Jeigu jums reikia mielo padarėlio namuose, sušildančio širdį savo švelnumu ir išdaigomis, sekiojančio jus ištikimomis akimis ir dievinančio jus kaip patį geriausią, patį šauniausią, patį gražiausią šeimininką, žaidimų draugo ar tylaus kompaniono, toli ieškoti nereikia. Daugybė keturkojų labai laukia galimybės įrodyti, kad jie sugebės papildyti jūsų gyvenimą, suteikti jums džiaugsmą ir palengvinti jūsų liūdesį...

Vienas iš jų – gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas” globotinis Tukas. „Tai – žaliaakis, juodai baltas beprotiškai meilus kačiukas. Net nebandyk išeiti iš namų neapsikabinus ir nepabučiavus į nosytę - būtina tą padaryti mažiausiai penkis kartus. Ir kaip galima atsispirti? Tos meilios, gailios katiniškos akytės, priekinės letenėlės ištiestos apsikabinimui. Sunku patikėti, kad tai tas pats laukinis katinukas iš vieno Kauno daugiabučio kiemo, - dienraščiui sakė „Pifo” atstovė Lina Aužbikavičienė. - Tuko, kaip ir daugelio mūsų globotinių, atsiradimo istorija - liūdna ir dramatiška. Deja, visuomenėje dar labai trūksta supratimo, kad benamės katės – tai neatskiriama miesto dalis, kad jų neįmanoma išnaikinti, o norint kontroliuoti benamių kačių populiaciją, galima taikyti humaniškas, bet efektyvias priemones - „Sugauk - Sterilizuok - Paleisk” metodą. Daugelis nežino net ir to, kad kitokiu būdu mažinti benamių kačių populiaciją draudžia įstatymas”.

Anot  Linos Aužbikavičienės, Tukas, kartu su dar keturiais broliukais ir mama, laukine kate,  taikiai glaudėsi namo rūsyje. Deja, gyventojams tai nepatiko, tad kai kurie iš jų nusprendė imtis gana drastiškų priemonių – mažinti kačių populiaciją šaudant. Štai tokiomis aplinkybėmis „Pifo” komanda ir buvo pakviesta į pagalbą: „Tuko mama taip ir liko tame kieme. Ji gyva. Ir mūsų savanoriai stengiasi palengvinti benamės gyvenimą, o  visi penki gražučiai ir labai meilūs vos dviejų mėnesių broliukai pateko į „Pifo” globą. Tokių meilių ir prieraišių katinukų „PIFO” globoje dar turbūt nebuvo. Atrodė, kad žmogus jiems būtinas kaip maistas, vanduo ar netgi kaip oras. Nenuostabu, kad keturi katinėliai gana greitai rado sau namus. Liko tik Tukas”.

Nuo dienos, kai išgelbėta Tuko šeima, prabėgo jau aštuoni mėnesiai. Dabar Tukas – žavingas vienerių metų katinas, už žmogaus rankos švelnumą galintis atsisakyti net maisto dubenėlio. „Kodėl visi iškeliavo, o jis liko? Sunku pasakyti. Gal todėl, kad jis - ne baltas, ne juodas, ne „mėlynas”, o tiesiog baltai juodas katinėlis, netaisyklingai išmargintu kailiuku. Tokie mes, žmonės, jau esame – augintinį renkamės pirmiausia „pagal drabužį”. O gal tiesiog dar neatsirado jam skirtas žmogus? Tukui nereikia gailesčio, jam reikia meilės kupino šeimininko, kurį katinas džiugins dar bent penkiolika metų”, - tikino „Pifo” atstovė.

Išskirtiniai Tuko bruožai: meilumas, prieraišumas ir begalinis noras bendrauti su žmogumi. Jis puikiai sutaria su kitais gyvūnais – tiek su šunimis, tiek su katėmis. Tiesa, graužikai jį taip pat vilioja, tik nežinia, ar dėl draugystės troškimo. Lina Aužbikavičienė pasakojo, kad katinas šiek tiek prisibijo svetimų žmonių, bet apsilankius svečiams po 10-15 minučių, kyšteli savo juodą nosytę pro kambario duris: „Smalsumas – visagalis”. Tukas - nei judrus, nei lėtas: mėgsta ir pažaisti, ir pasnausti, ir museles pavaikyti, ir pro langą pažiopsoti, o svarbiausia - tvarkingas – „bėdų” niekada nėra nutikę, nagučiai tvarkingai „galandami” į specialią draskyklę. „Dar vienas įdomus ir daug juoko sukeliantis katinuko bruožas – pomėgis stebėti vandenį vonioje. Jei tik paleidžiamas vanduo, Tukutis kur buvęs, kur nebuvęs jau ir atlekia pažiopsoti, bėgančio vandens pagaudyti”, - juokėsi Lina Aužbikavičienė.

Šiuo metu Tukas laikinai gyvena Kaune, tačiau atsiradus susidomėjusiems žmonėms, bus stengiamasi atgabenti gyvūną į bet kurį Lietuvos miestą. Norintys priglausti žavingąjį Tuką, kreipkitės tel. (8 41) 52 38 40 arba rašykite el. paštu:  Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.