Su Metaliste mes jau dvi valandas kavinukėje laukėme Mačetės, nors seniai supratome, kad neateis.

Pirma, ji eilinį kartą susitaikė su vyru, sugrąžino jį į darbą. Antra, Mačetė vis dėlto nenusileido savo neištikimam, bet labai pavydžiam vyreliui ir Mizantropo neišvijo. Tai gerai, nes kurgi tas vargšelis būtų pasidėjęs. Nors Mizantropas, ko gero, būtų su malonumu sprukęs nuo savo globėjos, tik deja, neturėjo pinigų lėktuvo bilietui.

Mačetė su mūsų visų bendraklasiu elgėsi kaip su sūnumi ir pavydžiai jį globojo: jos pasamdyti advokatai savo veiksmais taip išgąsdino Mizantropo godųjį broliuką, kad tas atpuolė taikytis. Girdi, atiduosiąs ir iš sąskaitos paimtus pinigus, ir pusę mamos palikimo, tai yra, pinigus už pusę buto ir už pusę dirbtuvės...

Mizantropas jau buvo linkęs pasitenkinti ir savo uždirbtų pinigų sugrąžinimu, bet čia vėl įsimaišė Mačetė: nusamdė tokį garsų advokatą, nuo kurio pavardės netekdavo amo ne tik šiaip paprasti žmogeliai, bet ir dantis teisėje pravalgiusieji, ir pareikalavo, kad jos globotinis gautų viską ir dar sumelę už moralinę žalą.

Vargšelis Mizantropas tik aiktelėjo supratęs, kad tapo naujausiu žaisliuku Mačetės rankose ir kad iš jų jam pačiam neištrūkti - nebent atsirastų naujas susidomėjimo objektas. Tad iš pradžių jis gerokai aptuštino Mačetės namų vyno atsargas, o galop mūsų draugės sporto salėje ėmėsi dėlioti mozaiką „Minotauro labirintas”. Didelę tokią - 3,20 metro į aukštį ir 5,80 į plotį. Iš ispaniškų keraminių plytelių, kurias Mizantropas pirma pjaustė-daužė, o paskui tik šukes klijavo...

Visiems tai atrodė šventvagystė, išskyrus, žinoma, Mačetę. Ji kaip kokia kvaišelė džiūgavo žiūrėdama, kaip lygi siena virsta kažkokiu chaosu, nes tokio dydžio mozaiką įžiūrėti įmanoma nebent penkiasdešimties metrų atstumu.

Kita vertus, Mačetė ir nuo mozaikos, ir nuo Mizantropo bylos tiesiog akyse atgijo - jau visai nebebuvo panaši į ligonę. Ir tas gerai.

Apkalbėjusios Mačetę, apkalbėjome ir Žabtukus, kurie pastaruoju metu vėl bandė su mumis užmegzti ryšį, nes nieko nesigavo su naujuoju kavalieriumi. Jos apžiūrėtą ir numylėtą mėlynakį gražuolį alkoholiką nuviliojo jaunesnė ir turtingesnė moteriškė. Bet Metalistė buvo kategoriškai prieš Žabtukų sugrįžimą į mūsų kompaniją, jei po tiek metų mums galų gale pavyko jos nusikratyti. Taigi šis klausimas lyg ir liko, kaip sakoma, atviras.

Apie Taliją, kuri su sumedžiotu sūnumi grįžo pas buvusį vyrą, mes beveik nieko ir nežinojome - prieš pusmetį šeimynėlė išsikėlė, vienais duomenimis, į Kauną, kitais - į Kėdainius. Tad, galima sakyti, Talijos kaulelių mudvi su Metaliste ir nepermalėme.

Daktarė, atrodo, po visų operacijų ir švitinimų visiškai pasveiko ir dabar darbavosi kaip ir prieš ligą ar net daugiau. Jos niekas nematė - nei dukterys, nei anūkai, jau nekalbant apie mus, formalias drauges.

Romioji darbavosi kažkokiame fabrike ar Škotijoje, ar ne Škotijoje ir nosies nerodė gimtajame mieste. Oktava kalėdinei savaitei buvo sugrįžusi, bet neatrado laiko net susitikti su mūsų kompanija - tik nusidažė plaukus (dabar ji - visiška blondinė), susitaisė dantis ir išskrido pas savo smuklininką.

Taigi mūsų moterų ložėje likome tik dviese - aš ir Metalistė. Gal ir neblogai maža kompanija, bet baisiai nuobodi: net apkalbėti nebėra ko.

Nes negi apkalbėsime viena kitą? Nors ir tai mes pabandėme.

Metalistė tiesiai manęs paklausė:

- Tai kas pas tave naujesnio?

- Nieko, - turėjau pripažinti, - namai-darbas, pusryčiai-vakarienė, skalbimas-lyginimas...

- Suprantu, suprantu - dar kilimų siurbliavimas-parketo vaškavimas... - susiraukė Metalistė. - O kaip uošvis?

- Slaugos namuose. Atrodo, patenkintas - šįryt buvau...

- Dukra?

- Gyva, vis dar ištekėjusi, vis dar ne nėščia...     

- Sūnus?

- Sveikas, dirba. Marti su mano mama augina anūkus. Visi sveiki...

- Katinas?

- Sveikas. Ir ko jam sirgti? Miega-ėda, ėda-miega... - atsakinėjau kažkodėl tik apie visų sveikatą.

- Tai nieko nevyksta? - vis nerimo Metalistė. - Nieko įdomaus?

- Nevyksta, - liūdnai pripažinau ir gurkštelėjusi kavos jau draugės paklausiau: - Pala, pala... Kodėl vis apie mane? O ką tu veiki? Kas tavo gyvenime įdomesnio?

- Ir mano gyvenime - nieko, - pasakė Metalistė, - viskas taip pat kaip prieš dvi savaites.

Tačiau draugės žodžiai nuskambėjo neįtikinamai (Metalistė apskritai niekada nemokėjo meluoti, tam buvo pernelyg tiesmuka), nes jei viskas būtų po senovei, ji būtų pradėjusi pasakoti apie darbą: išvadinusi bendradarbes vištomis, kaimietėmis ir mužikėmis, bendradarbius - subobėjusiais pusgalviais. O paskui dar neatvėsusi būtų pamojusi padavėjai, kad atneštų ko nors stipresnio nei kava.

Bet to nebuvo, vadinasi, kažkas Metalistės gyvenime vyksta - arba ją atleido iš darbo, arba ...

Kadangi aš gana ilgai tylėjau įžūliai žiūrėdama Metalistei į akis, apsimetėlė susinervino ir paklausė:

- Ko čia taip įsistebeilijai?

- Tai, sakai, nieko įdomaus?.. - perklausiau.

- Žinoma, nieko, - kietai ištarė, bet neišlaikiusi užsiplieskė: - Kas tau sakė?!

Aš sublefavau:

- Nesvarbu - kas. Svarbu - ką!

Ir Metalistė tirštai nuraudo.

 

Lilitė