Pagarbą jam atiduodame visada, bet ypač pavasarį, kai už automobilio vairo sėda net tie, kas žiemos metu vairuoti nebuvo linkę. O dar tas noras bet kur važiuoti mažėjant karantino suvaržymų. Pirmiausia skubame į Palangą. Ten atsirado net dvi jūros: tikroji jūra ir žmonių jūra.

Kiekvieną dieną kažkur judame. Anot statistikos rinkėjų, tam 52 proc. renkasi nuosavą automobilį, 24 proc. viešąjį transportą, 13 proc. dviratį, likusieji, reikia suprasti, arba visai niekur nejuda, arba keliauja pėsčiomis.

Šiandien girdint klausimą „Ką, jūs neturite automobilio?“, net nepatogu į jį atsakyti – ne. Yra šeimų, kurios turi po du ar tris automobilius. Nustebau sužinojęs, kad per metus lietuviai nuvažinėja daugiau nei 150 tūkstančių automobilių. Bet prisiminiau, jog dar sovietmečiu automobilių ir gyventojų skaičiaus santykiu mūsų respublika pirmavo, palyginanti su kitomis.

O kiek dabar automobilių markių! Anksčiau, na jei ne ant vienos, tai ant abiejų rankų pirštų galėjai suskaičiuoti: žiguliai, moskvičiai, volgos, zaporožiečiai, viena kita pobieda. Na dar čaika, nors Šiauliuose jos važiuojant niekas ir nebuvo matęs. Tarsi ir viskas. Atrodo, nieko nepamiršau.

O šiandien automobilių tiek daug, kad kiemuose nebėra jiems vietos. Statomi jie net ant žalios pievelės. O jei vieną rytą ant savo automobilio kapoto dangčio radote padėtą plytą, vadinasi, jūsų automobilis kažkam labai trukdo.

Šiandien prie vairo dažnai pamatysi ir garbingo amžiaus vairuotojus. Man gražu, bet yra bambančių, girdi, kaip čia gali būti, kad pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis, o automobilį ir kurą įpirkti gali – važiuoja ir kitiems trukdo. Nepritariu tokiems bambėjimams.

Maždaug 3 500 metais prieš Kristų šumerai išrado ratą. Po to – ašį, kuri tuos ratus jungė. Ant ašies užkėlė medinę dėžę ir tai jau buvo vežimo protėvis. Sumąstyta į vežimą kinkyti prijaukintus laukinius gyvulius: arklius, jaučius, asiliukus. Arklių traukiami vežimai judėjo greičiau, tačiau žmonės norėjo judėti dar greičiau. Kad išrastų variklį, žmonėms prireikė dar 5 200 metų.

Pirmąjį automobilį 1885 metais pagamino vokiečių inžinierius Karlas Bencas. Dar po penkerių metų vokietis Gotlybas Daimleris įkūrė pirmąją automobilių gamybos bendrovę. Vėliau, susijungus Daimlerio ir Benco firmoms, gimė „Daimler-Benz“ bendrovė, dar ir šiandien gaminanti „Mercedes“ automobilius. 1907 m. automobiliu „Itala“ buvo atlikta ekspedicija maršrutu Pekinas-Paryžius. Nuvažiuota 16 tūkst. kilometrų, didžioji dalis vieškeliais arba išvis be kelių. 1912 metais amerikietis Henris Fordas pradėjo masinę automobilių gamybą. Jis gamino labai paprastus ir pigius automobilius, tad per keliasdešimt metų JAV miestų gatvės buvo tiesiog užtvindytos juodais „Fordais“.

Automobiliai kasmet tobulėjo: juk pirmieji automobiliai neturėjo nei priekinio stiklo, nei valytuvų, buvo labai triukšmingi ir sunaudodavo labai daug degalų. Tobulėjo ir ratas. Iš pradžių ratai buvo labai sunkūs – padaryti iš vientiso medžio gabalo, kaustyti geležiniais lankais. Vėliau išgalvoti stipinai. Dar vėliau pradėti gaminti ir šiandien naudojami guminiai, oro pripūsti ratai.

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien „materialinių gėrybių kultas“ įteisintas oficialiai, nors išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Visgi svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui? Ar automobilis tau, ar tu automobiliui? Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali. Toks ir yra automobilis, na, dar karstas.

Atvyko draugas iš Vilniaus, vienas iš turtingesnių Lietuvoje. Miesto gatvėse pamatęs automobilius nustebo: „Gerais automobiliais šiauliečiai važinėja. Yra net labai gerų, kurių Vilniuje retai išvysi. Vadinasi, verslas mieste klesti, miestas nėra miręs.“ Draugo išvados man patiko, manau, visiems kitiems šiauliečiams taip pat. Štai kokių minčių apie žmones gali kelti mašinos.

Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir atsirado mafijozų, vienas iš sostinės mafijos vadų įsigijo prašmatnų automobilį. Parveža jį tas automobilis namo, apsauginiai lydi, pakyla į savo butą blokinio namo penktajame aukšte... Tik vėliau pasistatė namą. Bet va – pradėjo nuo automobilio.

Automobilis yra puikus būdas visiems pranešti apie save. Juk matėme net svarovskiais apsagstytą automobilį. Bet geriausiai dėmesio į save atkreipimui pasitarnauja kabrioletai. Štai mergvakariams labiausiai tinka ryškūs kabrioletai, simbolizuojantys paskutinių laisvės dienų džiaugsmą. Vestuvėms kabrioletai turi būti balti arba labai balti. Būtina, kad vykstantys jais vestuvininkai kartkartėmis sustotų, visa svita išliptų iš automobilio ir šalia jo sustojusi gertų prabangų šampaną, nes jeigu tai darysi kabrioleto viduje, gali ne visi pagalvoti, kad šampanas šiose vestuvėse liejasi laisvai. Juk sakoma, kad prabanga, demonstruojama per vestuves, jaunai šeimai lems dar didesnius turtus. Nors galiu čia ir klysti.

Kalbėdami apie automobilius, kalbame ir apie greitį. Dažniau net negu kalbėdami apie lėktuvus, traukinius, o kalbant apie laivus žodis „greitis“ beveik visiškai nevartojamas. Ir atsirado šis žodis drauge su automobiliais – XX amžiaus pradžioje, to amžiaus antrojoje pusėje paplito, XXI amžiuje įsitvirtino. Suprantama, greičiausi iš susisiekimo priemonių yra lėktuvai, kurie jau seniai pasiekė ir viršijo garso barjerą, dabar lekia šviesos greičio ribų link ir neaišku, kas bus, kai šią ribą pasieks (girdėjau juokaujant, jog taps tamsa). Tačiau lėktuvai aukštai ir jų greičio žemės gyventojai nelabai mato. Automobiliai – kas kita.

Skaičiau, jog nuo vairuotojo zodiako ženklo priklauso jo sėkmė kelyje. Atseit, rečiausiai taisykles pažeidinėja ir į avarijas patenka Dvyniai ir Liūtai, o blogiausiai prie vairo sekasi Svarstyklėms ir Vandeniams.

Vairuotojų prietarai gan paprasti. Pavyzdžiui, jei nuplausi automobilį, tai išsyk pradės lyti. Jei mėtai šiukšles pro langą, gresia nesėkmių metai. Jei į pirmąjį pasimatymą atvažiuosite purvinu automobiliu, apie seksą galima pamiršti. Negalima automobilio salone švilpauti, nes inspektoriai gali išgirsti ir sustabdyti automobilį. JAV ir Didžiojoje Britanijoje blogas ženklas – žalia automobilio spalva. Saugiausi automobiliai – raudoni. Pirkti transporto priemones geriau iš turtingų žmonių: tuomet automobilis atneš sėkmę bei turtus ir naujajam savininkui. Montuoti automobilyje detalių iš sudaužytos transporto priemonės nepatariama – jei detalė jau buvo patekusi į avariją, panaši nesėkmė gali pasikartoti ir naujajam savininkui. Automobilyje nedera kalbėti apie galimą jo pardavimą, nes jis gali išgirsti, įsižeisti ir pradėti gesti. Negalima šlapintis ant automobilio rato, nes suges stabdžiai, o ir dar visokiausių bėdų galim prisišaukti.

Nors pati avarija – siaubingas dalykas, tačiau pasirodo, kad sapnuoti jon patekus – labai geras sapnas, reiškiantis, jog jūsų laukia ilgas ir laimingas gyvenimas. Sapne išvengti avarijos – susitaikymas su kaimynais ar giminaičiais, kurie slapta jums kenkė, apkalbėjo.

Kai kas siūlo pamiršti automobilius, o sėsti ant dviračių. Didžiausias dviračių trūkumas tas, jog šaltuoju metų laiku jie praktiškai nenaudotini. Taip pat siaubingai erzina dviratininkai, kurie važiuoja, kur papuola. Aišku, jei nenužymėti dviračių takai, net nežinai ką dėl to kaltinti. Tiesa, jei dviratininkų takai nužymėti, patys pėstieji dažniausiai linkę jais vaikščioti. O šiaip jau dviratis puikus, nes visiškai neteršia aplinkos bei naudingas sveikatai.

Bet kelionei išleistų pinigų santykyje pirmauja savos kojos. Išlaidos lygios 0 (dviratį juk reikėjo nusipirkti). Ėjimas pėsčiomis paplitęs tarp įvairaus amžiaus žmonių. Tiesa, reikalauja valingumo. Ne kiekvienas turi valios nueiti pėstute į kitą miesto galą. Pasivaikščiojimu reikia mėgautis. Nesuprantu žmonių, kurie automobiliu atvyksta į sporto klubą ir ten bėgioja judančiu takeliu ar mina niekur neriedantį dviratį. Nueitų pėsčiais iki to klubo, grįžtu pėsčias ir pinigai už įėjimo į klubą būtų sutaupyti, o efektas tas pats.

Bene geriausiai pėsčiojo esmę atskleidė Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas knygoje „Aukso veršis“: „Pėsčiuosius reikia mylėti. Pėstieji – didžioji žmonijos dalis. Dar daugiau – geresnioji jos dalis. Pėstieji sukūrė pasaulį. Tai jie pastatė miestus, daugiaaukščius namus, nutiesė kanalizaciją bei vandentiekį, išgrindė gatves ir apšvietė jas elektros lempomis. Tai per juos visame pasaulyje suklestėjo kultūra, jie išrado spaudą, išgalvojo paraką, pastatė tiltus per upes, iššifravo Egipto hieroglifus, padėjo naudoti skutimosi mašinėlę, panaikino vergų prekybą ir nustatė, kad iš sojos pupelių galima pataisyti šimtą keturiolika gardžių, maistingų patiekalų. Ir kai jau viskas buvo padaryta, kai gimtoji planeta atrodė pakankamai jaukiai, atsirado automobilistai.“

Moters papasakota istorija apie tai, kaip ji pradėjo vaikščioti pėsčia. Kai sugedo jos automobilis, pradžioje ji buvo labai sutrikusi. Kaip be jo? Gyvenimas be automobilio atrodė neįmanomas. Palikusi automobilį remontuoti autoservise, į autobusą lipti nenorėjo. Tiesiog nemėgo važinėti viešuoju transportu, todėl pasirinkimo nebeliko – žingsniavo pėsčiomis. Nuo namų iki darbovietės – trys kilometrai. Pradžioje moterį šis atstumas išgąsdino. Jį moteris įveikė per pusvalandį. Nustebo, jog darbą pasiekė gerai nusiteikusi, gyvybinga, galva šviesi, mintys aiškios. Kai važiuodavo automobiliu, reikėdavo dar valandos, kol visiškai susikaupdavo darbui.

Eidama į darbą moteris pastebėjo, kad kas rytą tose pačiose vietose sutinka tuos pačius žmones. Vadinasi, jie gyvena tuo pačiu ritmu ir propaguoja sveiką gyvenseną. Be to, ji pastebėjo, jog eiti pėsčiomis sveikiau ir dėl to, kad netenka nervintis dėl lėtai važiuojančių, nemokančių vairuoti vairuotojų, kuo dažnai piktinasi skubantieji. Ir jei iš pradžių trys kilometrai pėsčiomis atrodė labai daug, tai su kiekviena diena tas atstumas tarsi trumpėjo. Ji dar pasvarstė, jog į darbą vyksta ir iš jo grįžta piko metu, tad jei susidaro spūstys, važiuodama automobiliu užtruktų tiek pat, kaip eidama pėsčiomis, todėl kai meistrai pataisė automobilį už vairo nebesėdo ir paliko jį tik išvykoms už miesto. Taip vaikščiojimas tapo įpročiu

Tiesa, teigiama, jog šiandien kiekvienas, kuris pasirenka judėti savo greičiu, yra pasmerktas prarasti visas modernaus gyvenimo galimybes. Automobiliai žmogui nepalieka jokių galimybių judėti savo normaliu greičiu, nes visos erdvės yra organizuojamos taip, kad būtų patogios ratuotiesiems.

Mitų griovėjai visą tai linkę paneigti, nes, anot jų, automobilis nėra greitesnis už dviratį. Štai važiuojate jūs automobiliu, o šalia dviračių taku mina dviratininkas. Jūs jį aplenkiate, bet netrukus patenkate į automobilių kamštį ir dviratininkas aplenkia jus. Taip kartojasi keletą kartų, kol dviratininko nebeprisivejate. Tik ką kalbėti apie dviratininkus, jei tokia pat istorija pasitaiko su šaligatviu einančiais pėsčiaisiais. Nors gal ir nėra pėstiesiems vien tik pyragai, nes jei taip, jie nebūtų išradę automobilio.

Prakalbęs apie pėsčiuosius jau buvau linkęs keisti šio teksto pavadinimą, bet visgi palieku tą patį – „Jo didenybė automobilis“.