos prisijungia ir jie. „Gruodžio 25-oji yra viena mėgstamiausių mano dienų per metus. Man nereikia eiti į darbą. Valgau kurios nors šalies tautinį patiekalą. Ši klišė teisinga – dažnai tai būna kinų maistas. Pasižiūriu filmą. Ir džiaugiuosi savo paties tautiniu paveldu: būti žydu per šv. Kalėdas – tai tarsi matyti savo žydiškumą, paryškintą šviesiai raudonu ir žaliu rašalu. Be to, šv. Kalėdų dieną gatvės gražios, išpuoštos ir tuščios, o miestuose vieni juokai rasti vietą pasistatyti mašiną“, – jau nebepamenu, kur užtikau vieno žydo pasisakymą. O šiaip žydai sako, jog prie švenčiančių Kalėdas jie puikiai pritampa ir juokauja, kad daug sunkiau tą dieną ateistams.

Yra tokia žydų autonominė sritis Rusijos Tolimuose Rytuose, Chabarovsko krašto pietvakariuose, prie Kinijos sienos, kurios centras – Birobidžanas. Taigi Birobidžanas turėjo, o gal ir tebeturi žydų teatrą. Įdomu, jog vienu metu visi teatro aktoriai ir režisieriai gyveno Maskvoje ir sakėsi esą Rusijos sostinėje gastrolėse, o iš Birobidžano teatro gaudavo ne tik algą, bet ir dienpinigius už gastroles.

Būtent žydai mėgsta iš savęs pasijuokti, o ypač pasakoti anekdotus. Sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria. Pavyzdžiui, žydo paklausė, kodėl pasaulyje tiek daug automobilių gamyklų, paremtų žydų kapitalu, o Izraelyje – nė vienos. „O kur mums dar važiuoti?“ – klausimu į klausimą atsakė žydas.

Neseniai grupė žydų paprašė pabūti gidu jų kelionėje į Krokuvą. Įdomu, kad kelionę suorganizavo iš Izraelio į Lietuvą pas gimines atvykęs turistas. Kelionės metu, pastebėję, kad pasakoju anekdotus, jie paprašė anekdotų apie žydų tautą. Pasakojau, jie juokėsi, o aš tik pagarbiai tegalėjau žvelgti į tautą, kuri nebijo iš savęs pasijuokti.

Iš mokyklos grįžo nusiminęs žydų berniukas.
– Kodėl tu toks liūdnas? – paklausė mama.
– Mokykloje klausė tautybės, aš susigėdau ir pasakiau esąs rusas, – atsakė vaikas.
– Nebepirksiu aš tau naujų modernių drabužėlių, nes rusų vaikai neturi galimybės kaskart eidami mokyklon naujus drabužėlius dėvėti, – paaiškino mama.
Grįžęs tėtis irgi pamatė nusiminusį sūnų ir paklausė, kas jam yra.
Vaikas paaiškino, jog mokykloje klausė tautybės ir jis pasakęs esąs rusas.
– Nebeduosiu rytoj papildomų pinigų maistui, o maitinsiesi tuo, ką mokykloje duoda, nes rusų vaikai neturi galimybių kiekvieną dieną maitintis kuo užsigeidžia, – griežtas buvo ir tėtis.
Vakarienės metu senelė įpila visiems sultinio ir įdeda į lėkštę po gabalą vištos. Vaikui vištos neįdeda.
– Kur mano višta? – klausia vaikas.
– Matai, rusų vaikai neturi tokios galimybės kiekvieną vakarą po vištos gabalą valgyti, – atsako senelė.
Čia berniukas atsistoja ir taria:
– Žinote, aš dar tik kelios valandos kaip rusas, bet taip jūsų, žydai, neapkenčiu.