Ričardas JAKUTIS 

Galvoju apie dingusius žodžius. Kažkada tokių žodžių žodynėlį yra bandęs sudaryti Gintaras Beresnevičius. Daugumos dingusių žodžių visiškai negaila, pavyzdžiui, VLKSM, CK, KPSS.

 

 Dingo žodis „blatas“, kuris apibūdino galimybę per pažintis gauti kokią nors prekę ar įtaisyti giminaitį į norimą ypatingesnę darbo ar mokymosi vietą. Tiesa, visiškai žodis „blatas“ neišnyko, jį keičia žodis „korupcija“ – iš esmės daug „gilesnis“ reiškinys, kai jau reikia ne kokios nors prekės, o tiesiog privatizuoti gamyklas, ežerus, miškus, krantines. Baigia pradingti žodis „liaudis“. Anot žodyno, šis žodis reiškia susitelkusią tautą ar gentį. Suprantama, jog socializmo laikotarpiu tuo žodžiu buvo gana daug manipuliuota. Šiandien nebemanipuliuojama, bet tas žodis išstumiamas, mat „liaudis“ vis kažko nori, o kam tokios reikia. Nebevartojamas žodis „kapitalizmas“. Net neaišku, ko kapitalizmui bijoti, jei gyvename jo sąlygomis, juk socializme ant visų sienų kabėjo plakatai, šlovinantys socializmo pergales.

 

Nesidrovėjo socializmas savo vardo, tik ar dabar pamatysime kur šūkį: „Šlovė kapitalizmui!“ Prigalvojome visokiausių žodžių: „laisvosios rinkos visuomenė“, „informacinė visuomenė“, „industrinė visuomenė“. Dingo žodis „buržuazija“. Buržua – pilietis, miestietis, gyvenantis iš kitų darbo, palūkanų, spekuliacijų. Tiesa, atrodo, išnyko tik vardas. Visa kita yra. Gaila, kad neliko žodžių „lygybė“, „taika“, o žodį „parama“ pakeitė „labdara“ („labdara“, mano galva, - kiši ir kiši it į kokią skylę, o „parama“ – gyvenantį, bet kažko stokojantį pastiprini). Gerai, kad bent himne žodis „vienybė“ liko. O žodis „draugystė“ sutinkamas tik šnekant apie viešbučius.

 

Net patys komunistai ėmė žodžio „draugas“ vengti ir ieškoti atitikmenų, pavyzdžiui, „bičiulystė“. O vietoj draugystės imta kalbėti apie gerus santykius, partnerystę. Gaila, kad iš mūsų žodyno ir aplinkos dingsta žodis „gėda“, nes žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“ Tiesa, buvo ir anksčiau nepageidaujamų žodžių, kurie tik dabar įsiteisėjo. Tai – „Dievas“, „verslas“, „tautiškumas“ ar „nepriklausomybė“. Žinoma, nuo to nei Dievas, nei verslas, nei tauta neišnyko, o nepriklausomybės taip pat sulaukėme. Nustebau sužinojęs žodžio „arbatinė“ reikšmę. Bolševikmečiu, iš rus. „čainaja“, jų buvo visur – nuo Klaipėdos iki Vladivostoko. Keisčiausia, kad tose arbatinėse nelabai kas gėrė arbatą... Pirmu numeriu ėjo vodka, paskui dar – sriuba, kotletas, kisielius... Bot. arbatmedis – Thea... Iš Kinijos. Japonijoje jose tikrai buvo geriama arbata, nė kiek ne mažiau reiškė ir viešąją vietą arba, liaudiškai tariant, viešnamį.

 

Tad ar verta ilgėtis tų dingusių žodžių? Ar galima ilgėtis kalėjimo? Ar verta prisiminti gyvenimą vadinamojoje Tarybų Lietuvoje? Man patinka klausytis senų žmonių. Jiems užtenka, kad tu jų klausaisi, o jie patys kalba, klausia, patys atsako, su savimi ginčijasi. „Prie ruso buvo geriau, - sako ir patys tuoj sau paprieštarauja. - Na ką ten geriau“.

 

O prie dingusių žodžių žodynėlio norėčiau prijungti dingstantį, gi anksčiau dažnai vartotą žodį, „prestižas“. Prestižinis namas, prestižinis restoranas, prestižinis sporto klubas, prestižinė įmonė, prestižinė šeima, o ir svarbiausias dalykas – šalies prestižas. Žodis „Lietuva“ kiekvieno lietuvio, kur jis begyventų – pačioje Lietuvoje, Europoje, Azijoje, Amerikoje ar Australijoje, – širdyje turėtų sukelti pasididžiavimo jausmą savo šalimi, garbinga protėvių praeitimi ir dabartinės lietuvių kartos pasiekimais. Lietuvių pirmasis prestižo vadovėlis – Gedimino laiškai. Bet, pasirodo, šiandien prestižas tapo sudėtinga sąvoka ir ją sunku tiksliai apibrėžti. Kalbėdami apie „prestižą“ paprastai galvoje turime gerą vardą bei palankų vertinimą. Galima numanyti, kas yra ypač skaudu, kad šeimos prestižas sociologinių apklausų lentelėse atsidurtų kažkur pačioje pabaigoje.

 

Anuomet visuotinai buvo deklaruojama, kad komunistinė ideologija nepripažįsta jokios prestižo kūrimo reklamos, iš principo visi ant kiekvieno kampo tavęs tykantys sovietmečio plakatai su įvairiais įkvepiančiais šūkiais privalėjo tą prestižą kurti. Dažniausiai jie kviesdavo anksčiau, nei numatyta, įvykdyti planus, kovoti už taiką visame pasaulyje, statyti šviesią ateitį arba paprasčiausiai „Skraidyti „Aeroflotu“.

 

Visgi komunistų partijos prestižas netobulėjo, stabarėjo, kol galiausiai žlugo, nors dar ir šiandien mes matome nemažai valdžios žmonių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai laikosi sovietinės propagandos principų. Kaip formuojami politikai? Sovietinės valdžios atstovai eidavo į liaudį, susitikdavo su ja kolūkių kultūros rūmuose ir atseit išklausydavo jos balso. Tą patį mes stebime dabar: važiuojama į rajonus, demonstruojamas tariamas artumas žmonėms ir jų problemų supratimas, pažeriama gausybė pažadų. Sovietmečiu per rinkimus veikdavo bufetai, buvo galima įsigyti deficitinių prekių. Dabar tokio pobūdžio priemonės tapo modernesnės, tačiau esmė liko ta pati - pavyzdžiui, ledų mėtymas iš sraigtasparnio. Ne vienas apžvalgininkas pastebi, kad, iš Vakarų atėjusi prestižo formavimo strategija mūsų terpėje, deja, dar nepritampa. Kad ir tas pats politiko prestižas, kuris Vakaruose formuojamas aktyviau, artimiau žmogui, nes tai turi patirtį, įgytą labai konkurencingoje rinkoje, mūsų dirvoje kartais atrodo savotiškai. Pavyzdžiui, senas amerikietiškas rinkimų kampanijų triukas, kai kandidatas, kopdamas į sceną, įvaizdžio specialistų primokytas, paskutines laiptelių pakopas įveikia bėgte arba ant paskutinės tiesiog užšoka. Tai esą turi įrodyti jo jaunatviškumą, gyvumą ir puikią sportinę formą. Be to, žinome pavyzdžių, kai buvo kreiptasi į kitų šalių įvaizdžio profesionalus. Bet štai, rinkimai laimėti, samdytieji specialistai išvyksta, realus gyvenimas ir oponentų pastangos sugriauna pasakas bei išsklaido mitus, o kurtas prestižas ima ir subliūkšta.

 

Bet ką čia apie tuos atsibodusius politikus, gal verčiau pamąstyti apie mūsų įmonių prestižą. Ar toks išvis reikalingas? Lietuviai teigia, kad įmonės prestižas nelemia nei jų apsisprendimo pirkti ar nepirkti tam tikros bendrovės produktą, nei pasirinkimo dirbti ar nedirbti joje. Norą pirkti pirmiausia lemia produkto kokybė ir kaina, o darbdavio pasirinkimą - atlyginimas bei jo priedai. Apie įmonės reputacijos pranašumus lietuviai mąsto, kad svarbiausias iš jų - galimybė pritraukti ir išlaikyti darbuotojus, o antras pagal svarbą - galimybė daugiau parduoti. Moralinių svarstymų čia nėra.

 

Retai išgirsi, kad didžiausios mūsų šalies bendrovės kalbėtų apie nacionalinį pasididžiavimą, vertybes ir lietuviškumą. Jos daugiausia kalba apie produktą ir jo kainą. Kartais dar kokybę. Ir vis-kas. Lietuvoje labai mažai įmonių ar bendrovių, kurios reklamuoja savo vardą, o ne tik paslaugas. Reta ir tokių, kurios ima rodyti rūpestį aplinka, pradeda kalbėti apie savo funkcijas platesniame kontekste nei apie vienadienius verslo rezultatus. O galbūt Lietuvos gyventojų tiesiog buvo per anksti paklausta: „Kas yra įmonės prestižas?“ Atrodo, kad lietuviai kol kas painioja prestižą su pa-prasčiausiu žinomumu ir iki Vakaruose susiformavusios prestižo sampratos mums dar toloka.

 

O kas tai yra prestižinė šeima ar tiesiog prestižiniai žmonės? Štai tokia istorija. Žinau šeimą, kuri gyvena taip, kaip dabar gyvena beveik visa Lietuva. Šeimai daug ko trūksta, bet dėl prestižo jie laiko užrakintą saloną ir atrakina jį tik svečiams. Patys neieško išrankesnio maisto, drabužių, o svečius vaišina skilandžiu, ikrais ir tauriaisiais gėrimais. „Kaip gerai gyvenate!“ - jiems malonu išgirsti tokius žodžius. Kas tai? Iškreiptas, neteisingai suprantamas prestižas. Kodėl negali būti prestižinė šeima gyvenanti pagal savo galimybes?

 

Išėjus iš sovietinio lagerio tautos savimonė patyrė krizę. Atrodo, tušti raginimai svarstyti, ar tinka šiandien mums Basanavičiaus idealai, ar tinka orientuotis į Žalgirio mūšį ar į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Atrodo, kad filmo apie Žalgirio mūšį taip ir nesukursime, bet žūt būt stengiamės nufilmuoti naują Tado Blindos versiją. Iš tikrųjų reikėtų žymiai paprastesnių raginimų – tai gerbti save kaip tokį, gerbti savo šeimą, savo gimtąsias apylinkes ir didžiuotis tuo, kas esi. Ar žinote, kad iš devyniasdešimtųjų hito „Šaukiu aš tautą“ teksto buvo išimti pora posmų, vienas iš jų prasidėjo žodžiais „Šaukiu aš darbo rankų milijonus/ įsupt naujam darbymečiui varpus”... R. Ozolas yra teisingai pastebėjęs, jog laisvė gali būti be atsakomybės, o nepriklausomybė be atsakomybės būti negali. Bet didžiausią nerimą kelia jaunųjų nusivylimas Lietuva. Ar, pasinaudoję laisvės keliauti pranašumais, jie neišsibėgios po Vakarus? Ar nebus taip, kad nedidelė mūsų valstybė prie Baltijos bus pasmerkta metų metus gyventi, valdoma vis labiau senstančios „anų laikų“ politikų kartos, taip niekada ir neįveikdama senųjų įsitikinimų? Žmonės yra nusivylę ne tuo, kad Lietuva tapo nepriklausoma, ne tuo, kad ji tapo demokratine valstybe ar kad gyvename pagal rinkos ekonomikos dėsnius. Nusivylimo priežastis – kaip per dvidešimt metų valstybei buvo vadovaujama.

 

Pirmaisiais nepriklausomybės metais visagalė reklama užėmė propagandos vietą. Į kasdienį gyvenimą sugrįžo nemirtingasis „Duonos ir žaidimų“, kuriam dabar ištikimai tarnaujama. Šiandie-ną, manau, taikliai atspindi neseniai draugų pasakota istorija iš naujos picerijos atidarymo viename sostinės prekybos centre. Tiesa, visur tokios reprezentacijos vienodos. Draugai, pasakojo, ėję iš knygų mugės rankose nešini maišelius su didžių Lietuvių ir pasaulio rašytojų knygomis ir net pagalvoti negalėję, kad pasipuošti reikia, nes, jų galva, picerija ne operos ir baleto teatras ir kad užbėgant greitai užkąsti picos aplinka įpareigoja it prabangiame restorane. Tik žengdami druskinais batais raudonu kilimu jie išvydo puošniai apsirėdžiusių ponų minią. Tai išvydę jie suprato, kad yra išskirtiniai - blogąja prasme. Aplink ponai - su kostiumais, rimti, solidūs verslininkai, ponios - su suknelėmis ar sijonais, puošniomis palaidinėmis ir vakariniu makiažu. Pašventinti picerijos buvo pakviestas kunigas, kuris, regis, buvo pasiruošęs pasakoti, kaip tikėjimas atvedė visus į šią piceriją. Tiesa, kunigėlis gražiai ir prasmingai pabrėžė, kad nebūtina daug valgyti ir gerti - užtenka bendrauti su šalia esančiais žmonėmis, bet po kalbų ir pasveikinimo žodžių visi stumdydami vienas kitą puolė prie stalų ir labai greitai nušlavė viską, kas tik ant jų buvo. Imi ir pagalvoji, ar gyvenime nėra prasmingesnių ir mielesnių dalykų nei toks kvailas „priėmimas“ su dizainerių suknelėmis ir ėdimu grojant samdytiems, kad ir geriems muzikantams.

 

Atrodo, jog neklysiu teigdamas, kad jokioje kitoje Baltijos šalyje įvairiais radijo ir televizijos kanalais, kavinėse, baruose taip įkyriai nebrukama masinės popkultūros „žvaigždžių“ produkcija kaip Lietuvoje. Visgi esu tvirtai įsitikinęs, kad žmonių, rimtai žiūrinčių į, tarkim, Čiurlionį, yra daugiau nei Zvonkės gerbėjų. Kai pastarosios jau niekas nebus matęs gyvai, pirmojo plokšteles ir reprodukcijas vis dar pirks. Nepaisant to, šiandien televizijos reportažų apie dailės parodas reta, bet pami-nėjimų, kad grupė YVA koncertavo Plungėje, begalė. Ką darysi.

 

Ir apie šalies prestižą. Mūsų kaimynai, atrodo, juo labiau rūpinasi. Kadangi prestižui reikalingas ir įvaizdis, tad štai lenkai neseniai nusipiešė patrauklų blondiną, kuris skelbia: „Aš lieku Lenkijoje – aplankykite“. Nors mūsų šalis irgi turi ką parodyti, tačiau gerieji dalykai reklamuojami šykščiai. Daugiau kalbama apie nusikaltimus, korupciją, mes nepaliaujamai ieškome nuodėmių.

 

Kiekvienas internetinėje erdvėje pasirodęs straipsnis apie emigraciją sulaukia begalę komentarų. Visi lygina Lietuvą su Vakarų šalimis. Žinovai pasakoja, kokį darbą lietuvis tose šalyse dirba, kiek uždirba ir kiek per mėnesį santaupų atsideda. Bendra potekstė labai aiški – Lietuvoje gyventi nepalyginti sunkiau nei, pavyzdžiui, Anglijoje. Tokių komentarų kontekste norėčiau išskirti, mano galva, įdomią ir teisingą mintį, jog net jei mes per pastaruosius 20 metų būtume turėję visažinius angelus valdžioje, Lietuva vis tiek būtų ekonomiškai skurdesnė šalis nei Švedija, Anglija, Airija, Vokietija ar Belgija. Tai – tiesiog objektyvi realybė, nulemta sovietinės okupacijos. Tuo metu, kai mes vos ne pusę amžiaus buvome dusinami Sovietų Sąjungoje, Vakarų Europa augo ir klestėjo. Tuo metu, kai mūsų gabiausi žmonės buvo vežami į Sibirą, Vakarų europiečiai statė naujos ekonomikos pamatus. Todėl visiškai nenuostabu, kad Lietuvos pragyvenimo lygis nesusilygina ir dar ilgai nesusilygins su minėtomis Vakarų Europos šalimis.

 

Bet kuris ekonomistas patvirtins, kad jei visa Vakarų ekonomika būtų stovėjusi vietoje, o Lietuvos BVP augęs po 7 proc. per metus, mums gal ir būtų užtekę tų 20 metų Vakarus pasivyti. Bet tai nerealu. Tarkime, kad Vakarų ekonomikos vidutiniškai auga 3 proc. per metus, o mes - dvigubai greičiau (6 proc.). Tokiu atveju pragyvenimo lygis susivienodintų po beveik 50 metų! Girdėjau gan taiklų palyginimą apie lenktynėse važiuojantį dviračiu paprastą žmogelį ir dviratininką profesionalą. O jei dar į varžybas tas žmogelis atvyko su savo primityviu dviračiu ir gerokai pavėlavęs (ne dėl savo kaltės).

 

Nesinorėtų tikėti, bet, sako, po emigracijos bangos Lietuvoje liko 2,8 milijono gyventojų. Iš jų 1 mln. pensininkų, invalidų, namų šeimininkių ir kitų savo noru nedirbančių. Vadinasi, dirbti turėtų 1,8 mln. Bet tų, kurie mokosi (studentai, moksleiviai) ir dar nelankančių mokyklas yra 0,8 mln. Tų, kurie turi dirbti lieka 1 mln. Bet, pasirodo, pastarosiomis dienomis atsirado 0,3 mln. bedarbių. Dirbančiųjų liktų 0,7 mln. Tačiau dar atmetus esančius neapmokamose ar šiaip atostogose, sergančius ir atliekančius bausmę kalėjimuose, išeitų, kad dirba vos vienas žmogus. Tarsi būtų, jog – tu. Bet, tamsta, skaitai šį straipsnį ir irgi nedirbi.

 

O ir šiaip gyvenime yra daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, pasiūlymas kastruoti pedofilus. Žinoma, bausmė tai jiems didelė būtų. Teliktų tokiems tik melstis: „Viešpatie, atėmei galėjimą, atimk ir norėjimą!“

 

Po visų šiandieninių skandalų, pamąsčiau apie dar vieną mielą, deja, irgi dingstantį žodį - RA-MY-BĖ. Toks ramus žodis. Pakartokim dar kartą. RA-MY-BĖ. Ką jaučiat? „Ramybė“ yra tik žodis. O tai, ką jauti, nenusakoma. Ramybė yra emocinė psichikos būsena, kurioje įvykius, situacijas įmanoma apmąstyti, suvokti, pasverti, rasti dvi, tris, daugiau išeičių. Deja, žodį „ramybė“ šiandien ištariame retai. Dažniau tariame „stresas, greitas gyvenimo tempas, „greitas” maistas, neturiu laiko“. Nors ramybės linkėjimai šiandien gali atrodyti, švelniai tariant, savotiškai. Pavyzdžiui, premjero žodžiai: „Deja, dar kartą teks mažinti atlyginimus bei pensijas. Ramybė jums!” Kaimynų pokalbis: „Ar dar pajėgi sumokėti tas dideles mokesčių sąskaitas? Ne. Ramybė tau!“ Galima įsivaizduoti žmogų, kuris yra įsimylėjęs, nors jį ir kankina depresija. Bet visiškai neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, kuris apimtas depresijos ir kartu dar yra patriotas.

 

Bulvare mane sustabdžiusi garbaus amžiaus moteris paprašė: „Parašykit, kaip mes sunkiai gyvenam.“ Prisiminiau anekdotą. Milijonierius buvo prašęs jam mirus pagaminti didžiulį karstą ir šalia jo kūno į jį sudėti visus jo turtus. Jis mirė. Šalia sudėjo visas jo brangenybes. Guli jis karste tarp aukso dirbinių, deimantų, žiūri susirinkusieji ir sako: „Štai kaip žmonės gyvena!..“