Buvusi mokyklos direktorė Aldona Stulpinienė (dešinėje) ir mokytoja Teresė Lukošienė - vienos iš gimnazijos muziejaus kūrėjų.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kitais metais švęsianti savo įkūrimo 160-ąsias metines viena iš seniausių Lietuvos mokyklų - Juliaus Janonio gimnazija šiemet švenčia kuklesnį, be ne mažiau reikšmingą jubiliejų: gimnazijos muziejaus įkūrimo keturiasdešimtmetį. 1970 metų sausio 17-ąją tuometinio mokyklos direktoriaus Vlado Kazlausko įsakymu antrajame senojo pastato aukšte atitvertoje patalpoje pirmą kartą tiek mokyklos bendruomenei, tiek svečiams buvo pradėta eksponuoti ne per vieną dešimtmetį sukaupta mokyklos istorija.

 

Visą šią savaitę Juliaus Janonio gimnazijoje vyksta muziejaus įkūrimo keturiasdešimtmečiui skirti renginiai „40 muziejaus akimirkų”, skirti ne tik gimnazijos bendruomenei, bet ir visiems norintiems juose dalyvauti, nes per keturiasdešimt metų muziejus išaugo ir tapo reikšmingas ne tik gimnazijai, bet ir Šiauliams, o ir visai Lietuvai kaip istorinės atminties išsaugojimo lobynas.

 

Muziejaus priešistorė 

 

Nors daugeliui Juliaus Janonio gimnazijos muziejus pirmiausia asocijuojasi su ilgamečiu nenuilstančio muziejaus puoselėtojo mokytojo Jono Krivicko vardu, tačiau nemenka dalis muziejaus eksponatų buvo sukaupta ir iki tol.

 

Buvusi Juliaus Janonio vidurinės mokyklos direktorė Aldona Stulpinienė šioje mokykloje pradėjo dirbti 1954 metais ir todėl puikiai prisimena, kad jau tuo metu buvo pradėta kaupti įvairi medžiaga apie poetą Julių Janonį: amžininkų prisiminimai, nuotraukos, archyviniai dokumentai, jų kopijos. 

 

Tuo metu buvo įprasta kaupti įvairią medžiagą apie žmones, kurių vardais buvo pavadintos mokyklos, o pagrindiniai tos medžiagos rinkėjai buvo mokiniai su mokytojais: kiekviena klasė, kiekvienas tuometinių vaikų ir jaunimo organizacijų (pionierių ir komjaunimo) būrys turėjo per trimestrą surinkti tam tikrą kiekį dokumentų kopijų ar užrašyti Juliaus Janonio amžininkų prisiminimų. Kartu renkant tą tikslinę medžiagą buvo renkama ir gimnazijos istorija.

 

Visa, kas buvo sukaupta, saugota mokyklos bibliotekoje, nes eksponuoti darbų nebuvę patalpų. Bibliotekoje dirbusi labai kruopšti istorijos mokytoja Genė Simonavičienė medžiagą registravo ir laikė stalčiuose, kol mokyklai nepradėjo vadovauti direktorius Vladas Kazlauskas, kuris pasirodė besąs didelis entuziastas įkurti mokyklos muziejų ir sukauptus fondus parodyti viešai.

 

Aldona Stulpinienė, tada dirbusi direktoriaus pavaduotoja užklasiniam darbui, pasakoja apie tuos laikus: „Direktorius antrajame mokyklos aukšte atskyrė koridoriaus kampą, kur iki tol buvo rūbinė, muziejui. Prisimenu, vieną vakarą ateinu į mokyklą - antrajame aukšte žiežirbos laksto. Žiūriu - Kazlauskas, kombinezoną užsivilkęs, pats virina lentynas, kad galėtumėme eksponuoti sukauptą medžiagą”.  

 

1965 metais mokykloje pradėjo dirbti geografijos mokytoja Teresė Lukošienė, kuri, tuomet vadovavusi pionierių organizacijai, puikiai prisimena, ir kaip buvo renkama įvairi medžiaga, ir kaip informacijos rinkėjus mokė tvarkyti medžiagą garsus Šiaulių muziejininkas Vincentas Vaitiekūnas. Ypač mokytojai Teresei Lukošienei įsiminė septyniasdešimtasis Juliaus Janonio gimtadienis, kuriam ruošiantis ji su grupe mokinių važinėjo po Lietuvą, užrašinėjo amžininkų atsiminimus, perfotografavo archyvinius dokumentus ir Vilniuje bendravo su buvusiu gimnazijos mokiniu akademiku Kostu Korsaku. Poeto septyniasdešimtmečiui ir buvo atidarytas Juliaus Janonio ir mokyklos istorijos muziejus antrajame aukšte.

 

Mokytojas Jonas Krivickas

 

1967 metais Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti lietuvių kalbos mokytojas Jonas Krivickas. Jis jau visiems buvo žinomas kraštotyrininkas, kruopštus ir atsakingas žmogus, tad mokyklos direktorius Vladas Kazlauskas, pagal tuometinę tvarką - visiems duoti visuomeninius įpareigojimus, paskyrė jį  vadovauti mokyklos muziejui. 

 

Tada ir prasidėjo muziejaus aukso amžius. Jonas Krivickas ir pats vienas, ir su savo vadovaujama klase po trupinėlį rinko viską, kas nors kiek lietė Juliaus Janonio vardu pavadintą vidurinę mokyklą ir iki tol buvusią Šiaulių vyrų gimnaziją, viską apie jos praeitį ir nūdieną. 

 

Iš pradžių muziejus vis dar glaudėsi antrajame mokyklos aukšte, bet jį jau pradėjo lankyti ekskursijos ir iš kitų miesto mokyklų, o 1970 metais muziejui gavus oficialų statusą - ir iš Lietuvos. Greitai muziejus buvo pastebėtas ir įvertintas kaip vienas iš geriausių mokyklų muziejų Lietuvoje. 

 

1980 metais jau direktorės Aldonos Stulpinienės pastangomis muziejui suteikus  dvi dideles patalpas senojo mokyklos pastato pirmajame aukšte, čia pradėjo lankytis ir buvę šios mokyklos mokiniai, ir šiaip miestiečiai, pradėjo vykti pamokos, įvairūs renginiai. Mokyklos muziejus ir dėl savo išskirtinumo, ir dėl mokytojo Jono Krivicko asmenybės tapo visame mieste ir net šalyje žinomas - tiesiog traukos objektu. Tad nemaža dalis eksponatų jame pradėjo kauptis lyg savaime: dauguma su gimnazija vienaip ar kitaip susijusių žmonių pradėjo laikyti savo garbės reikalu perduoti muziejui  sukauptus archyvus, savo parašytas knygas... 

 

2007 metų rugsėjį Mokytojui išėjus Amžinybėn muziejuje liko darbuotis jo padėjėja (galima sakyti - mokinė) Rita Margevičienė, o buvusi mokyklos direktorė Aldona Stulpinienė atskubėjo jai patalkinti, nes kaip tik tuo metu žinomo Australijos lietuvio filantropo Kazio Butkaus pastangomis muziejus buvo remontuojamas ir atnaujinamas. Paskui muziejui vadovauti atėjo buvusi šios mokyklos mokinė Laimutė Zimkienė, kuri ir suskaičiavo, kad 2009 metų rugsėjo 1-ąją muziejuje jau saugomi 3232 pagrindinio fondo eksponatai.

 

„Čia mūsų atrama ateičiai”     

 

Kokie bebūtų geri visi kiti Juliaus Janonio gimnazijos muziejaus vadovai, tokio vadovo kaip Jonas Krivickas, kuris muziejuje ir muziejumi praktiškai gyveno, akivaizdu - nebus. Nors reikia pripažinti, kad tam, jog muziejus atsirastų, veikų, daug kuo nusipelnė visa gimnazijos bendruomenė, visi buvę, esantys jos darbuotojai ir mokiniai, o iš jų dar būtina išskirti gimnazijos (mokyklos) vadovus - Vladą Kazlauską, Aldoną Stulpinienę, Rimą Budraitį, kurie suprato mokyklos muziejaus reikšmę ir sudarė sąlygas jam plėtotis.  

 

Dabartinis Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis, paklaustas, kam reikalingas gimnazijai muziejus, tik nustemba: „Atsakymas vienareikšmis - muziejus yra mūsų gimnazijos dalis. Seniausiai gimnazijai mieste nepanaudoti tokio turto - tokios istorijos, ne tik šios mokyklos, bet ir viso miesto istorijos, ir net Lietuvos? Juk buvusios Šiaulių berniukų gimnazijos istorija yra ir Lietuvos istorijos dalis: čia mokėsi keturi Vasario 16-osios akto signatarai - penktadalis visų signatarų. Jau nekalbant apie visus kitus čia mokslus baigusius garbius žmones. Manau, kad visi tie žmonės, kurie čia mokėsi, kurie čia dirbo, visų jų atlikti darbai, parašytos knygos, visa jų veikla Lietuvos labui, mums yra neįkainojami. 

 

Juk mums muziejus yra ne šiaip vieta, kur sukaupta mokyklos istorija, tai yra mūsų ugdymo kryptis - istorijos, tradicijų, todėl vienas iš svarbiausių mūsų uždavinių, kad muziejus nebūtų tik vertinga, bet uždara teritorija. Stengiamės, kad muziejus išeitų į mokyklą, išeitų į miestą: čia vyksta pamokos, gimnazijos ir miesto renginiai, čia prie į mokyklos koridorius iškeltų dalies vinječių kopijų stoviniuoja ir savo giminių, pažįstamų ieško ne tik mūsų gimnazistai, bet ir gimnazijos svečiai. Informacijos srautai juda tiek iš muziejaus į mokyklą ir į miestą, tiek iš jų į muziejų, kaip į istorijos kaupimo vietą. 

 

Manau, kad muziejus - didžiausia mūsų vertybė. Čia mūsų šaknys, čia mūsų istorija, čia mūsų atrama ne tik šiandienos darbui, bet ir ateičiai”.