- Jaučiu - tarp mūsų jau vyksta cheminė reakcija, - pasakė Didysis Chemikas žiūrėdamas man į akis.
Aš sukikenau. Didysis Chemikas nustebo - negi šįkart pavyko? Juk prieš dvidešimt metų, kai jis pirmą kartą man ištarė šiuos idiotiškus žodžius, aš baisiausiai įsižeidžiau ir pasipiktinau: „Kaip jūs drįstate?!”
Po to lygiai tuos pačius žodžius Didysis Chemikas ištarė man, kaip ir kiekvienai moteriai, nesvarbu, kokio amžiaus, grožio, padėties, dar ne kartą, tik aš į juos nekreipdavau dėmesio - visada apsimesdavau praradusi klausą.
Didysis Chemikas, nors ir jautėsi esąs donžuanas, į tokį mano kurtumą nesureaguodavo ir kaipmat puldavo prie kitos moters pasakyti tų pačių žodžių ir ta pačia intonacija. Tik retai moterys, kiek žinau, atsiliepdavo į Chemiko žodžius - nebent kokia išbadėjusi vargšėlė, nes vyrukas buvo menkutis, nors rengėsi puikiai, neiškalbus, banalus - žodžiu, kvailys kaip reta.
Taigi Didysis Chemikas žiūrėjo į mane laukdamas kito mano žingsnio, o aš kikenau it kvailelė.
Tuo metu prie staliuko sugrįžo Bosas ir į vyruką įrėmė piktas akis. Didysis Chemikas iškart pabruko uodegą ir išgaravo.
Tada Bosas klausiamai pažvelgė ir į mane, vis dar kikenančią.
- Čia dabar kas? - paklausė griežtai.
Nenustojusi kikenti atsakiau:
- O kada aš spėjau už jūsų ištekėti?
Bosas nieko neatsakė, tik pakėlė alaus bokalą, o aš savąjį. Nors tamsusis alus, kaip ir šviesusis, man nepatinka, bet pora gurkšnių padėjo sustabdyti kikenimą.
Ir taip jau antra diena - kikenu ir kikenu. Iš visko.
Net kai baigiantis darbo dienai į kabinetą atėjo Bosas ir nei iš šio, nei iš to pakvietė... alaus bokalui kaip kokį seną bičiulį, aš sukikenau.
Bosas tai suprato kaip sutikimą ir man nebeliko nieko kita, kaip palaikyti jam kompaniją. Jaučiausi nuostabiai kvailai ir, nors supratau, kad pakviesta alaus vien dėl to, kad tą vakarą nebuvo futbolo transliacijos, kad Bosas norėjo apskritai pasikalbėti su žmogumi, kuris daugmaž išmano firmos reikalus - iš pusės žodžio, kad aš jau garbaus amžiaus, jog niekam dėl to nekyla jokių įtarinėjimų, kikenau mintyse, nes ačiū Dievui, Bosas kalbėjo monologu ir man nereikėjo prasižioti.
Kitaip būčiau jį mirtinai įžeidusi, kaip ir rytą vyrą, kuris išgėręs du puodelius kavos garsiai ėmė spėlioti, kas žais pusfinalyje:
- ... olandai sutriuškins brazilus, ispanai irgi...
Aš sukikenau ir burbtelėjau:
- Kad tik ne atvirkščiai...
- Tu ką? Tu - už lotynus?! - net pašoko vyras nuo kėdės. - Tu... tu... juokiesi? Vėl raganauji?
- Apsaugok, Viešpatie, - pradėjau teisintis vis dar nenustodama kikenti, - ko man čia raganauti? Aš tik šiaip...
- Ach, „šiaip”? Ach „šiaip” tyčiojies? - pradėjo dar garsiau rėkti vyras ir aš sprukau iš namų net užmiršusi Rainiukei palikti katiniškų džiūvėsėlių.
Kikenti nenustojau net slaugos namuose, kur viena pagyvenusi slaugytoja pradėjo pasakoti apie kažkokį stebuklingą vaistą, neva net prikeliantį iš mirusiųjų - tokį gerą.
- Matyt, ir brangūs tie vaistai, - pasakiau tik tam, kad pasakyčiau.
- O taip, ponia. Geri vaistai - brangūs, - pripažino slaugytoja ir čia pat paklausė: - Jums reikės?
- Gal vėliau... - mečiau ir nebegalėjau užgniaužti juoko: - jei jau mirčiau...
Slaugytoja irgi pamanė, kad tyčiojuosi, tad nuėjo net neatsisveikinusi, o aš išvažiavau į darbą, kur kikenti nebuvo kada.
Kol, aišku, nepaskambino dukra ir nepranešė, kad ją pradėjo merginti geriausios draugės vyras.
- Tas senis? - pasitikslinau, nes per diplomų teikimą pastebėjau, kad neseniai ištekėjusios draugės pusamžis vyras nenuleido akių nuo mano dukros. Ne tik aš pastebėjau, bet ir Ralistas, kuris lipte prilipo prie žmonos ir akivaizdžiai bet kurią minutę buvo pasiruošęs trenkti vyriškiui į nosį.
Nors dukra ir jos draugė buvo apsivilkusios vienodas sukneles, tik dukra atrodė žymiai geriau: jokio soliarinio įdegio, jokių dažų, jokios bižuterijos. Ir elgėsi, ir kalbėjo ji natūraliau... Normalu, kad traukė akį. Bet kad draugės vyras, skaityk, jaunavedys, pradėtų lįsti prie dukros...
Aš, žinoma, pradėjau kikenti.
Dukra kiek užsigavo ir pradėjo lyg teisintis:
- Jis sako, kad apsiriko pasirinkęs ne tą žmoną, o dabar, kai pamatęs originalą, kopijos nebenorintis...
- O tu pasakyk, kad originalas ne jo nosiai, - patariau nusižengdama savo taisyklei - niekada niekam nieko nepatarinėti ir išjungiau telefoną, nes mano kikenimas darėsi isteriškas.
Dukros valia, kaip elgtis ir ką sakyti, o kad kvailysčių nepridarys, neabejojau: ji pati pasakojo, kaip draugė tupi savo naujuose namuose it paukštis narve, o jei išleidžiama du kartus per savaitę susitikti su draugėmis, tai tik su dešimt litų piniginėje, nes ir šampūną jai perka pats turtuolis vyras...
Apskritai viskas man kėlė juoką jau antrą dieną - viskas buvo tokios nereikšmingos smulkmenos, palyginti...
... palyginti su tuo, ką sužinojau iš Romano, kuris paskambino užpraėjusią naktį ir pranešė, kad iš Nepalo jau parvežantis savo dukrą ir mano sūnų... Ne, ne, ne palaikus - visi sveiki, gyvi, tik turėję nemalonumų - praradę ir dokumentus, ir pinigus... Dabar jie Delyje apžiūrintys įžymybes, bet po trijų parų tikrai parskrisią...
Viso pokalbio su Romanu metu man plaukai stovėjo piestu, o ir kelias valandas po to. Paskui man viskas atsileido ir aš pradėjau kikenti - juk viskas gerai, gerai, gerai... Ir nebegalėjau sustoti.
Lilitė
