Sausio mėnesį su gražiu ir garbingu aštuoniasdešimtmečio jubiliejumi sveikinome mūsų profesorių Vytenį Rimkų. Kai „Laiptų galerijos“ sveikintojų vardu man teko tarti keletą žodžių, pasakiau, jog aišku, kad mylimam profesoriui jau ne trisdešimt, ne keturiasdešimt, pagaliau ne penkiasdešimt, bet norėtųsi jam duoti šešiasdešimt, tik jokiu būdu ne septyniasdešimt metų.
Po vakaro vienas tai girdėjęs, pastebėjo, girdi, ką tu ten paistei apie septyniasdešimt metų, kai profesoriui jau aštunta dešimtis. Bandžiau dar juokauti, jog kas pasakys, kad profesoriui aštuoniasdešimt, temeta į mane akmenį, bet ir šio humoro pašnekovas nesuprato.
Apie humoro jausmą gal ir per dažnai rašau, bet tai, mano manymu, ypač aktuali tema, nes norisi, kad jo neturintys pagaliau rastų. Girdėjau, jog Didžiojoje Britanijoje humoro jausmo neturėjimas blogiau vertinamas negu neištikimybė.
Kaip ugdyti humoro jausmą? Labai paprasta – ieškoti gyvenime humoristinių situacijų ir kuo daugiau jų sugebėsi įžvelgti, tuo tobulesnis humoro jausmas pas tamstą rasis. Pavyzdžiui, ar ne juokinga, kad mūsų Seimo pirmininkas duoda 2 tūkst. kyšio, viceministras – 20, savivaldybės tarnautojas – jau 50 tūkst. Kuo žemiau – tuo brangiau.
Bet pradėkim nuo štai tokios humoristinės situacijos. Ji paprastutė ir didelių humoro įžvalgų nereikalauja.
Vieno Frankfurto eksperimentinio teatro aktoriai padaugino degtinės spektaklyje „Kelionė į Petuškus“ pagal garsiąją Venedikto Jerofejevo poemą „Maskva-Petuškai“ ir nuvirto nuo scenos. Pasirodo, kaip rekvizitas spektaklyje buvo naudojama tikra degtinė, o ne vanduo, tačiau žiūrovai apie tai neturėjo nė menkiausios nuovokos. Keturi aktoriai sėdėjo scenoje ant geležinių kėdžių, kartkartėmis prisipildami stiklines ir išgerdami. Laipsniškai veiksmas scenoje ėmė įgauti ekscentrišką pavidalą - įsilinksminę aktoriai šokinėjo, šūkčiojo, paskui scenoje išbarstė lapus su vaidmenų tekstais ir pradėjo improvizuoti. Vienas iš aktorių jau nepastovėjo, kitas paslydo ant išmėtytų lapų ir nugriuvo. Publika tuo buvo labai patenkinta ir plojo, manydama, jog visa tai yra spektaklio dalis. Aktorių girtumas tapo akivaizdus tik po to, kai vienas iš jų nuvirto nuo scenos kartu su kėde, sėdėdamas nugara į salę, o dar vienas nusirito po stalu. Iš salės išbėgo pirmieji žiūrovai, salėje ir teatro fojė kilo sumaištis. Buvo iškviesti gaisrininkai ir medikai. Vienas iš padauginusių aktorių buvo nuvestas į greitosios pagalbos automobilį, tačiau ėmė siautėti, ir gydytojai kreipėsi pagalbos į policininkus. Pagaliau aktorius buvo nugabentas į universitetines klinikas. Iš viso spektaklio „Kelionė į Petuškus“ pasekmėms likviduoti buvo iškviesti trys operatyviniai policijos būriai, keturi patrulių ekipažai su tarnybiniais šunimis.
Kitas pavyzdys skirtas mėgstantiesiems žiūrėti televizijos laidas.
Nors lietuviui patriotui to tarsi ir netiktų daryti, bet kai lietuviai televizijos laidų kūrėjai nieko doresnio nesugeba parodyti, ne vienas persikeliame į Rusijos televizijų kanalus. Žinoma, yra tokių, kurie žiūri, pavyzdžiui, „Mezzo“. Gerbiu juos. Žiūrintieji rusų programas, manau, atkreipia dėmesį į rusų humoristus. Pastarieji su kaupu pasiteisina, kai norisi subtilesnio, o ne paties pigiausio lietuviškame ekrane („Juokis“) matomo humoro. Įsiminiau Michailo Zadornovo pasakotą anekdotinę istoriją, kaip jis apsilankė Paryžiaus „Disneilende“ ir grožėjosi pasakų veikėjų paradu, šalia stovėjusi mama paragino dešimtmetį sūnų nesižvalgyti į šalis, o žiūrėti, koks įdomus paradas. „Gėjų paradas gražesnis“, - atšovė berniukas. Dar Michailas Zadornovas pasakojo, kad sovietmečiu jis mažai koncertavo buvusioje sąjungoje, o vos ne kas mėnesį vykdavo gastrolių į užsienį. Kodėl juo taip buvo pasitikima? Humoristas paaiškino, jog išvykstančiuose Sovietų Sąjungos humoristų kolektyvuose būtinai turėdavo būti bent vienas rusas. Vykusiai jis pasišaipė ir iš prekybos centrų akcijų: „Perkantiems du butelius degtinės dovanų pridedamas peilis.“ Pralinksmino istorija apie japoną, skridusį rusų avialinijomis į kažkurį Sibiro miestą. Vienu metu lėktuvas staiga krito žemyn, ėmė svirti į vieną ir kitą pusę priartėjo visai netoli žemės. Ištiktas šoko japonas net pradėjo kaip mokėjo melstis. Bet vėl netikėtai lėktuvas šovė į viršų, išsilygino ir toliau normaliai skrido, o salonu praeinantis laivo vadas garsiai paklausė: „Ar matėt, kokios keistos ožkos ganosi?“ Pagyvenusiųjų prie televizorių kartai tai mieli, o gal ir ne visai mieli anų laikų prisiminimai. Pavyzdžiui, aš vėl prisiminiau, kaip kartą skridau iš Tbilisio į Maskvą stovėdamas. Stovėjau lėktuvo salone net ne aš vienas, tik tada dar nežinojau, kad toks reisas vadinasi „paskutinės minutės skrydis“.
Šoktelkim prie kiek sudėtingesnių situacijų.
Neseniai paminėtos Antono Čechovo 150-osios gimimo metinės. Ta proga prisiminta jo užrašų knygelė. Kad ir toks įrašas joje:
- Nuo ko mirė jūsų dėdė?
- Jis vietoj 15 Botkino lašų, kaip paskyrė daktaras, išgėrė16.
Ir dar, jau tikrai sudėtingesnė situacija apie Europarlamento ir Lietuvos ryšį.
Ar žinome europarlamentarų programas? Ar perskaitėme? Ar kas davė perskaityti? Kiekvienam ES gyventojui? Norinčiam. Tarkime, ką su mumis veikti programuoja eurokomisaras vengras. Arba portugalas. Aišku, ne! Niekas šito nežino. Europarlamente, be lietuvių, išskiriame gal tik EK pirmininko Žozė Manuelio Barozo galvą. Kiek panašus į A. Šemetą. Mūsiškis gal tik smulkesnis. Girdėjau mintį, jog kai galioja tokia eurokomisarų parinkimo sistema, ES šalis, norinti iš vidaus pakenkti ES vykdomajai valdžiai, lengvai galėtų pasiūlyti ir visišką nemokšą ar psichopatą. Viena aišku, kad mažai žinomai saujelei žmonių suteikiamos milžiniškos galios. Psichopatui tokia galia labai tiktų. Ar saujelė net nekontroliuojamų žmonių tikrai žino, ko reikia Lietuvai? Gal apsiriboja žinojimu, kad lietuviams būtina prisipirkti daug brangesnių elektros lempučių. Galų gale kaip ES narės Lietuvos gyventojams perduoti tiems juos valdantiesiems savo lūkesčius? Per savo šalies 12 europarlamentarų? Tarpusavyje nesutariančių? Paskendusių 786 europarlamentarų būryje? Ar toks dvyliktukas ką nors gali pagąsdinti? Nesutikti? Katapultuoti? Nepatvirtinti kokio nors nežiniuko komisaru? Aišku, ne! Nebent tas nežiniukas darbo metu užsisakytų prostitutę. Arba pristatytų programą visiškai girtas. Kad mūsiškiai nustebtų, jog tik tiek promilių pakelia. Tad mums tik tenka konstatuoti, kad nieko negalime lemti...
Girdėta istorija apie marsiečių santykį su Žeme. Sakyčiau, irgi prie sudėtingesnių humoro jausmo pamokų.
Ką pagalvotų marsiečiai ir ką jie pamatytų, pažvelgę į Žemę iš savo planetos pro galingą teleskopą arba atskridę kosminiu laivu? Nesunku įsivaizduoti. Žmogaus žvilgsnis į skruzdėlyną būtų analogiškas. Tarkime, atskrenda marsiečiai savo modernia skraidančia lėkšte ir stebi Žemės gyventojus iš aukštai. Jie mato, kaip laksto mažos skruzdėlytės, jos kažką daro, kartais sustoja, leidžia keistus garsus ir toliau juda. Pavargsta, sutemus sulenda į savo lizdus ir miega. Būna išimčių, kai kas nemiega, o kažką veikia tada, kai kiti miega, tačiau tai nekeičia bendro vaizdo esmės.
Ir štai marsiečiai dalijasi įspūdžiais ką matę. Pirmasis, atsakingas už augalus, sako, kad Žemės gyventojai yra labai laimingi, nes jie Žemėje turi labai daug gražių ir įdomių augalų, kurie jiems padeda išgyventi ir sukurti nuostabias gyvenimo sąlygas. Antrasis, atsakingas už gyvūnus, sako, kad Žemės gyventojai yra labai laimingi, nes jie Žemėje turi labai daug įvairių gyvūnų, kurie ne tik vieni kitais minta, bet ir vieni kitiems padeda išgyventi, bei vieni kitiems sukuria geresnes gyvenimo sąlygas. Trečias, atsakingas už keistus dvikojus padarus, kurie stato namus, skraido lėktuvais, važiuoja traukiniais, automobiliais, garsiai triukšmauja vieni su kitais kažką aiškindamiesi susiėję į krūvą, bet išsiskirstę, ir toliau nieko nedarantys, buvo nustebęs ir nieko gero negalėjo pasakyti. Visgi kolegos marsiečiai pradėjo suprasti, apie ką tie žemės padarai, save laikantys žmonėmis, šneka. Suprato, kad šitie padarai yra nepatenkinti viskuo, o ypač ekonomine padėtimi Žemėje. Kokią puikią gamtą jie turi, kokios geros gyvenimo sąlygos yra žemėje, o jie skundžiasi. Kažkas čia negerai, pamanė marsiečiai. Bet kai tik pradėjo gilintis į reiškinio priežastis, tai visai sutriko ir nieko nebesuprato. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad jie kalba apie kažkokios ekonomikos augimą ir plėtrą, sakė vienas kitam marsiečiai. O kai pamėgino išsiaiškinti, kiek ta plėtra gali tęstis ir gavo atsakymą, kad ji yra begalinė, juos apėmė siaubas ir nerimas, todėl nedelsdami jie viską metė ir pabėgo.
Dažnai humoro jausmo turėjimas ar neturėjimas vertinamas vos vienu aspektu: kokius anekdotus žmogus pasakoja ir ar kitų pasakojamus anekdotus supranta. Graikiškai „anekdotos“ – neišleistas, slaptas. Internete, žodynuose, enciklopedijose užtikau net keletą anekdoto apibrėžimų. Gal tiksliausias būtų šis: „Glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis ar herojaus poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų pretenzijų, valdžios veiksmų.“ Pirmasis anekdotas, sako, sukurtas V amžiaus viduryje Bizantijos istoriko ir rašytojo Propijaus, kuris pajuokė imperatorių Justinianą Pirmąjį ir jo žmoną Teodorą. Lietuvoje gi anekdotai pirmiausia atsirado tautosakoje ir plito kaip atskiras žanras. Jie dažniausiai išjuokdavo žmogaus ydas – tinginystę, gobšumą, melą, kvailumą. Prieš karą Lietuvoje suklestėjo ir politinis anekdotas. Sovietmečiu jis irgi buvo gyvas, bet jam jau reikėjo slaptumo.
Humoro jausmo lavinimui keletas anekdotų. Nesudėtingų.
Mama blusa klausia savo sūnaus:
- Na, mažyli, ko norėtum gimimo dieną?
- Kačiuko.
Vienas kaimynas kitam:
- Įsivaizduoji, kokia mano žmona nesugyvenama: guliu sau ant sofos, žiūriu televizorių, lauke čiulba paukšteliai, saulytė šviečia, lapeliai skleidžiasi, o žmona vis tą patį: „Išnešk eglutę! Išnešk eglutę!“
Koks skirtumas tarp Pono Dievo ir Vytauto Landsbergio?
Ponas Dievas negalvoja, kad jis Vytautas Landsbergis.
Teisėjai išnagrinėję bankrutavusio bankininko bylą išnešė jam pavalgyti.
Ateina blondinė į parduotuvę, ilgai stovi eilėje.
- Man du kilogramus obuolių.
- Neparduodame.
- Tai ką, kad aš blondinė, nenorite man parduoti obuolių?
- Ne, ne dėl to, čia vaistinė.
Trumputis.
Moteris pažvelgė į veidrodį ir pastatė dar vieną butelį ant stalo.
Ach, nereikėjo gal šio anekdoto, bet nebūčiau aš vyras.
Per tikybos pamoką kunigas klausia vaikų:
- Ar aš patekčiau į dangų, jei daryčiau gerus darbus?
- Ne, - atsako vaikai.
Tuomet kunigas vėl klausia:
- O ar aš patekčiau į dangų, jei išparduočiau visus savo turtus ir pinigus atiduočiau vargšams?
- Ne, - vėl atsako vaikai.
Kunigas nustemba:
- Tai ką pagaliau, vaikai, man reikia padaryti, kad patekčiau į dangų?
Vaikai vienbalsiai:
- Numirti.
Kiek sudėtingesni anekdotai.
Teisėjas:
- Liudininke, jūsų pavardė?
- Menuchinas.
- Vardas?
- Isakas.
- Gyvenamoji vieta?
- Berdiščevas.
- Kur dirbate, kuo užsiimate?
- Smulkus gešeftas.
- Tikėjimas?
- Gerbiamas teisėjau, jei mano vardas Isakas, pavardė Menuchinas, gyvenu Berdiščeve, užsiimu smulkiu gešeftu, tai koks mano tikėjimas? Juk, aišku, kad ne budistų...
Ir dar.
lga kelionė traukiniu. Kupė dviese – žydas ir kinas. Žydas klausia kino:
- Ar jūs ne žydas?
- Ne, aš kinas, - atsako šis.
Po kiek laiko žydas vėl to paties klausia:
- Drįskite prisipažinti, juk būti žydu nėra negarbinga.
- Taip, - pripažįsta bendrakeleivis, - bet aš kinas.
Taip kelias valandas kinas kamantinėjamas, ar jis ne žydas. Pagaliau jam atsibosta ir jis nutaria kalbą baigti:
- Taip, aš žydas.
- Na va, - apsidžiaugia klausinėtojas. – Jūs žydas. O ar jums niekas nesakė, kad jūs labai panašus į kiną?
Dar vienas, jau lietuviškas.
Sugalvojo suvalkietis susiremontuoti butą. Klausia kaimyno, irgi suvalkiečio, kiek reikia nusipirkti tapetų ritinėlių, nes butai tokie pat.
- Dvylika, - atsako kaimynas.
Žmogus nusipirko dvylika ritinėlių, susiremontavo butą, bet teprireikė tik šešių. Šeši ritinėliai liko.
- Kodėl tu man taip pasakei? – klausia kaimyno. – Aš pirkau dvylika ritinėlių.
Kaimynas atsako:
- Aš irgi.
Pabaigai belieka priminti: šviesa sklinda neįtikėtinu greičiu – per sekundę – tris šimtus tūkstančių kilometrų. Tačiau kad ir kaip greitai keliautų šviesa, pirma jos visada būna tamsa. Taip ir tiems, kurie neturi humoro jausmo. Kartais jį rasti nėra lengva. Bet įmanoma.
