Visi tvirtina, jog taip. Po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių visi ilsisi, neskuba. Švenčiančių Naujuosius metus pagal senąjį kalendorių Šiauliuose mažai likę. Vangūs ir orai. Šalvena, kartais suboluoja rūkas. Metų pradžios mėnuo apglėbia visus ramuma ir net liūdesiu. Žmonės tylūs. Padiskutuoja apie politiką, gal šiek kiek daugiau – apie visko brangimą, pasiskundžia pinigų stygiumi ir pasitaria, ar turimus pinigus geriausiai taupyti, ar kur investuoti.

Lietuviams laikas nėra aiški sąvoka. Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pat. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai tas pats. Paprašymas perskambinti už sekundės ar perskambinti už minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

Jei tokiu metu ramu Lietuvoje, tai įsivaizduoju, kokia ramuma Estijoje. Estai net apie prekių kainas bei pabrangimą nekalba, o tik stoiškai klausiantiems atsako: „Pas mus fiskas gerai ir lapai gerai.“

„Man viskas atsibodo“, – girdėjau ne vieną taip sakantį. Jei užėdė rutina ir jokie pasisėdėjimai su draugais, koncertai, saunos nebepadeda, psichologai pataria sukurti sau laikinus sunkumus. Savaitę pėsčias nueikite į darbą, pavažiuokite viešuoju transportu – kokį malonumą patirsite po to vėl sėdęs už savos automobilio vairo!

Gyvenimas per trumpas, kad kristume į depresiją. Nereikia galvoti, kad būsimi įvykiai bus geri arba blogi, nes tu nežinai, kaip kas nors galop pasisuks. Gal tai, kas atrodo bloga, atvers naujas galimybes, o tai, kas atrodo gera, vėliau ką nors sužlugdys.

Aišku, kiekvienas psichologas patars, jog galvoti reikia, kad viskas bus gerai. Reikia taip susitvarkyti laiką, kad tiesiog neturėtum kada liūdėti: gultis reikia vėlai, keltis – anksti. Jei atsiranda bent menkiausi blogos nuotaikos požymiai, dėmesį reikia nukreipti į ką nors kita, kad ją pakeltum.

Šiandien tarti gerus žodžius, kalbėti apie dorybes, apie meilę, prisipažinti meilę tapo neįprasta. Skaičiau, kad beveik 10 proc. Žemės gyventojų nemoka džiaugtis, kad niekada nėra patyrę džiugesio būsenos. (Įdomu koks procentas Lietuvoje? Manyčiau, jog didesnis.) Psichologai tai aiškina įgimtu pesimizmu, fiziologine anomalija – negebėjimu smegenims gaminti džiaugsmo hormonų. Esame linkę viską sukritikuoti, net bundančius gražius dalykus.

Sako, jeigu žiūrėtume vien iš mokslinio taško, galėtume teigti, kad blogos nuotaikos šaltinis yra mūsų organizme vykstančios cheminės reakcijos. Ar įmanoma tuomet neklysti? Nepamenu, kur skaičiau, kad kiekvienas žmogus turi savotišką sąmonės žadintuvą, kuris veikia kaip laikrodis ir siunčia mums signalus. Būtent šis vidinis „žadintuvas“ sudarinėja mums tvarkaraštį, pagal kurį turėtų gyventi mūsų organizmas. Programa, kuri įjungia ir išjungia „skambutį“, įrašyta genuose. Todėl būtent genai yra kalti dėl mūsų suklydimų. Nors sako, kiekvienas žmogus renkasi „aplinką“ pagal savo suformuotą vertybių sistemą.

Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis? Vieni sako, jog tai malonumas mylėti. Nesinorėtų sutikti. Manyčiau, kad apie meilę turėtų būti kalbama viename iš pirmųjų malonumų punktų.

„Tas, kurio nėra, visada neteisus!“ Tai prancūzų posakis. Prancūzai nuo seno garsėja žaismingu požiūriu į gyvenimą, ir kiekvienas jų posakis, kiekviena sentencija gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir neteisinga.

Nenorėdamas nuneigti meilės drįsčiau teigti, jog tas vienas išskirtinis malonumas – malonumas ką nors sužinoti. Kitaip tariant – smalsumo malonumas.

Tą mūsų smalsumą, be abejo, patenkina spausdintas žodis, televizorius, internetas. Ar šiandien dar populiarus skaitymo malonumas? Jaunystėje reikia skaityti itin daug. Vėliau šį malonumą goš darbai ir kasdienybė. Perskaityti „Karą ir taiką“ ar „Prarasto laiko beieškant“ dažnai rengiamasi tol, kol apskritai atprantama skaityti sudėtingus tekstus.

Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje aplinkoje. Viską užgožia nuotykinės, detektyvinės, erotinės literatūros serijos, popsiniai diskai, TV realybės šou, buki internetiniai komentarai.

Neskubėkime guostis, kad nuo viso to srauto mes atskirti. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties. Todėl ramybė metų pradžioje mums tampa netgi miela. Kaip kartais miela ir provincija. A. J. Greimas yra prisipažinęs, kad ne vieną savo gyvenimo autorių yra atradęs gyvendamas būtent Šiauliuose.
Apie knygų poveikį pamąsčiau, jog jis gali būti labai įvairus. Kai Markas Chapmanas buvo suimtas po Johno Lennono nužudymo 1980 m., jis turėjo šį kultinį J. D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“.

„The New York Times“ nusiųstame laiške Chapmanas rašė, kad Salingerio knyga „taip pat padės daugeliui suprasti, kas nutiko“. 2000 m. žudikas tvirtino, kad ne romanas jį pastūmėjo nušauti žymųjį dainininką, tačiau pripažino buvęs per daug susitapatinęs su knygos protagonistu Houldenu Kolfildu.

Bet ką aš čia. Juk knygų paskirtis visai kitokia, o išimtys lieka išimtimis.

Kad prablaškytume prasidėjusių metų ramybę, norisi kiek linksmesnio teksto. O linksmesnis visad, kai kalbi apie vyrus ir moteris bei jų santykius.

Žinia, Aukščiausiasis, sukūręs vyrą, ėmėsi moters, tačiau galutiniu rezultatu neapsidžiaugė. Galvojo kaip čia ką pataisius, bet galiausiai nusprendė: „Pasidažys“. Kokie buvo tie vyrų ir moterų santykiai? Tarsi dominuoti ėmė moterys, tačiau paklauskime, kada pirmasis kosmonautas pakilo į kosmosą. Esu įsitikinęs, jog daugelis atsakys – balandžio 12 d. O kada į kosmosą pakilo pirmoji moteris? Greičiausias pasaulyje vyras? Manau, ne visi, bet atsakančių bus – jamaikietis Usain Boltas, kurio greičio vidurkis 37,58 km/h., o maksimalus greitis 44,72 km/h. O greičiausia pasaulyje moteris? Ar kas atsakys?

Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis.

Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Jei moteris tavęs klausia: „Ar tau graži kitoje gatvės pusėje einanti mergina?“, mielieji vyrai, jokiu būdu negalima atsakyti „Taip“. Bet negalima atsakyti ir „Ne“. Patarčiau tokiu atveju atsakyti žodeliu „Kur?“

Laida KK2. Jaunutė mergina pasakoja apie savo karjerą Italijoje. Televizijos, priėmimai, prabanga... Bičiulis sako, jog jei jau esi toks žymus modelis, kurių galų veržtis į Lietuvos televiziją ir dar į laidą KK2. Anot jo, žemiau jau niekur nebegalima. Atsakau, jog galima. Yra dar „TV pagalba“ ir „24 valandos“.

Skaitydamas horoskopus pastebėjau, jog 2015-aisiais laimingesnės turėjo būti moterys. Įdomu, kad panašios ir 2016-ųjų prognozės. Netvirtinu, kad reikia tikėti horoskopais, tačiau tikėtina, kad moterys gražės, dar išaugs jų valdžia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai.

Todėl žvilgsniai ir krypsta į moteris, kurios gali savo moteriškumu pakeisti situaciją. Moterys labiau gali gyvenimą pasukti gėrio linkme nei vyrai. Ir dėl moterų vyrai keičia laiką. Jį pritaiko prie moterų. Gaila, kad vyrai kartais tik atsisveikindami pavėluotai ima ir daug gražių žodžių pasako moteriai. Kartais juk užtektų vienintelio įvertinimo: „Jūs nuostabi.“ Nors šiaip tai vyrai prisipažins, jog galas žino, kaip nesipainiojant pasakyti tiksliau, kai kalbi apie meilę. Žodžiai gali būti sentimentalūs, naivūs. Kalbi ir lauki stebuklo. O juk gražūs yra žmonės, stebuklo laukiantys.

Gyvenimas yra gražus. Jei toks nėra, padarykite, kad būtų. Kam gėdinti žmones, kurie šlamščia mėsainius ar kitokią sintetiką. Pagalvokime, kaip nuostabu, kad kiekvienas gali daryti, ką nori. Yra pasitaikę, kad pusvalandį dingsta elektra, pusdienį nėra šilto, kartais netgi bet kokio vandens. Tuoj imame burnoti. Bet juk labai šaunu išsitraukti žvakę, kurios liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonius prisiminimus, kuriuos visada gera prisiminti.

Būna, kad prie prekybos centrų kasų nusidriekia ilgos eilės. Stovime ir bambame. Bet šiek tiek pastovėję žvilgtelėkime į eilės pabaigą, kiek mums liko iki kasos ir kiek – stovintiems gale. Po tokio pasižvalgymo nuotaika pasitaisys.

Skundžiamės stresu, depresija. Bet juk net ir jie yra šaunūs dalykai, nes mus padaro stipresnius.

Galime skaityti tik knygas, kurias parašė išminčiai, bet galime skaityti ir tas knygas, kurias parašė garbėtroškos grafomanai. Svarbiausia, kad abiem atvejais galima jaustis laimingam. Vienodai laimingas besiklausantis operos solisto, kaip ir kitas, klausydamasis popso atlikėjo.
Patiko mergina, bet nedrįstate prie jos prieiti. Jei turite pinigų – prieikite prie jos drąsiai, tuomet moteris taps jūsų. Tiesa, tik galiojimo laikas bus labai ribotas. Bet jei neturite pinigų, sutiksite merginą, kuriai jų ir nereikia. Tada galiojimo laikas bus ilgesnis, gal net amžinas.

Galima glostyti automobilį, ant kurio variklio išgraviruota 500 AG, bet ar pastebėjote, koks geras jausmas vaikščioti? Tiesiog eiti gatvėmis ir stebėtis dalykais, kurių važiuodamas automobiliu nepastebi.

Girdėjau menininkus besiskundžiančius, girdi, dabar jiems sunkiausia. Aišku, įžeisti menininką gali bet kas, nes jau Kuzma Prutkovas yra pasakęs: „Kiekvienas kriaučius turi savo požiūrį į meną.“ Tau sunku būti menininku? Tai eik griovių kasti. Renuarui Kultūros ministerija irgi ne kasmet skirdavo stipendiją...

Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos.

„Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano tėvas? Su nuotaika tai visai nesusiję! Jis buvo guvus ir riebus, įmitęs ir aptukęs, jo būdas ir išorė visai nederėjo su tarnyba. Kokia buvo jo tarnyba, jo padėtis visuomenėje? Jei ji būtų paminėta kokios nors knygos pradžioje, ne vienas tikrai padėtų tą knygą į šalį sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai nė neskaityti. O juk tėvas nebuvo nei budelis, nei budelio padėjėjas, atvirkščiai, dėl tarnybos neretai atsidurdavo pačių garbingiausių miesto žmonių priešakyje ir būdavo ten visiškai teisėtai, atrodydavo visai savo vietoje. Jis turėdavo būti pirmas, pirmiau vyskupo, pirmiau kilmingųjų princų. Ir jis būdavo pirmas – jis dirbo laidotuvių karietos vežiku!“ – rašė Hansas Kristianas Andersenas.

Pastebėkite, kaip kalba geros nuotaikos žmonės. Jų kalboje pilna geros nuotaikos žodžių ir jų visada įdomu klausyti, nes jų kalba pakili. Juk pažįstate tokių žmonių, nors jų ir nėra daug, kurių kiekvienas žodis laukiamas? Nes tai žodžiai apie gėrį. Tarkite juos. Tai jums padės. Jūs tapsite vertės kūrėju.

Kas mane labiausiai neramina? Kad pastaruoju metu pradėjau dažniau mąstyti, ar išeidamas iš namų gerai užrakinau duris. Grįžtu patikrinti – gerai užrakintos. Perskaičiau, kad tai šizofrenijos pradžia. Nepatikėjau, dar kartą perskaičiau – tikrai šizofrenijos pradžia. Nors prisiminiau ir kitą placebo efekto taisyklę – žmogus jaučiasi geriau, jeigu jam atrodo, kad jaučiasi geriau.

Vartau prancūzų autoriaus Dominique Glocheux patarimų knygą „Rožinis gyvenimas“. Knyga skirta šių laikų žmogui, skatina jį išsiveržti iš rutinos, išmokti grožėtis ir mėgautis paprastais dalykais.

Rašytojas siūlo pasinaudoti 512 taisyklių bei patarimų ir į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius. Štai keletas patarimų. Pasistenkite visą parą nieko nekritikuoti. Dainuokite chore. Kartu su kitais dainuoti smagu. Nesistenkite laimėti laiko, verčiau naudingai jį praleiskite. Vairuodamas leiskite pėstiesiems ramiai pereiti gatvę. Išmokite atpažinti miežių, avižų, rapsų, linų laukus. Negalvokite apie „paskui“, viską sugadinsite. Paskambinkite mylimam žmogui be svarbaus reikalo ir pasakykite, kad jį mylite. Niekuomet nelaukite įkvėpimo arba noro. Imkitės darbo – svarbu pradėti, net jeigu nesiseka ir įkvėpimas apims.

Kas pagaliau yra toji laimė? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Pagaliau, jei mes ir nelaimingi, geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas. Tebūna 2016-ieji visiems laimingi! Lipkime iš sausio ramybės ir pradėkime veiklesnį gyvenimą, nes juk ilgėja dienos, daugiau šviesos, ne už kalnų ir pavasaris. Sako, laimingas esi priklausomai nuo to, kokia koja ryte išlipai iš lovos. Netiesa. Laimingas esi, jei išlipi iš lovos geros nuotaikos.