Ričardas JAKUTIS

Balandis –  mielas mėnuo. Kažkas jį taikliai apibūdino kaip atvirą, nekoketuojantį, nė kiek nesimaivantį. Dar nuogą ir to nesidrovintį. Balandį  atveriame balkonų duris, valome langus, kuopiamės. Pirmas metų  ketvirtis baigėsi, metai įsibėgėjo, todėl balandį jau pradedame galvoti ir apie vasarą, apie atostogas. Nustebau, kai tokiu metu vienas bičiulis manęs paklausė, kodėl aš rašąs liūdnai. O man atrodo, jog esu optimistas. Todėl norėjau paklausti, kodėl jis pats surūgęs, bet nepaklausti klausimai yra patys geriausi.

 

Šįkart apie balandžio šventes. Pirmiausiai tai, be abejo, - Velykos, šiais metais jos balandžio 4-ąją. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Šventė turi gilias tradicijas. Pirmiausiai tą dieną paminimas Kristaus Prisikėlimas, o pats Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“ ir tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Šiais metais, tiesa, kaip ir visada, Velykos švenčiamos tris dienas. Balandžio 3-iąją, šeštadienį – išvakarės, sekmadienį – pačios Velykos, pirmadienį – antroji Velykų diena. Tad po trijų dienų šventimo, atrodo, tikras prisikėlimas vyks antradienį. Pagaliau ir anekdotas šmaikštauja, kad Jėzus, kalamas prie kryžiaus, tarė savo dvylikai apaštalų: Nedrįskit, niekšai, liesti mano velykinių kiaušinių! Grįšiu antradienį!

 

Skaičiau, kad JAV mokslininkai ištyrė 52 garsius Paskutinę vakarienę  vaizduojančius paveikslus, nutapytus nuo 1000 iki 2000 metų. Tyrėjai nustatė, kad Jėzaus ir jo mokinių maisto porcijos per tūkstantmetį stulbinamai padidėjo. Pasak Naujojo Testamento, Paskutinė vakarienė vyko Paschos (Neraugintos duonos šventės) vakarą, likus dienai iki Jėzaus Kristaus išdavimo. Tačiau kokie valgiai buvo ant tos vakarienės stalo - nenurodoma. Paveiksluose dažniausiai vaizduojami pagrindiniai patiekalai, t. y. žuvis, ėriena ir kiauliena, nors pastaroji yra žydams draudžiamas valgis. Panaudoję kompiuterinės grafikos technologijas, mokslininkai nuskenavo paveiksluose pavaizduotus pagrindinius patiekalus, duonos kepaliukus ir lėkštes bei apskaičiavo vidutinį porcijų dydį. Mastelis buvo apskaičiuotas pagal menininkų pavaizduotų veikėjų galvų vidutinius matmenis. Paaiškėjo, kad per tūkstantmetį Paskutinės vakarienės pagrindinio patiekalo porcijos palaipsniui padidėjo 69,2 proc., lėkščių dydis - 65,6 proc., o duonos kepalėliai - 23,1 procento. Pasak mokslininkų, didėjančios porcijos atspindi žemės ūkio pažangą per pastaruosius dešimt šimtmečių.

 

Mažai kas žino, kad balandžio 4 dieną pažymima ir lankomiausio puslapio diena. Kompiuterininkai juokauja, kad pats lankomiausias interneto puslapis - 404 klaidos puslapis (Serveris su naršykle „bendrauja“ tam tikrais kodais – 404 kodas reiškia, kad puslapis serveryje nerastas, o, pvz., jei jau matote šį puslapį, vadinasi, jūsų naršyklė gavo „200 OK“ pranešimą). Tai puslapis, kuris rodomas, kai interneto vartotojas netiksliai nurodo interneto tinklalapio egzistavimo adresą arba puslapį panaikino ar pervardijo svetainės administratorius. Serveris, nesuradęs ieškomo puslapio, parodo puslapį su užrašyta klaida. Šio klaidos puslapio garbei ir suteikta šventė - balandžio 4 d. (4 04).

 

Nuo 2006-ųjų  metų balandžio 6-oji Lietuvoje paskelbta Saugaus eismo diena. Visi žiemą garažuose slėpti automobiliai pavasarį išjuda į gatves. Nustebau sužinojęs, kad per metus lietuviai nuvažinėja 150 tūkstančių automobilių. Bet prisiminiau, jog dar sovietmečiu automobilių ir gyventojų skaičiaus santykiu mūsų respublika pirmavo, palyginti su kitomis. Šiauliuose, vadinamajame dviračių mieste, kur mano jaunystės laikais automobilių nebuvo tiek jau daug, šiandien įstrigę kamštyje ties katedra vairuotojai tarsi piktai, nors šiek tiek didžiuodamiesi (štai kokie Šiauliai!) burba: „Kaip didmiestyje!“ o tiems, kurie rimtai dėl šiaulietiškų automobilių kamščių pyksta, galima atsakyti, jog tikrų kamščių jie nėra matę. Nesakysi, kad žmonės važinėja be reikalo, kai kuras nėra pigus. Prie vairo dažnai pamatysi ir garbingo amžiaus vairuotojus. Man gražu, bet yra bambančių, girdi, kaip čia gali būti, kad pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis, o automobilį ir kurą įpirkti gali - važiuoja ir kitiems trukdo. Žodžiu, dar mažinti pensijas reikėtų ir joks seneliukas prie vairo neatsisės.

 

Atvyko draugas iš Vilniaus, vienas iš turtingesnių Lietuvoje. Miesto gatvėse pamatęs automobilius nustebo: „Gerais automobiliais šiauliečiai važinėja. Yra net labai gerų, kurių Vilniuje retai išvysi. Vadinasi, verslas mieste klesti, miestas nėra miręs.“ Draugo išvados man patiko, manau, visiems kitiems šiauliečiams taip pat. Štai kokių minčių apie žmones gali kelti mašinos.

 

Apie vairavimo kultūrą šiame tekste nekalbėsiu. Kam gadinti savaitgalio nuotaiką, nes tuoj pasigirs balsų apie Vakarų pasaulio vairuotojų etiką, girdi, net kaimyninėje Lenkijoje viskas kitaip – keliai prasti, bet vairuotojai paslaugesni. Jau esu pasakojęs, bet vis prisimenu mūsų mieste regėtą įdomų vaizdelį. Laukiau draugo ir stebėjau perėją. Sustojo prie jos praeivis, niekas nepraleidžia. Sustojo antras, automobiliai nesustodami pralekia. Trečias – niekas nepasikeitė. Pagaliau vienas iš tų trijų, drąsesnis, įkėlė koją perėjon. Automobiliai sustojo. Tarsi viskas ir normalu. Nors diskutuoti galima... Bet štai prie perėjos atbėgo šuo. Žmonių nebuvo, bet jis per perėją nebėga, žvalgosi. Vairuotojai, pamatę norintį perėja perbėgti šunį, bemat sustojo. Šuo juk ne žmogus...

 

Kalbėdami apie automobilius, kalbame ir apie greitį. Suprantama, greičiausi iš susisiekimo priemonių yra lėktuvai, kurie jau seniai pasiekė ir viršijo garso barjerą, dabar lekia šviesos greičio ribų link ir neaišku, kas bus, kai šią ribą pasieks (girdėjau juokaujant, jog taps tamsa), tačiau lėktuvai aukštai ir jų greičio žemės gyventojai nelabai mato. Automobiliai – kas kita. Sako, kaip tik automobiliai išugdė visuomenę, kuri visko nori greitai. Greitas automobilis – greitai atsiduriame norimoje vietoje, greitasis internetas – visos žinios iš bet kurio pasaulio kampelio mus pasiekia žaibišku greičiu... Po to atsiranda „greitas maistas“, „greitasis knygų skaitymas“, guminė moteris ir t. t.

 

Kiek ilgai važinėsime? Pasaulinė ateities draugija (World Future Society) nurodo, jog pasaulinių naftos atsargų pakaks ne daugiau negu keturiasdešimčiai metų. Reikia ieškoti alternatyvaus kuro. Gal tai bus vandenilis? Tik tos kuro paieškos yra labai brangios. Ar neatsitiks taip, kad dviračiui teks gelbėti pasaulį? Kažkuris mūsų eseistas juokavo, jog dviratininko kuras yra lietuviški lašiniai su svogūnu, tinka ir kiaušiniai, koldūnai, dešros, ukrainiečių sklindžiai, net kinų ryžiai, galimas netgi alus. Žodžiu, produktai gamtai nekenksmingi ir kurių, reikia manyti, ir po keturiasdešimties metų nepritrūks. Prisiminiau prieškario anekdotą apie paprastą kaimietį, kuris visuose aplinkiniuose kaimuose turėjo daug vaikų ir nesigynė jų autorystės. Paklaustas, kodėl užtaisė tiek palikuonių tokioms įvairioms moterims, vyriškis atsakė: „Aš turiu dviratį”. Ką darysi, net Kinijoje, kai daugelis nulipo nuo dviračio ir persėdo prie automobilio vairo, gimstamumas sumažėjo.

 

Balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena. Vis dar neišblėso diskusijos apie Pasaulio banko išvadą, kad Lietuvoje per daug ligoninių  ir gydytojų. O ir šiaip į mūsų sveikatos apsaugos daržą  šiandien primėtyta krūva akmenų. Keista, kad net taupyti pas mus pradėta ne nuo odinių ministrų rankinių ar servizų, bet nuo gydytojų atlyginimų. Dabar sveikatos reforma nukreipta ir prieš gydytojus, ir prieš pacientus. Tai už ką ji? Nuo senų senovės juk visi linkėjimai prasideda žodžiais „Pirmiausiai linkiu sveikatos“, tad kodėl šiandien imta apkarpyti lėšas tam, kas svarbiausia. Tiesa, pasak kapitalistinės veiksmingumo logikos, svarbiausia, kad sveikatos apsaugos sistema kuo mažiau kainuotų. O šiaip jau lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga ilgus amžius priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros - visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Vienu metu liga pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį - ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga tapo puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija - panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji kilnesni.

 

Balandžio 12-ąją Kosmonautikos dienos veik nebešvenčiame, kaip ir 22-ąją  Lenino gimtadienio, bet štai prabilta apie Pasaulio kultūros dieną  balandžio 15-ąją. Šios dienos ištakos 1935 metų balandžio 15 dieną, kai Vašingtone JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno bei mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Bet kuris žmogus šiandien įsižeistų pavadintas nekultūringu, tačiau kokia to „kultūringumo“ kokybė? Tiesiog įsigalėjo pakaitalų era. Juk nebenorime eiti į parodas, teatrus, vis dažniau laisvalaikį leidžiame „prekybos ir pramogų centruose“. Tikriausiai taip gyvena didesnė dalis visuomenės. Nenorintys kultūros dažniausiai teisinasi krize, girdi, kokia ten kultūra, kai aplink krizė. Lietuvių kultūra dabar vis dažniau atsiduria rankose tų, kurie nekuria jokių vertybių. Ir gal net ne jų problema, kad geri dėdės ir tetos plačiai atvėrė televizijos ir kitas duris įvairiems neprofesionalams. Tie dėdės ir tetos renkasi pagal save, nes ir jų diplomai dažniausiai įsigyti po neakivaizdinių studijų. Nors visas tas neprofesionalumas prasidėjo ne krizės metais, dargi, manau, jis ir prišaukė kultūrinę krizę. Nors verslininkai apsilankę parodoje nusprendė: „Jokios naudos, apart estetinės“.

 

Tuoj po Kultūros dienos gražiai įsipina Pasaulinė paminklų ir paminklinių vietų apsaugos diena, kurią balandžio 18-ąją paskelbė Tarptautinės tarybos paminklosaugos ir žymių istorinių vietų klausimais asamblėja, veikianti prie UNESCO. Šventė minima nuo 1984 m. Šią dieną skatinama pagerbti reikšmingus kultūrinius paminklus, restauruoti griūvančius bei irstančius.

 

Va, ir prašokau, pamiršau, kad kasmet balandžio 17-ąją švenčiama Lietuvos energetikų diena. Tiesa, manau, kad šiandien ją švenčia nebent patys energetikai, o energijos vartotojams tai liūdesio diena.

 

Balandžio 20 dieną minima Tarptautinė kovos su triukšmu diena. Šiurpina mūsų žmonių (tiesa, daugiausia jaunų) priklausomybė  nuo triukšmo. Daugelis jų jau nebegali be garsios muzikos prabūti nė dienos. O kai pamatai, kaip mūsų statybininkai pjauna ar gręžia betoną be jokių garsą izoliuojančių ausinių, darosi net negera dėl tokio savęs žalojimo. Medikai jau seniai nustatė, kad esant palyginti ir nelabai triukšmingai aplinkai, insulto ir infarkto rizika padidėja dvigubai. Tokių triukšme gyvenančių tarsi reikėtų gailėtis, tačiau ar gali būti gaila tų, kurie patys sau išsikasa duobę. Gaila tik, kad jie atima medicinai skirtas lėšas iš tų, kurie patys stengiasi sveikai ir todėl ilgai gyventi.

 

Balandžio 21 dieną švenčia sekretorės. Nors girdėjau teigiant, kad Sekretorės diena turėtų būti švenčiama balandžio 20, 19 ir net 16. Simboliška, nes ir iš pačių sekretorių dažnai nieko tikslaus nesužinosi. Apie Sekretorių dieną kaip ir daugelis maniau kiek kitaip, kol neperskaičiau, kad, pasirodo, ne tik įmonės vadovas turi gerai išmanyti savo verslo sritį bei bent minimaliai jaustis kompetentingas visose srityse, bet tokia turėtų būti ir jo sekretorė - šiais laikais ji lyg „pilkoji kardinolė“, viską matanti, žinanti, todėl nūdien sekretorėms yra taikomi itin dideli reikalavimai. Pasakojimai apie sekretores, kurios darbo metu sugeba išvirti kavos ir tik pasirūpinti savo manikiūru - tik anekdotuose. Profesionali sekretorė turi būti protinga ir gera psichologė. Tik kažkodėl tą dieną sveikinamos vien sekretorės moterys, o sekretoriai vyrai pamirštami.

 

Balandžio 23 d. Šv. Jurgio diena. Daugelio Europos šalių bei miestų  globėjas, kankinys ir šviesos nešėjas lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai ir gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas) kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Tiesa, jei šventas Jurgis gyventų šiais laikais, blogio slibinų, kurie nuodija gyvenimą, jam tikrai pakaktų.

 

Po Šv. Jurgio dienos iškart seka šv. Morkaus paminėjimas – balandžio 25 d. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų  rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas. Liaudyje gyvos sakmės apie šv. Morkų: vieną kartą mergelė Marija sijojusi miltus ir iš jos sietą pavogęs velnias. Marija siuntusi Morkų sieto grąžinti. Morkus susipešęs su velniais, o sietą švystelėjęs iki dangaus. Dabar tas sietas šviečia nakčia (Sietynu liaudiškai vadinamas Tauro žvaigždynas). Šią dieną nuo senų senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos.

 

Balandžio 25-oji taip pat paskelbta Pasauline pingvinų diena. Kasmet apytikriai šiuo metu Ant-arktikoje prasideda pingvinų migracija. Metų pabaigoje, prasidėjus žiemai, pingvinai palieka vandenyną ir keliauja tūkstančius kilometrų į žemyno gilumą, kur susiporuos ir padės kiaušinius. Viena patelė padeda tik vieną kiaušinį, kuriuo vienodai rūpinasi ir ji, ir patinas (abu pakaitom eina į vandenyną maitintis). Žodžiu, vyrams yra ko iš pingvinų pasimokyti. Atšilus orams, pavasarį, kai ledas pradeda tirpti, pingvinai su jau paaugusiais pingvinukais vėl grįžta gyventi atgal į vandenyną.

 

Be Pasaulinės sveikatos dienos, balandyje yra ir dar viena medikų šventė – Medicinos darbuotojų diena, 27 šio pavasarinio mėnesio dieną. Tai profesinė medicinos darbuotojų šventė, Lietuvoje pradėta minėti nuo 2004 m. Balandžio 27–oji pasirinkta todėl, kad 1918 metų balandžio 27 dieną Lietuvos Respublikos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją. Šią dieną rengiami medikų susibūrimai, konferencijos, dalijamasi darbo patirtimi. Tokią dieną tinka pasakoti ir anekdotus apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro patarimas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų“.

 

Balandžio 29-ąją minima Tarptautinė šokio diena.

 

Ši šventė  švenčiama nuo 1982 metų, UNESCO sprendimu. Ji sutapatinta su prancūzų baletmeisterio, žymus choreografinio meno reformatoriaus ir teoretiko Žano Žoržo Noverio (1727-1810 m.) gimtadieniu. Anksčiau buvo paprasta ir aišku ką tą dieną sveikinti – baleto šokėjus, liaudies šokių kolektyvų ansambliečius, tarptautinės klasės ir visus pramoginių bei sportinių šokių atlikėjus, ansamblį „Aura“, A. Cholinos teatrą, J. Smoriginą ir kitus tikrus šokėjus. Prasidėjus TV šokių dešimtukams, tų, kuriuos ne tik reikia, bet dargi būtina pasveikinti, pagausėjo. Tai ir šokantys verslininkai, rašytojai, dainininkai, sportininkai, politikų žmonos ir net patys politikai (jeigu I. Valinskienę tokia laikyti)... Šių „šviežiai iškeptų“ šokėjų dėka ir visi šokėjai tapo ypač gerbiami. Ar šiandien Lietuvoje gali būti žymus, jei nešoki? Pavyzdžiui, žinomą krepšinio klubą valdo bankininkas, laimėjęs šokių konkursą.

 

Ir jau pasibaigus balandžiui, naktis iš balandžio 30 d. į gegužės 1-ąją vadinama Valpurgijos naktimi. Tai pagoniška senovės germanų pavasario šventė. Iki šiol ji ypač triukšmingai švenčiama Vokietijoje. Buvo tikima, kad tai raganų vestuvių puota, nes tą naktį jos išteka už velnių. Girdėjau, kad Lietuvoje bandoma šią šventę irgi įteisinti ir moterys, gebančios burti ir vadinamos raganomis, tą naktį kviečiamos ant Šatrijos kalno. Tiesa, ten kviečiami visi, nes vien tik Helovyno šventės metuose per maža. O aš Valpurgijos naktimi šį tekstą ir baigsiu.