Asta VOLKOVAITĖ

Gražios pusnuogės šalikelėje uogas pardavinėjančios moterys, dainos apie Kalifornijos saulę  ir mistinis varpas – tokia ta lietuvius viliojanti Lenkija. Šalis „stipri” tikėjimu, kurios Dievo namuose stovi „afera”, knibžda vagys ir reikia susimokėti, kad patektum prie prezidento kapo. 

Iš Lietuvos vykstant tiek senuoju, tiek naujuoju Varšuvos keliu šalikelėse tiesiog mirga reklaminiai stendai ir kitos reklamos ant pačių daugiabučių pastatų – smulkusis verslas tiesiog klestėte klesti. Gidas Ričardas Jakutis pažymi, kad taip lenkai sėkmingai vaduojasi iš krizės – valstybei pasirūpinus tinkamomis sąlygomis verslui, „nesikandžiojančiais” mokesčiais, sumažėjo iš pašalpų gyvenančių  lenkų.

Peržvelgus pakelėse stovinčias, miškuose ar soduose rinktomis gėrybėmis prekiaujančias lenkaites kyla prieštaringų asociacijų. Vos sėdimąją dengiantys trumpi šortukai, pernelyg atviros palaidinės ar trumpos suknutės ir nuo įdegio žvilgantys patrauklūs kūnai... Vairuotojai net greitį sumažina.

Nors mokslininkai prieš  porą metų skelbė, kad lenkai nepaliaujamai tunka ir antsvorio turi vos ne kas antras žmogus, pabuvojęs Krokuvoje gali susidaryti kitokią nuomonę – žmonės gana liekni, smarkiai nutukusių gatvėse mažai.

Lenkaitės, kaip ir daugelis lietuvaičių, itin rūpinasi savo išvaizda: su laisvai besirengiančiomis airėmis ar anglėmis niekada nesumaišytum. Dieną gatvėmis lengvai it gulbės per Florijono parkelį plaukiančios jaunos moterys gali pasirodyti lyg išsičiustijusios klubui – žėrintys aksesuarai, stilingi aukštakulniai. Tokios tos dailiosios lyties atstovės, nevengiančios ant suoliuko ar tiesiog ant bažnyčios laiptų atsiversti ir paskaityti knygą.

Vaikinai dėmesio aprangai skiria gerokai mažiau – reikia gerai pasidairyti, kol surasi bent kažkokiomis aprangos detalėmis iš kitų išsiskiriantį lenką.

Lenkai ir lenkaitės nė  iš tolo neprimena prancūzų, kurie turi rafinuotą valgymo kultūrą. Čia pat nusipirktą kebabą lenkas gali sušlamšti tiesiog žingsniuodamas gatve. Erdvioje Krokuvos aikštėje jaunos žavios vadeliotojos savo pietus kerta vežimuose tautiečių ir turistų akivaizdoje.

Gatvėje netyčia į praeivį  atsitrenkę ar užmynę ant kojos lenkai nelinkę atsiprašinėti. Beje, riebiai besikeikiančių jaunuolių apstu. Lenkai net keikiasi panašiai kaip lietuviai - tie patys skambūs rusiški keiksmažodžiai.

Centrinėje Krokuvos turgaus aikštėje itin gausu gatvės muzikantų. Jie nelenda praeiviams į  akis ir neužverčia prašymais paaukoti. Gatvėse dainuojantieji ir grojantieji įvairiais instrumentais – gana santūrūs žmonės, bet gerai išmanantys, tai ką daro.

Išgirdus gitaristo traukiamą  „Sweat California”, net zlotą ar pusantro kainuojantys riestainiai tampa vos ne už lietuviškus skanesni.

Parduotuvių lentynose kažkokio stebuklo neatrasi – Lenkijoje kaip grybai po lietaus dygsta vokiškos parduotuvės, kokių itin daug Airijoje ir Anglijoje.

Apsilankius lenkiškoje parduotuvėje derėtų paieškoti skystos nacionalinės fliakų sriubos pakeliuose, labai ilgai verdamos iš jaučio skrandžio, kaulų ir įvairių daržovių. Skonis nekasdieniškas, net sunku būtų su kažkuo palyginti. Beje, ši sriuba beveik nė kiek nesiskiria nuo degalinėse pardavinėjamos. Čia ji patiekiama su prancūziška ar prancūzišką primenančia duonele ir be grietinės. Fliakų sriubų pakeliuose būtų galima pagardinti ir lietuviškai – dar pridėjus kokių šviežių, mažų bulvyčių.

Tiesa, ne mažiau skanios ir tirštos guliašinės sriubos su mėsa bei daržovėmis. Šį patiekalą  lenkai greičiausiai bus „pasiskolinę” iš kaimynų – tik nežinia, kuri iš jų gardesnė. Sriubų kaina varijuoja nuo 6 iki 9 zlotų, bet kai kuriuose Krokuvos senamiesčio restoranuose galima sumokėti ir antra tiek daugiau.

Pietūs vidutinio lygio restoranėlyje kainuoja 30-40 litų, o kebabai – maždaug tiek pat, kiek ir Lietuvoje.

Kainos restoranuose ir kavinėse stebina. Normaliose kavinėse arbatos ar kavos puodelis netoli Vavelio bokštų gali kainuoti ir apie 9 zlotus. Kitose kavinėse ta pati kava ar arbata kainuoja vos porą zlotų.

Aptarnavimo kultūra –  neblizga. Pietaujant lauko kavinėje netoli Vyslos upės stovinčio, ugnimi besispjaudančio drakono bendrakeleivė padavėjos paprašė duonos. Angliškai nekalbanti, o rusiškai menkai suprantanti padavėja linktelėjo galva ir greitai dingo nuo staliuko. Moteris laukė ilgai – spėjo ir sriuba atvėsti, o padavėjos kaip nėr, taip nėr.  Galų gale turistė susitaikė su tuo, kad duonos nesulauks. Kauko kavinėje šmėkštelėjusiai padavėjai moteris dar kartą priminė užsakymą. Mergina suklapsėjo ilgomis blakstienomis ir tarstelėjo, kad duonos neatnešė ir nebeatneš todėl, kad jos paprasčiausiai nebeturi...

Lenkai itin religingi. Vaikščiodamas Krokuvos senamiesčiu, visada kaip orientyrą gali išsirinkti kažkokį bažnyčios bokštą. Nors ir lietuvių bažnyčios puošnios, bet lenkus tikriausiai čia būtų sunku nurungti. Beveik visuose Dievo namuose itin gausu aukų dėžučių skambiu užrašu „afera”.

Bažnyčių prieigose ir tarpduriuose, kaip ir Lietuvoje, nemažai elgetaujančiųjų. Anot gido Ričardo Jakučio, Lenkijos bažnyčiose uždrausta prašyti išmaldos. Gido žodžiais, nors lenkai ir pamaldūs, bet Dievo namuose vyksta visai nešventi dalykai. Čia knibždėte knibžda ilgapirščių. Bažnyčiose jie priklaupia šalia, dar pasideda kokį daiktą šalia savęs ir apsimeta besimeldžiantys. „Pamaldžiajam” dingus žmonės pasigenda įvairių daiktų.

Lenkų elgetą ne visada atpažinsi – padoriai apsirengęs, be rožinio. Tik šalia padėtas indelis aukoms išduoda. Bet atrodo, kad patys lenkai iš  išmaldų gyvenantiems saviškiams nėra itin dosnūs.

Lenkai tiki ir mistika. Štai Vavelio pilies bokšte pakabintą masyvų karaliaus Žygimanto varpą apipynė sunkiai paaiškinamomis legendomis. R. Jakutis sako, kad lenkai tiki, jog kairiąja ranka palietus varpą gali išsipildyti sugalvotas noras. Beje, šis varpas gaudžia tik ypatingomis datomis. Pastarąjį kartą gaudė žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atminimui, čia, Vavelio katedros marmurinėje kriptoje, šalia kitų Lenkijos valdovų ir poetų jis kartu su žmona ir palaidotas. Prie palaikų nuolatos budi vienuolė.

Tiesa, kad patektumei prie kapo, reikia nusipirkti bilietą. Lenkai iš visko daro pinigą.

Viešbučiai, kuriuose dažniausiai apsistoja keliaujantys lietuviai, nelepina. Pavyzdžiui, turistinis, netoli Veličkos kasyklų esantis, viešbutis tviska išpuoselėta aplinka. Bet vakare, po devynių grįžęs į viešbutį vakarienės gali nesitikėti – viešbučio restoranas jau bus uždarytas. Pasirinkimas nedidelis. Iki artimiausios degalinės geras puskilometris, o joje geriausiu atveju maždaug už 5 zlotus gali nusipirkti tik kokį submariną.

Pusryčių turistiniame viešbutyje taip pat sočiais nepavadinsi. Trys permatomos riekutės kumpio, pora sūrio ir duonos riekė. Dar arbata. Kavos nėra. Viešbučių  administratoriai menkai kalba angliškai, rusiškai gal kiek geriau, tad važiuojant į Lenkiją pravartu įsidėti ir lenkišką kišeninį žodyną. 

Priešais Vavelio pilies bokštus, šalia Vyslos upės, lenkai žaidžia šachmatus.  

Autorės nuotr.