„Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį“, – prisiminiau žodžius iš mano jaunystės knygos – Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“. Estafetę iš kovo perėmė balandis, tuoj ją perduos gegužei.

Vieni sako, jog pirmoji pavasario pusė jiems buvusi laiminga, kiti prieštarauja. Piktinamės, kad pusė žmonių kaukes dėvi iškišę nosis, o nepasidžiaugiame, kad kita pusė jas pridengę. Vieni pritaria karantino atlaisvinimams, kiti sako, jog per anksti ir iš karantino liko tik graužtukas. „Kirptis jau buvau tris kartus, o vaikai dar vis mokosi prie „jūtūbo“, – girdėjau piktinantis.

Balandį pasnigo. Sinoptikai buvo įspėję, bet netikėjome, o kai pabudę pamatėme sniegą, stebėjomės – sinoptikų prognozės pasitvirtino. Balandį švęsdavome Kosmonautikos dieną. Šiemet balandžio 12 būtume pažymėję 60-ąsias J. Gagarino į kosmosą pakilimo metines.

Mano bendraamžiai, pamenate, kaip Gagarinas raudonu kilimu ėjo apie skrydį raportuoti N. Chruščiovui ir jam beeinant atsirišo bato raištelis. Stengėsi neapvirsti. Atraportavo, bet greitai N. Chruščiovą nuėmė ir jo veidą iš nufilmuotos juostos pašalino. Liko Gagarinas raportuojantis į tuštumą.

Tiesa, Kosmonautikos dieną šiemet kai kas sveikino Seimo narius. Kažkuris ten jų ar net keli buvo kažkur nuskridę (jei neklystu, pasiekė net Sirijų) ar pas juos buvo kažkas atkeliavęs, o daugelis jų gal net nežino, kad yra iš kažkur atskridę.
Manau, jog nemokame reklamuoti vakcinų. Sakoma, jog jos yra saugios, jog nieko neatsitiks, bet tuoj pratęsiama – bet jei kas atsitiktų ir per kelias dienas nepraeis, skambinkite gydytojui. Mano galva, teisingiau būtų, jei pasakytume, kad gali būti kažkokie pašaliniai poveikiai, bet tuoj nuteiktumėte, jog tai pasakėte tik tarp kitko, o šiaip aišku, jog nieko blogo neįvyks. Paskutiniai žodžiai visad yra paveikiausi.

Prisiminiau, kai septintajame dešimtmetyje pirmą kartą skridau lėktuvu TU-104, prieš skrydį stiuardesė pranešė, jog tai patys saugiausi lėktuvai, jog niekada nieko nenutinka, bet jei kas atsitiktų, tai patrauksit virvutę, užsidėsit kaukę, galvą palenksite prie kelių, jei įkrisite į vandenyną, apie save dažais nupurkšite apskritimą, kad iš malūnsparnių jus pamatytų... Paskutiniu sakiniu viską sugadindavo. O jei būtų papasakojusi kaip elgtis ekstra atveju, bet tuoj nuraminusi, jog tų atvejų niekad to nebūna, pasitikėjimas būtų kitoks.

Taip ir su vakcinų pavadinimų keitimais. Nors pritarčiau, kad jų pavadinimai būtų kuo sunkiau ištariami. Pavyzdžiui, galėtume kurią vakciną pavadinti ugnikalnio vardu – Ejafjadlajokudlis.   

„Ar tu laimingas?“ – klausiame vienas kito. „Jei būčiau laimingas, tai žinočiau“, – girdėjau atsakymą. Sako, nelaimingiausi šiandien verslininkai ir kultūros darbuotojai. Nors verslininkams visad reikėtų galvoti ką daryti, jeigu... Pavyzdžiui, faksus gaminanti įmonė turėjo galvoti, ką reikės daryti prasidėjus XXI amžiui. Nevertėtų nusiminti ir kultūrininkams, o nepamiršti, kad nuėmę kaukes dainuos dar geriau.

Rytas. Čirškia mobiliojo telefono žadintuvas ar šiaip žadintuvas, jūs atmerkiate akis, bet nesidžiaugiate prasidedančia diena. Greičiau pragaras užšals, negu lietuvis pradės šypsotis.

Tiesa, patarčiau turėti du žadintuvus. Vienas šalia lovos, kitas, nustatytas skambėti trimis minutėmis vėliau, kiek toliau lovos. Jei pirmąjį galite nutildyti nesikeldamas, tai dėl antrojo tenka iš lovos ropštis. Bet tai ir yra nuostabiausia. Prabudimui siūloma pasirinkti tinkamą skambučio signalą. Nors pasirinkai mėgstamą dainą žadintuvo melodijai ir nėra mėgstamos dainos. Nenusiminkite, mėgstamų dainų visad rasis.

Kaip moko psichologai, vos prabudę iškart pagalvokite, jog jūsų laukia: gardžios kavos puodelis, gaivus dušas... Pavadinkite dieną vardu. Tebūnie tai sėkmingų darbų ar kito pavadinimo diena, juk žinote patarlę: „Kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.“ Siūloma vos atsikėlus žingsniuoti virtuvėn ir išgerti stiklinę vandens. Gydytojai aiškina, kad vanduo padeda tulžiai tekėti iš tulžies pūslės ir suteikia ląstelėms po nakties reikalingos drėgmės. Sveika išgerti stiklinę vandens su šaukšteliu medaus, pusės citrinos sulčių ir šaukšteliu obuolių acto.

Nesvarbu, kuris metų laikas – bent kelioms minutėms atverkite langą. Tegu šviežias oras įsiskverbia į jūsų namus, išneša iš jų ne tik nakties orą, kuriame taip maža deguonies, bet ir susikaupusią negatyvią energiją. Aišku, užvis geriausia, jei jūs ir miegojote prie praverto lango. Ir paskutinis patarimas – neskubėkite sėsti į mašiną, o eikite į darbą pėsčiomis. Rytiniai pasivaikščiojimai – puiki kraujotakos sutrikimų ir insulto profilaktika.

Mūsų „stand up“ atlikėjas Olegas Surajevas pasakojo, jog autobuse moteriškė jo paklausė: „Ar jūs išeinat?“ Pagalvojau, jog gal teisingiau ir yra sakyti „išeinate“, o ne „išlipate“. Nors „išeinate“ nėra mielas žodis, todėl Olegas iškart atsakė: „Ne, neišeinu, prašom, praleidžiu jus.“

Pamaldi senjora džiaugiasi, kad karantino metu mažiau benusidedanti. Sako, tik viena jos nuodėmė, kad reklaminius lankstinukus iš savo pašto dėžutės permeta į kaimynų. Nors galvoja, kad tai nėra didelė nuodėmė, nes net kunigas, kai ji tai papasakojo išpažinties metu, ėmė juoktis.

Prie P. Višinskio bibliotekos kartais matau pasivaikščioti išeinantį vienišą vyriškį. Kai pirmą kartą jį pamačiau, jo akys man pasirodė labai liūdnos. Tariau jam „laba diena“, spręsdamas, jog gal daug draugų jis neturi ir tas palabinimas bus jam malonus. Vyriškis pasižiūrėjo į mane, bet nieko neatsakė. Ėmiau nuolat jį sveikinti. Taip gal pusmetį. O gal ir dar ilgiau. Galvoju, kada pagaliau jis man atsakys. Deja.

Prieš kelias dienas vėl jį pamačiau toje pat vietoje, be to, pastebėjau, jog jis mane iš tolo stebi. Na, galvoju, dabar tai jis į mano „labas“ tikrai atsakys, o gal net pats pirmasis pasilabins. Priartėjau, sveikinuos, bet vėl tyla. Galvoju, kodėl taip, tai juk jis mane iš tolo stebėjo, tarsi laukė. Kol toptelėjo mintis, taigi jis mąstė: „O, ir vėl tas durnius ateina.“
Bičiulis sako, jog jam patinka mano aprašomi kelionių prisiminimai. „Kur šį šeštadienį tekste prisiminimais keliausi?“ – klausia. Pagalvojau, jog gal šįkart kažkur tolti nereikėtų. Gal kaimynystėn – Latvijon, nes kai prasidės kelionės, manau, ne vienas pirmiausia ten ir keliaus.

Latvija visai šalia. Sakome, jog ten gyvena mūsų braliukai. Tačiau įdomu, kiek lietuvių galėtų pasakyti, kada yra Latvijos nepriklausomybės diena. Užsieniečiai lietuvių klausia, ar latviai į mus panašūs. „Panašūs“, – atsakome. Tai ar galite susikalbėti savo kal¬bomis? Kaip, pavyzdžiui, švedai su norvegais? „Ne“, – atsakome. Bet pa¬pasakoti apie Latviją ir latvius juk galite, nes esate kaimynai? Ką mes galime papasakoti? Deja. Artima mums Latvija, o tarsi – tolima.

Tad kada latviai švenčia Nepriklausomybės dieną? Girdėjau atsakant, jog, girdi, eilės tvarka, tai yra: lietuviai – vasario 16, latviai – vasario 17, o estai – vasario 18 dieną. Keista, bet nėra daug teisingų atsakymų – lapkričio 18 dieną. Kiek Latvijoje gyventojų? Dažnas atsaky¬mas, jog daugiau negu Lietuvoje. O išties Latvijoje mažiau. Kiek narių parlamente (Seime)? Jų gi tik 100. Atkūrė latviai nepriklausomybę 1990 m. gegužės 4 d. Irgi ne visi šią datą pasakytų. Gal tik šiuolaikiniai žmonės greičiau paminėtų Latvijos interneto kodą (lv) ir šalies telefono kodą (371).

Kaip ten bebūtų, bent aš galiu pa¬sakyti, jog myliu Latviją. Gal jau prieš kokį 15 metų šviesios atminties šiaulietis dailininkas Antanas Krištopaitis man nurodė mini kavinukę Rygos senamiestyje per du aukštus ir tik su keturiais sta-liukais. Be abejo, kaip būdamas Ry¬goje neaplankysi Rygos pilies, Do¬mo katedros ir aikštės šalia jos, Šv. Petro bažnyčios, o gal pakilsi ir į jos bokštą, Juodagalvių riterių rūmų, nesifotografuosi prie paminklo gar¬siesiems Bremeno muzikantams...

Keliaujant Kuržemės (Kuršo) keliu negalima neaplankyti Abavos („Kuržemės Šveicarijos“), ir nepasi¬važinėti vasaros bobslėjaus trasa, nestabtelti Kuldygoje („latviškoje Ve¬necijoje“) pasigrožėti dviem kriokliais (plačiausiu Europoje ir aukš-čiausiu Latvijoje), neapžiūrėti pa¬slaptingųjų Riežupės smėlio urvų ka¬takombų. Ventspilis – vienas iš gra¬žiausių ir turtingiausių Latvijos miestų. Pagrindinė jo dominantė – Livonijos ordino pilis.

Liepojoje gi didžiausias turistų minias traukia ka¬rinio miestelio kalėjimas. 1905 m. kalėjime bausmę atliko tų metų revo-liuciniame judėjime dalyvavę garni¬zono jūreiviai. Vėliau čia buvo kalinami nepaklusnūs sovietinės armijos kareiviai bei karininkai, taipogi lat¬vių karo laivyno jūreiviai. Iki 1997 m. čia buvo kalėjimas, o dabar jame vyksta teatralizuotas šou: griežti „prižiūrėtojai“ ne tik papasakoja apie istorinę šios vietos praeitį, bet ir pri¬verčia turistus pasijusti kalintųjų vaidmenyje.

Latvijoje atrandi ir Europos cen¬trą. Pradėjau skaičiuoti, kiek Euro¬pos centrų esu buvęs. Pirmiausia tai už 23 kilometrų į šiaurę nuo Vil¬niaus, naujojo plento į Molėtus kairė¬je, kalvotoje vietovėje, vadinamoje tiesiog Europos centru. Buvau taip pat į šiaurę, bet jau kitu keliu nuo Vilniaus važiuojant, Europos centro parke, kuriame atvykusiuosius pasitinka skulptūros.
Atsimenu, dar socializmo laikais dažnai girdė¬davau, kad Europos centras esąs Pra¬hoje. Kai Čekija ir Slovakija pasida¬lijo, Slovakijos valdžia pranešė, jog dabar Europos centras esąs Krahulės kalnas Slovakijoje. Išlipus tarptauti¬niame Budapešto oro uoste visus pasitinka plakatas „Sveiki atvykę į Eu¬ropos širdį Vengrijoje!“, o Slovėnijoje tvirtinama, kad Europos centras – Adrijos jūra. Latvijoje Europos centras – oranžine spalva nudažyta metalinė konstrukcija su tai aiškinan¬čiu tekstu netoli nuo jūros prie Latvi¬jos ir Lietuvos sienos, bet, aišku, Lat¬vijos pusėje.

Lietuvoje vyksta „Poezijos pava¬sariai“, o Latvijoje Poezijos dienos – rudenį. Pagrindinis šio renginio pri¬zas – „Pegaso kanopa“. Be abejo, vis¬kas labiausiai siejama su Janio Rai¬nio vardu. Ieškoma naujų formų, bet viskas kaip visur – naktiniai skaity¬mai, dainuojamoji poezija; poezijos ir džiazo projektai... Latviai didžiuojasi savo sostinės operos ir baleto teatru. O esu įsitikinęs, kad mūsų operos ir baleto teatro spektak¬liai nėra blogesni už latvių. Ir vienur, ir kitur yra iškilesnių pastatymų, ir tiek.

Kalbant apie latvius negali nepaminėti Joninių. Jie taip garsiai šią dieną šventė, kad ir lietuvius tai daryti privertė. Nejau Lietuvoje mažiau Jonų negu Latvijoje Janių? Tiesa, ši diena pas kaimynus vadinama Lyguo. Pavadinimas sudarytas iš priedainių garsažodžių, tad šventės vardas skatina tądien dainuoti, o latviai tai mėgsta. Šia švente Latvija geriausiai žinoma Europos Sąjungai kaip Lietuva krepšiniu. Nors gal dabar jau ne.

Tad kokie didžiausi skirtumai tarp Lietuvos ir Latvijos? Latviški paminklai du kartus didesni. Latvijo¬je labiau išvystytos žiemos sporto ša¬kos. Ten veikia 32 slidinėjimo trasos, prie kiekvienos iš jų įkurti viešbučiai, kavinės, invento¬riaus nuomos punktai, kitos pramo¬gos. O vasarą čia įrengiami grioviai, kuriais teka vanduo ir gali nuo kalno nusi¬leisti vandens rogutėmis.
Gal ateis metas, kai kalbėdami apie Latviją nebetarsime žodžio „to¬lima“. Baltų gen¬tys susivienijo ir Saulės mūšyje su¬mušė Kalavijuočių ordiną, tai buvo baltų genčių vienystės diena. Gal to¬dėl tarp lietuvių ir latvių daugiau pa¬našumų negu skirtumų.