Kažkokia nelaimėlė  ta suknelė. Iš pradžių ji man pasirodė pernelyg paprasta, o ir spalvos kažkokios neaiškios - nei juoda, nei mėlyna, nei tamsiai pilka. Bet kai vakare buvo uždegtos namie visos lempos, suknelė iš pelenės virto princese - prasimušė kažkokia neįtikėtinai tauri mėlyna spalva, kuri, nors ir keista, man puikiai tiko, o pats modelis pasirodė besąs tik iš pirmo žvilgsnio nieko vertas.

Taip apsidžiaugiau ją besimatuodama, kad nusprendžiau net Dioro kvepalais užausius pradžiuginti.

Ir, o nelaimė, lašelis sunkių kvepalų tik pukšt ant suknelės priekio - išskydo tamsus, sakytum, riebus ratilas.

Nenusiminiau, nes taip ar taip, vis tiek kitą dieną reikėjo į valyklą  vežti žieminius paltus, kostiumus ir kostiumėlius - pridėjau prie jų ir suknelę. Po savaitės, kai išvalytus drabužius reikėjo pasiimti, pasirodė, kad tik suknelė kažkur užsimetė ir ją reikės atsiimti vėliau.

Tad po kelių  dienų per pietų pertrauką suknelę parsinešiau į darbą ir kabindama į spintą nutariau ją  pasaugoti kokiam ypatingam atvejui. Bet nebuvo lemta.

Paskambino Regina - mane kviečiąs bosas. Skubiai. Ne prieš gera, pamaniau, juolab kad jis porai dienų buvo dingęs.

Atrodo, buvo nuklydęs, kaip sakoma, į kairę, o po to užgėręs. Arba atvirkščiai. O gal abu dalykai kartu. Tačiau kaip ten bebūtų, firmoje mes jo nelabai pasigedome - mėnesio ir ketvirčio pabaigoje ir taip apstu darbų.

Gal tik jo sekretorei Reginai dėl to vienas vargas buvo: teko aiškintis ne tik klientams, bet ir boso žmonai, kuri ir skambino, ir kelis kartus pati buvo prisistačiusi - matyt, kad įsitikintų, jog jos vyras kur nors darbe nesislapsto. Nors, kita vertus, šįkart bosienė nebedarė įprastinių demaršų su šauksmais riksmais ant viso pastato. Tikriausiai bosas buvo jai pradėjęs taikyti kažkokias sankcijas.

Bet tai mane domino mažiausiai, nes skubus iškvietimas man galėjo reikšti tik viena - bus skubaus ir nemalonaus darbo. Ne kitaip.

Bosas sėdėjo prie stalo sunkią galvą laikydamas abiem rankomis, o smakru vos ne pasirėmęs į šūsnį dokumentų, matyt, atneštų sekretorės pasirašyti. Išgirdęs mane įeinant jis pramerkė vieną akį, paskui ir antrą, pravėrė burną ruošdamasis kažką sakyti, bet pasakė ne iš karto. Teko porą minučių pastovėti priešais, kol išgirdau kimų įsakymą:

- Važiuosi kartu... Čia tokia prezentacija... O gal vakarėlis... Reikia...

- Kada? - paklausiau.

- Dabar, - pasakė bosas ir pradėjo stotis, o aš skriste išskridau - jei jau dabar, tai turiu tik minutę įgyti reprezentatyvią  išvaizdą.

Bet mane sustabdė  Regina:

- Paimk boso vizitinių, mano lankstinukų - jis vis tiek pamirš.

Sučiupau abiem rankomis ir dar greičiau pasileidau koridoriumi pakeliui bambėdama ant sekretorės: pasirodo, ji viską žinojo, o gal ir pati pasiūlė  mano kandidatūrą šiai avantiūrai.

Kabinetą  apžvelgiau - kas ne vietoje: išjungiau kompiuterį, dokumentus sušlaviau į stalčių, skubiai atsidariau spintą, kad pasiimčiau paltuką, ir akys užkliuvo už suknelės. O gal čia kaip tik ir yra toji proga mėlynajai suknelei?

Ir žinoma, suknelę užsivilkau. Paskui dar užtrukau kelias minutes prie veidrodžio, nes juk reikėjo nors šiek tiek atnaujinti makiažą.

Taigi kai išėjau į kiemą, bosas jau buvo mašinoje piktas kaip širšinas, o jo mažakalbiui vairuotojui trūkčiojo dešinysis vokas.

- Ach, jūs... moterys... - sudejavo bosas. - Sėsk į priekį.

- Aš  - iš paskos savo mašina, - sumurmėjau.

- Trys valandos pirmyn, trys atgal... - dar gailiau sudejavo bosas. - Tik sėsk, ir viskas...

Visiškai pritrenkta žinios, kad laukia tokia ilga kelionė, aišku, atsisėdau ir pradėjau siuntinėti žinutes - vyrui, kad užtruksiu, Metalistei, kad kavą gersime kitą vakarą... Dar kažką reikėjo perspėti, bet jau nebeprisiminiau ką.

Bosas snaudė  ant galinės sėdynės ir į nieką nekreipė dėmesio, vairuotojas žiūrėjo į kelią. Supratau, kad kelionė bus ilga ir sunki, nes man dar reikėjo sėdėti įsitempus, kad nesuglamžyčiau suknelės.

Ir man tai pavyko, kaip pavyko ir bosui beveik atgauti jėgas: į salę  įėjome gana žvaliai. Žmonių nemažai ir tie patys išsiskirstę  jau į grupeles.

Viena grupė  - vienų vyrų su blondine vidury - ypač linksmai juokėsi. Taip linksmai, kad vieni tiesiai, kiti vogčia žvelgė į linksmąją kompaniją. Sužiurome į ją ir mudu.

Netikėtai blondinė praskyrė vyrukus ir patraukė mūsų  link. Ne mūsų, o mano link. Priėjo, pasisveikino - glustelėjo skruostu prie mano vieno skruosto, prie kito ir minkštu balseliu pasiteiravo:

- Tai kaip ten jūsų sūnus? Vedęs? Nevedęs? Vaikų turi?  

- Vedęs, sūnų  ir dukrą augina, - atsakiau automatiškai, paskui tik atidžiau apžvelgiau blondinės riestą nosytę, potrumpę viršutinę  lūpą ir atpažinau - Kristina.

Kristina buvo mano sūnaus bendraklasė ir netgi paauglystėje jį buvo nusižiūrėjusi. Mergaitė buvo tokia, kaip sakoma, betarpiška, kad net užeidavo pas mus svečius nekviesta, nors sūnus akivaizdžiai ja nesidomėjo. Mudu su vyru žiūrėjome į tai su tam tikra baime - kad tik kas bogo iš to nesigautų.

Tačiau Kristina turėjo tam tikro žavesio, o man ypač imponavo jos humoro jausmas.

Kai kartą  pradėjau jos vos ne atsiprašinėti už sujauktus namus, Kristina žaviai šypsodamasi ištarė:

- Baikit, pas mus sutvarkytuose namuose būna baisiau, nei pas jus nesutvarkytuose...

Arba kitą  kartą, kai buvo pakviesta prie vakarienės stalo, mergaitė pasakė  tokį komplimentą:

- Jūs taip gerai gaminate, o mano mama tik puspadžius kepa...

Prisimenu, kaip visi gardžiai iš to kvatojomės. Visi, išskyrus dukrą. Ji Kristinos negalėjo pakęsti ir vadino kvaile.

Ir dar visokių  buvo juokelių, kurių jau nebeprisimenu.

Bet vieną  dieną viskas sprogo it muilo burbulas. Kristina jau pas mus nebevaikščiojo, o mes, abiturientų tėvai, rūpinomės šimtadieniu, kai teko daugiau pabendrauti su mergaitės mama.

Tada ir paaiškėjo, kad visa, ką sakė Kristina, yra tiesa: namuose buvo visiška netvarka ir nebuvo jokio maisto... Ir daugybė kitų juokelių  toli gražu nebuvo juokai, o tik gryniausia teisybė, kuri ištarta besišypsančios mergaitės skambėjo kaip pašmaikštavimas.  

Lilitė