Ričardas JAKUTIS

Apie ką galima rašyti šv. Valentino dienos išvakarėse? Be abejo, apie meilę ir apie moteris. Yra švenčių, kurias pradedame švęsti iš anksto. Bemaž anksčiausiai pradedame švęsti Kalėdas. Metai po metų vis anksčiau pradedama švęsti ir šv. Valentino diena. O tą dieną (vasario 14-ąją) prisimenamas šv. Valentinas, 269 metais, būtent vasario 14, Romoje Klaudijaus II nukirsdintas kunigas (kai kurie šaltiniai teigia, jog jis buvo pakeltas į vyskupus), slapta tuokęs įsimylėjėlių poras. Lietuvoje šioji diena pradėta švęsti 1990-aisiais, nors meilei skirta šventė yra buvusi ir senojoje Lietuvoje – deivės Mildos diena gegužės 13.

Tiesą sakant, meilei visos dienos tinkamos. Ar galima tikėti moterimis ir vyrais, kurie tvirtina, kad niekad negali susirasti partnerio šeimyniniam gyvenimui? Kažkur greta vaikšto tas žmogus, su kuriuo galėtumėte būti laimingi, bet jūs į jį nekreipiate dėmesio, nes manote, kad sutiksite gražesnį. Jūs tikite, kad „į turgų“ atveš naują ir geresnę prekių partiją. Bet kad ir kiek jų beatvežtų, visada apniks dvejonės, kad ir tos ne geriausios.

Visi pripažins, kad meilės tema sena kaip pasaulis. Meilė gimsta, gyvena ir miršta. Gi didžiosios meilės – amžinos. Biblijoje užtinkame „Giesmių giesmę“ – nuostabiausią himną meilei, gražiai ir prasmingai apie meilę rašė Paulius laiške korintiečiams („Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“), Asirijos karaliaus Nino meilė Semiramidei gulė į pirmąjį meilės romaną, deja, išliko tik du maži šio kūrinio fragmentai, II a. gali didžiuotis Longo „Dafniu ir Chloja“, nepakartojamų meilės kūrinių pasauliui padovanojo Viljamas Šekspyras... Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Lietuva visu šimtmečiu anksčiau už V. Šekspyrą gali pasipuikuoti karaliaus Žygimanto ir Barboros meilės istorija. O juk Žygimantas ir Barbora - ne kokie ten vaikėzai iš Veronos. Dėl šios istorijos net Vilnius vadinamas meilės miestu. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas savo pilyje buvo apsuptas gražiausių moterų, galėjo mėgautis visais gyvenimo malonumais, turėjo iš ko rinktis, tačiau jo širdis linko prie Barboros, nors tam prieštaravo ir jo motina karalienė Bona Sforca, ir lenkų bajorija. Pasakojama, kad kai Barbora gyveno Radvilų dvare visai netoli Žygimanto rūmų, valdovas Radvilaitei po langais Neries saloje apgyvendino meilės paukščių - gulbių, atvežė jų iš Vakarų Europos. Ar tik ne nuo tų laikų gulbės pas mus ir paplito?

Kai karalienė Barbora 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirė ant Žygimanto Augusto rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių - jų meilės miestą - lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Gi jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir, pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu.

Kas pasakys, jog Lietuva negali didžiuotis savo moterimis?! O juk reikėjo prisiminti ir karalienę Mortą. Nuo jos pradėti. Jautri ir atidi, švelni ir rūpestinga – pagyrimų pirmajai ir vienintelei Lietuvos karalienei Mortai negaili net eiliuota Livonijos kronika. Mylinti ir mylima ji tapo taurumo ir meilės simboliu visai naujai užgimusiai Lietuvos valstybei. Kartu su savo vyru karaliumi Mindaugu per jo valdymo dešimtmetį (1251–1261 m.) Morta stengėsi, kad Lietuva pasinaudotų Europinės civilizacijos vaisiais: raštu, mokslu, menais, kultūra. Nors XIII amžiaus šaltiniai skurdūs, šiandien neabejojama, kad karalienė Morta Didžiojo Kunigaikščio, vėliau – karaliaus Mindaugo pilyje buvo reikšminga aukštos diplomatijos figūra.

Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki „grabo“ lentos - jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (gi anot Beigbederio, meilė tetrunka trejus metus). Tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo. Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja. Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu.

Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai. Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai, gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšingai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus. Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausit, bet liksiu įsitikinęs.

Vyrų ir moterų laimė susideda iš tų pačių komponentų, tik kitos proporcijos. Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Kuris įdomesnis - standartinis vyras ar standartinė moteris? O kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas. Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrais, o moterys – moterystės šalininkės. Pats įvairiausias ir nenuspėjamiausias jausmų pasaulis. Jo bangavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, nuo klimato, nuo profesijos, nuo to, ką patyrei.

Skaičiau, kad Didžiosios Britanijos mokslininkai tyrė ir nustatė, jog 40 proc. moterų yra neištikimos. Jei giliau pamąstai: gal ir nėra jau taip blogai – 60 proc. tuomet ištikimos. Moterys sako, jog visų krizių kaltininkai – vyrai. Šie jaučiasi socialiai sukaustyti, nes moterys populiariomis feministinėmis šnekomis be išlygų juos stumia į paraštes. Moterys kaltina vyrus, kad jie joms bruka barbių stilistiką. Vyrai peikia žmonas, jog šios nieko nedaro, kad neatsibostų, praranda sugebėjimą būti geidžiamos, nors patys tampa tartum baldas namuose. Neištikimi partneriams, be abejo, būna tiek vyrai, tiek moterys. Moterų nuomone, vyrai trumpalaikius meilės nuotykius patiria dažniau negu jos, tik tuo nesigiria. Meilės nuotykiais bando pasididžiuoti tik kompleksuoti vyrai, tačiau neslėpdami meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį. Be to, moteris visada mato skirtumą tarp vyro, kuris nori su ja permiegoti ir vyro, kuris nori patikti. Moterys nėra kvailos. Bet ką blogo pasakysite apie buvusią savo moterį, joms taps aišku, kad tą patį galite pasakyti ir apie jas, jei jūsų santykiai nutrūks. Nėra nieko banalesnio, nei kvietimas užeiti į namus išgerti kavos, kurios tuose namuose net nėra. Ir niekad nesakykite moteriai: „Grybauskaitė“, „Kubilius“, „Sodra“, „mokesčiai“, „Seimas“, „pensininkai“, „nu kaip?“. Prezervatyvą irgi privalo turėti vyras. Nors kalbėdamas apie moters vietą pasaulyje, ne vienas vyras, manau, pritartų imperatoriaus Vilhelmo II „trims K“ - Kinder, Küche, Kirche, tai yra „vaikai, virtuvė, bažnyčia“. Nes, girdi, baba za ruliom - smert za povorotom.

Šalia moters turi būti vyras. Moters savybės – grožis, malonumas, menas patikti. Jos pareigos – atsidavimas, ištikimybė. O juk Lietuvoje, kaip niekur kitur, moteris apglėbta amžinojo moteriškumo idėjos. Skaudu, kai matai, kad mūsų krašte žmonės nemoka būti drauge. Psichologai sako, jog jeigu žmonės nori būti drauge, reikia paaukoti dalį savo ambicijų. Lietuviai susiburia draugėn, solidarizuojasi tik kritinėmis situacijomis: kai kyla grėsmė, kai atvažiuoja tankai. Kai viskas gerai, ima vienas kitą išdavinėti, parduoti, apspjaudyti. Lietuviai neapkenčia žmonių, kuriems sekasi, ir tų, kurie šypsosi. Evangelijų mokslas yra palankus moterims, vaikams, luošiams, vargšams ir nusidėjėliams. Vyrai teigia, jog per tą feminizmą moterys šiandien turi jau daugiau teisių negu jie.

Knygų apie Bridžitą Džouns autorė Helen Fielding kritikuoja moterų troškimą turėti viską – sėkmingą karjerą ir idealų šeimyninį gyvenimą. Rašytoja, savo romanuose besišaipanti iš moterų įpročio vadovautis gyvenimo būdo žurnalais ir savipagalbos knygomis, tvirtina, kad begalinis savęs tobulinimas yra tapęs šių laikų liga. Pagrindinė rašytojos kūrinių herojė - 32 metų moteris, besistengianti surasti meilę ir pradėti kontroliuoti savo gyvenimą ir karjerą. Pokalbio metu Fielding tai pat išreiškė nuomonę, kad Didžiosios Britanijos moterys, augusios karo metais, yra mažiau sutrikusios nei šiuolaikinės, iš kurių reikalaujama ir sėkmingos karjeros, ir šeimyninio gyvenimo. Kaip pavyzdį ji nurodė kitą knygos heroję - Bridžitos Džouns motiną, kuriai netrūksta pasitikėjimo savimi ir landumo. „Bridžitos motina iš tiesų užtikrinta savimi, nes augo karo laikais, kai nebuvo kvailos reklamos. Ji žino, kas ji yra, kokios jos vertybės. Ji nekvaršino sau galvos dėl to, kad vieną minutę turi būti moteris, kitą - karjeros moteris, o trečią - motina. Ji nesijautė sutrikusi. Pažvelkite, kiek daug savipagalbos knygų yra parduodama, ypač Amerikoje, kur jos dažniausiai būna perkamiausių dešimtuke. Tai tapo savotiška religija“, - kalbėjo Fielding.

Norite, kad meilėje viskas būtų kaip romane – su meiliais žvilgsniais, posmais? Šaunu. Bet ar jūs pats vertas eilių? Apskritai – ar jūs vertas meilės? Neseniai iš moters lūpų išgirdau vyro įvertinimą: „Padorus“. „Padorus“ – kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant.

Kartais norisi palyginti vienišas moteris ir vienišus vyrus. Pavyzdžiui, jų butus. Kad geriau įsivaizdavus tvarkingą vienišos moters butą, pagalvokime apie tokio pat vienišiaus vyro gyvenamąją patalpą. Jei tiesiai šviesiai, vienišo vyriškio butas - apverktinas reginys su gausybe keistenybių ir skonio trūkumu. Primena „blusų turgų“: mėtosi knygos, keli laikraščiai ir žurnalai, neplautas išgertas kavos puodelis, paketėlis vaistų... Virtuvėje – kavamalė, elektrinis arbatinis, mikrobangų krosnelė, vonioje – skutimosi priemonės: skustuvas, muilas, dezodorantas po skutimosi, šampūnas, ant grindų padėtas sudrėkęs skalbimo miltelių pakelis, ant radiatoriaus džiūva kojinės... Miegamajame – patalynė sąlyginai švari... Apie gėjų butus čia nekalbu, ten viskas kiek kitaip.

Lyginant vienišas moteris ir vienišus vyrus, moterims liūdėti nevertėtų – vienišos moterys laimingesnės už vienišus vyrus. Būtent vienišos moterys reikalingos nevienišoms, nes vienišos išklauso nevienišas ir, kas irgi svarbu, prireikus paskolina joms pinigų. Vieniši vyrai nevienišiams nereikalingi. Liūdina ir mintis, kad niekas nevyksta vienišų žmonių gyvenime. Ramiai tiksi laikrodis namuose ant sienos. Taip pat ramiai tvinkčioja jų pulsas, skaičiuodamas pro šalį slenkančias minutes be kito žmogaus. Jokio veiksmo. Tik kažkur giliai pasiklydusi viltis, kad ateis laikas, ir tavo uoste prisišvartuos tavo svajonių kapitonas. Pats. Kaip nors. Deja. Todėl nesėdėk, o veik! Kai draugė tempiasi tave į šeimyninį vakarėlį, pranešdama, kad ten tavęs laukia nuostabusis, žavusis ir vis dar laisvas jų šeimos draugas, trokštantis susipažinti – patikėk, kad jis tikrai žavus ir tikrai tavęs laukia. O toliau - pamatysi kaip ten bus. Tą vakarą bent jau pailsės tavo televizorius. Žinia, negalima vis kalbėti apie tariamus tarpusavio santykius, tariamą meilę, tariamą šeimą, tariamus vaikus ir tariamą visuomenę. Norisi tikro, o ne „tarytum“ gyvenimo.

Kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau. Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi. Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Garsus dabarties teologas ir filosofas Tomas Mertonas teigia: „Fizinis vienišumas turi savo pavojų, tačiau nereikia jų perdėti. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet nugrimzdimas į milžinišką beformę neatsakingumo jūrą, tapimas minios žmogumi. Iš tikrųjų nėra pavojingesnės vienumos už vienumą žmogaus, kuris nė pats gerai nesuprasdamas vienišas klaidžioja minioje ir kuris bendruomenėje nesugeba elgtis kaip asmuo.“

Įsiminė ir psichologų mintys, jog sulaukus 35-erių metų tiek moterys, tiek vyrai tampa susiformavusio charakterio asmenybėmis, turinčiomis nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?

Dienos, mėnesiai, metai... Kiek reikia laiko, norint vyrui pažinti moterį, o moteriai – vyrą? Jei pasiseks, gali pakakti ir dienos. Atsiverčiau garsios amerikiečių rašytojos Džo Anos Larsen novelę „Istorija Valentino dienai“. Laris ir Ana buvo visiškai paprasta pora, gyvenanti įprastiniame name, niekuo neišsiskiriančioje gatvėje. Kaip ir kitos poros, jie stengėsi gražiai nugyventi savo dienas ir rūpintis vaikais. Niekuo nesiskyrė ir jų kivirčai. Beveik visi pokalbiai buvo pilni priekaištų ir piktų žodžių apie tai, kas jų santuokoje yra blogo. Taip jie gyveno tol, kol atsitiko kažkas nepaprasta. Vieną dieną Laris prabilo tokiais sakiniais: „Ana, pietūs tiesiog puikūs“, „Ana, tavo sutvarkyti namai atrodo nuostabiai“, „Ana, man gera su tavim“ ir t. t. „Kur dingo sarkazmas ir kritika?“ – svarstė Ana. Net dukrelė Šeli nusistebėjo: „Tėtis išėjo iš proto!“ Anos gyvenimas nušvito, ji ėmė pasitikėti savimi ir beveik niekada nebebūdavo irzli. Laris taip ir neatskleidė savo pasikeitimo priežasties, bet svarbiausia ne tai, o kad rašytoja novelės pabaigoje su džiugesiu prasitaria – „aš ir esu toji laimingoji Ana“.

Kaip pasitikti Valentino dieną? Su meiluže pavakarieniaukite būtinai tos dienos išvakarėse, o vasario 14-os vakarą sėdėkite sau namuose su žmona. Ir jei siunčiate moteriai gėlių, siųskite jas ne į jos namus, bet į biurą, kad bendradarbės matytų. Bet nebūkite ir priekabūs. Kartą viena moteris yra taikliai mane įspėjusi: „Ta mūsų kūno dalis yra šiek tiek aukščiau, nei įsivaizduoji ją esant“.