Bičiulis sako, jog jam įdomiausia skaityti ar žiūrėti TV laidas apie sovietmetį, nes po trisdešimties metų atsiskleidžia tų laikų kvailumas ir, deja, liūdnumas. Kai kas sako, kad ir vieną kitą Rusijos televizijos laidą pažiūri. Išsiginti, jog visiškai nežiūriu Ostankino televizijos, negaliu ir aš. Tiesa, žiūriu dažniausiai tik vieną laidą – „Kas ? Kur? Kada?“ Jaunystės metais dar žiūrėdavau LIK („Linksmųjų ir išradingųjų klubą“). Tai tokia iki koktumo komjaunuoliškų idėjų laida, kad, aišku, ji neišliko mano žiūrimų sąraše.
Bet prieš savaitę junginėdamas TV kanalus ant jos užšokau ir minutei žvilgtelėjau. Viskas kaip buvo – komjaunuoliškas auklėjimas. Nors viena komanda (varžėsi penkios jaunimo komandos iš įvairių Rusijos miestų) nustebino. Suvaidino išvykstančius į varžybas sportininkus. Vienas narys visiems padalijo po tabletę, sakydamas, jog tai dopingas. Neįsivaizduoju, kaip šis numeris praslinko, bet nustebino visų esančių salėje veidai. Visi buvo išsigandę: ir laidos vedėjas Masliakovas, ir vertinimo komisijos nariai, ir visi žiūrovai. Tas išgąstis jų veide liudijo apie tautą be laisvės: „Kas dabar bus?“
Lietuvą ir kitas Baltijos respublikas Rusija įtraukė į priešiškų jai šalių sąrašą. Politologai juokauja, jog nesakysi, kad nesistengėme, o Rusijos į tokį sąrašą mums net traukti nereikia, nes ir taip viskas aišku.
Pokalbių temose išlieka Stambulo konvencija. Ne vienas apie ją pakalba: „Konvencijos neskaičiau, bet pasisakysiu.“ Ypač šis posakis prisimenamas iš sovietmečio apie draudžiamas Vakarų pasaulio knygas: „Knygi ne videl, no skažu.“
Dar vis dėl vieno banano einame į parduotuvę ir sakome: „Pusantros Verygos.“ Tai tapo saugaus atstumo matu. „Izoliuotis sunku tik pirmus 5 metus, vėliau pripranti“, – sakė Robinzonas Kruzas. Regime daug piketų. Pralinksmino vienas plakatas: „Ne, medžių skiepijimui!“
Televizijos kartoja daug senų kino filmų. Vieną kitą mieliau prisimeni, bet dauguma jau įkyrėję. Štai, tarkime, balandžio-gegužės sandūroje LNK rodė „Stebuklą virš Hadsono“, „Žmogų vorą“, „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“, „Tarp mūsų mergaičių“, „Lietuviški svingeriai“, TV3 – „Apiplėšimą Beikerio gatvėje“, „Ledynmetį“, „Nešdintis visu greičiu“...
Todėl filmų dažniausiai ieškau XXI, FILMZONE, kuriame TV1000 ir LRT kanaluose. Dėmesingai pažiūrėjau kino filmą „Valstybės paslaptis“ apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tiesa, iš viso filmo įsiminiau tik vieną sceną, bet ji tikrai miela. Dalia Grybauskaitė su būriu vaikų svečiuojasi pas Senelį Šaltį Laplandijoje. Susitikimo su Seneliu metu vienas berniukas prieina prie Prezidentės ir pašnibžda jai į ausį: „Noriu sysių.“ Prezidentė uždeda rankas ant jo pečių ir jie pasilenkę it vaikiškame žaidime „Traukinukas“ išlinguoja iš salės.
Balandžio pabaigoje vėl prisiminėme Černobylį – 35-ąsias baisios avarijos metines. Draugė iš Ukrainos Valentina Garkalenko atsiuntė savo prisiminimus. Reaktoriaus avarijos dieną jai buvo 14 metų. Šeima sužinojo apie avariją anksti ryte, nes jos močiutė dirbo gydytoja TSRS ministrų kabineto vaikų skyriuje. Jai paskambino naktį ir liepė skubiai sudaryti ministrų vaikų sąrašus evakuacijai į Krymą ir Gruziją. Mama užleido užuolaidas ir neleido Valentinos į mokyklą.
Kada prasideda pavasaris? Kai kam su Velykomis, kai kam dar kurią kitą dieną, bent man pavasaris įsitvirtina Motinos dieną – pirmąjį gegužės sekmadienį. Tą dieną traukiu iš knygų lentynos Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“. Mano mama išėjusi, tad svečiuojuosi sename Užvenčio dvare pas Mamatę, tarsi pas savo mamą, kur vaikams visad pakanka meilės ir supratimo. Tai pasakų, paslaptingų svajonių, grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Ūksmingos liepų alėjos, gėlynai, bičių aviliai, sodas, senas malūnas, tekanti Venta, medinė bažnytėlė, kapinaitės ir jazminų kvapas. Dvaro kambariuose pilna knygų, ant sienų protėvių paveikslų, Mamatė fortepijonu skambina Šopeną, pasakoja apie Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų...
Mėgstu ne vieno paklausti, ką jis šiuo metu skaito. Jei nugirstu pavadinimą knygos, kurios nesu skaitęs, tuoj jos ieškau. Štai vis dar visų skaitomuose Juozo Baltušio dienoraščiuose („Vietoj dienoraščio“) ieškau, ką skaitė šis rašytojas. Jis pasakoja apie A. Venclovos jam rekomenduotą Viljamo Somerseto Moemo romaną „Suvedant rezultatus“. Galvoju, paskaitysiu ir aš. Žinau šio didžio britų rašytojo romanus „Mėnulis ir skatikas“ apie Gogeną, „Teatras“, kurį šauniai pateikė latvių kinematografininkai su puikia aktore V. Artmane, bet šio nesu girdėjęs. Ieškau ir nerandu. Pagaliau susivokiu, kad naujai jis perleistas šiek tiek skirtingu lietuvišku pavadinimu – „Viską sudėjus“. Nežinau, ar tas pavadinimo patobulinimas vykęs, nes man labiau glunda „Suvedant rezultatus“.
Iškart suprantu, kodėl šis kūrinys tiek A. Venclovai, tiek J. Baltušiui galėjo patikti. Nes tai rašytojo prisiminimai – gyvenimo aprašymas. S. Moemas skundžiasi niekad nerašęs dienoraščio, todėl jam daug ką sunku prisiminti, tačiau sugula mielas romanas. Patiko ir man, nes, regis, jau tas amžius, kai žodžiai „dienoraščiai“ ir „gyvenimo prisiminimai“ tampa artimi. J. Baltušis rašo, jog dažnai būnąs pagyvenusių žmonių draugijose, kurie sako rašysią prisiminimus, tačiau jis abejoja, ar jie spės. Nors S. Moemas minėtus prisiminimus parašė būdamas per 60 metų.
Pasiilgę kelionių, prisimename buvusias. Žmogus gimęs keliauti. Savo tekstuose kažkurią aplankytą, nesvarbu, kad pralėkė net keli dešimtmečiai, šalį prisimenu ir aš. Gal todėl draugai į facebooką atsiuntė pasakojimą apie keliautoją Gunnarą Garforsą, kuris 198 pasaulio valstybes aplankė dar prieš 37-ąjį savo gimtadienį. Keliautojas prisipažįsta, jog apie kiekvieną aplankytą šalį galėtų pasakoti ir pasakoti, o išrinkti vieną savo mėgstamiausių tikriausiai negalėtų. Bet gali rekomenduoti valstybes, kurias aplankyti verta kiekvienam. Kadangi sąrašas man pasirodė įdomus, kai kurias jo aplankytas šalis paminėsiu.
Vien dėl Transilvanijos Drakulos keliautojas vyko į Rumuniją, o pasižiūrėti lemūrų ir aukštuolių baobabų – į Madagaskarą. Islandijoje, šerkšnijant plaukams ir sningant maudėsi šiltuose versmėse, o Vietname, Mekongo deltoje, prekinosi plaukiančiuose turguose. Anot Gunnaro Garforso, pati geriausia degtinė Kirgizijoje (tikiu keliautoju, jog geresnė už „Belugą“), o skaniausios jūros gėrybės Kiribatyje. Naujojoje Zelandijoje liko nustebintas vandens sporto šakų, apie kurias net nežinojo, o Nikaragvoje nardymo galimybių...
Pagarba tokiems keliautojams. Aš, deja, prisiminiau Meistro žodžius iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Matyt, nelemta.“
Ieškau ir knygų apie keliones. Gal jeigu jau užsiminiau apie S. Moemą, tai tebūnie kas iš Prancūzijos. Ilgokai laukiau bibliotekoje užsakytų knygų eilėje Vytauto Kandroto knygos „Pažink Prancūziją“. Ne kartą teko lankytis Paryžiuje, o štai po pačią Prancūziją, deja, dar nepakeliavau. Tiesa, Paryžius V. Kandroto knygoje toks, kokį iš savo kelionių prisimenu. Norisi vėl pasivaikščioti Senos krantine su batonu rankose.
Neseniai skaičiau, jog apklausos apie labiausiai patinkančius Europos miestus lyderiu vėl tapo būtent Paryžius. Po jo seka Londonas, Roma, Barselona. Šiuose miestuose ne tik norima lankytis, bet ir gyventi. Keista, kad nemėgstami Vokietijos miestai. Sako todėl, kad tiesiog nemėgstami patys vokiečiai. Geidžiamiausių gyvenimo vietų sąrašo gale įsitaisė Lenkija, Rusija, Vengrija ir Slovakija. Ačiū Dievui, ne Lietuva!
Tiesa, rašyti šiauliečiams apie Paryžių gan atsakinga, nes mūsų mieste daug Prancūzijos sostinėje buvusių, o yra ir puikių šio krašto žinovų.
Salomėja Nėris rašė: „Anemonos jau žydi prie Senos, / anemonos Paryžiaus laukuos, / anemonų baltų mėnesienos / ir Paryžiaus mergaičių plaukuos.“ Girdėjau šnekant, kad per Vilnių tekanti Neris panaši į Paryžiaus Seną. Tiesa, Sena plaukioja keturiolikos laivų flotilė, pilna užsienio turistų. Bent jau toks skirtumas, palyginti su Lietuvos sostine...
Paryžiuje privalomas pakilimas į Eifelio bokštą, pasivaikščiojimas Eliziejaus laukais, paplaukiojimas jau minėta Senos upe, pastovėjimas aukštų Noterdamo (Dievo Motinos) katedros, kurios pirmasis pamatų akmuo padėtas 1163 m., bokštų papėdėje (po katedros gaisro Paryžiuje nebuvau). Bet šį kartą norisi paieškoti, kas asocijuojasi su žodžiu „bohema“. O tai, aišku, mėgstama kavinė, ilgi pašnekesiai prie puodelio kavos, ant baro servetėlių suraityti eilėraščiai. Bohemiškai alsuoja paryžietiškas Monmartras, bohemiška dvasia, kaip sako poetai, sklinda nuo mėnesienoje apšviestų stogų antenų ar nudaužtoje vazoje pamerktos puokštės, bohemiška ir Pigalio aikštė, kurioje reklamos jūra ir naktinis gyvenimas. Moterys ir vyrai kalba skirtinga kalba, o prabyla apie tą patį – meilę.
Meno paieškas tenka pradėti nuo Luvro, kur lendame po piramide ir patenkame į stoties dydžio salę: eskalatoriai, bilietų automatai, maršrutai, kryptys. 35 tūkstančiai eksponatų nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos. Nesunku atspėti, kur Luvre eisite pirmiausia. „Mona Liza“. Ji šypsosi už dvigubo stiklo ir į visus žvelgia ironiškai. Sako, tarptautinis standartas bet kuriame muziejuje prie kiekvieno paveikslo praleisti po 1 min. Iškart galime paskaičiuoti, kiek užtruktume Luvre.
Bet kurios TV kelionių laidos vedėjai savo lankymąsi viename ar kitame mieste baigia to miesto restoranuose. Be „Mulen Ružo“, kur programa klasikinė (jos pagrindas – kankanas), Paryžiuje visus traukia Eliziejaus laukuose įsikūręs „Lido“ su šiuolaikiškesne varjetė.
Teko čia stebėti vos ne miuziklą. Vagys apvagia banką. Vogdami šoka, atlikinėja cirko triukus. Grįžta į užmiesčio vilą – scenoje bemat atsiranda pilnas melsvo vandens baseinas, ant kurio kraštų staiposi gražuolės. Tačiau švęsti jiems ilgai netenka, nes iš salės gilumos virš žiūrovų stalelių praskrenda malūnsparnis, iš kurio scenon sušoka policininkai ir, sušokę keletą šokių, vagis suima. Žodžiu, šlamštas, išskyrus techninę renginio pusę (vien tas malūnsparnis, aišku, pririštas, bet tas vykusiai paslėpta) ir stebinantį šokėjų sinchroniškumą.
Gana ilgai prancūzų elitas mėgo restoraną „Maxim“, dabar kiek atslūgo, nes šiame restorane daugiausia lankosi naujieji rusai (gal dėl pavadinimo).
Vytauto Kandroto knygoje užtinki ir gero humoro. Kad ir šis anekdotas.
Karo lauke stovi dvi kariuomenės.
– Ponai, šaukite pirmieji, – maloniai pasiūlo Prancūzijos leitenantas.
– Ne, ponai, jūs šaukite pirmieji, – nesutinka anglai.
– Ką jūs, šaukite, – nenusileidžia prancūzas.
– Ne, jūs pirmieji, – prieštarauja anglai.
– Ponai, o gal vis dėlto šaukite? – tvirtai laikosi prancūzų leitenantas.
– Ne, gerbiamieji, negali būti nė kalbos. Jūs pirmi šaukite, – savo tęsia anglai.
Ėjo 86-ieji Šimtamečio karo metai.
Tekstai apie keliones sužadina norą keliauti. Tokia ir yra jų paskirtis. Manau, jau greitai galėsime ruoštis artimesnėn, o gal ir tolimesnėn kelionėn. Atlaisvinimų daug, o švenčiantis jaunimas, net atrodo, turi tikslą – nukankinti virusą.
