Romualdas BALIUTAVIČIUS

1990-aisiais susibūręs senovinio lietuvių žaidimo ritinio (ripkos) mėgėjų  būrelis vėliau peraugo į klubą „Vijolė”. Nuo tos dienos praslinko dvi dešimtys metų. Klubo pirmininkas Ričardas Abelkis šį nacionalinį lietuvių žaidimą vadina „užmiršta sporto šaka”. Ir iš tiesų, ne dažnas galėtų pasigirti matęs žaidžiant ritinį (juo labiau pats jį žaidęs, - aut. past.) Tik būrelis išrinktųjų papasakotų šio žaidimo paslaptis, žaidimo, per kurį į šipulius eižėja net iš tvirto medžio padarytos lazdos, o grįžtama mėlynėmis nusėtomis galūnėmis, bet su laimingais veidais. Iš tikrųjų, ką mes žinome apie lietuvišką ritinį? Į klausimus atsako Šiaulių ritinio klubo „Vijolė” pirmininkas R. Abelkis.

- Atsakyti tiksliai būtų keblu. Sklinda kalbos, esą šį vienintelį  mus pasiekusį tautinį žaidimą žaisdavo net kunigaikštis Vytautas. Buvo taip ar nebuvo, turbūt niekas ir nežino. Raštuose  ritinis (ripka) minimas nuo 17 amžiaus. Šį žaidimą minėjo ir literatūros klasikai S. Daukantas bei M. Valančius. Ir jei praeityje ritinis buvo labai populiarus, žaisdavo netgi kaimas prieš kaimą, susitikę ant vieškelio – kas ką pargins į namus, šiuo metu ritinį šaly kultivuoja vos keli būreliai entuziastų – apie 150 žmonių.

Pirmosios lietuviško ritinio taisyklės visuomenei pristatytos 1923 metais K. Dineikos, o patobulintos 1956 metais. 1961 metais įvyko pirmos respublikos ritinio pirmenybės.

- Pirmiausia reikalinga ripka – apie 700 gramų sveriantis, 17-18 centimetrų  skersmens ir 2,5 centimetro storio kietas gumos ritinis. Kodėl jis taip vadinamas? Senovėje naudodavo nupjautą beržo kamieno storgalį  – ripką, kurį kartais dar suverždavo metaliniu lankeliu. Skirtingose Lietuvos vietovėse ripka dar būdavo vadinama ritiniu, ritule, katilka, rifle. Be to, reikalinga lazda, vadinamoji ritmuša. Ji pramoniniu būdu negaminama. Meistras skelia obels storgalį ir, pagal linkstančias rievių žymes, išpjaunama lazda. Obelis labiausiai tinka, nes kita mediena silpnesnė ir neatlaiko, lūžta. Dabartinės taisykles numato, kad lazda negali būti ilgesnė kaip 1,5 metro, nors anksčiau vargu ar kas to laikėsi...

- Dabar ritinis žaidžiamas futbolo arba panašių išmatavimų aikštėje ant žolės. Žaidžia dvi komandos po 7 žaidėjus (1 vartininkas, 4 gynėjai ir 2 puolėjai) du kėlinius po 20 minučių grynojo laiko. Pataikiusi į varžovų vartus komanda gauna 3 taškus, o išridenusi ritinį pro galinę linią – 1 tašką. Realizuotas baudinys vertinamas 2 taškais. Skirtingai nei futbole, gynėjai stovi priekyje, o puolėjai – atsitraukę.

Anot R. Abelkio, tai bekontaktinis žaidimas, todėl konfliktų tarp komandų beveik nekyla. Lietuviškas ritinis - žaidimas kažkuo panašus į kvadratą: viena komanda meta, kita stabdo. Varžovai meto nuo tos vietos, kurioje sustabdė ritinį. Oru ritinys negali skristi toliau 12 metrų (skriejimo greitis gali siekti 35 m/s). Tiesūs metimai, pasak pašnekovo, patys „aiškiausi”. Tačiau būna ir suktų metimų, kai ripka lekia lanku, sunkiai nuspėjama trajektorija... Čia irgi labai daug lemia individualus žaidėjo meistriškumas.

- Mėlynės ir nuskilę dantys nieko labai nebestebina. Pasitaikė atvejų, kai dideliu greičiu skriejusi ripka „išjungdavo” žaidėjus. Traumų čia daugiau negu automobilių sporte. Grynai vyriškas žaidimas. Ritinys stabdomas pirmiausia ritmuša, o jei nepavyksta – kūnu, paprastai, kojos raumenimis. Skauda? Žinoma. Bet tai dar niekis. Kur kas prasčiau, jeigu ritinys (ripka) pataiko, tarkime, į kojos kelį... Vartininkui vartininko aikštelėje (20 metrų nuo galinės linijos) leidžiama daugiau. Bet sustabdžius, kad nebūtų vilkinamas laikas, ritinis per 10 sekundžių grąžinamas į žaidimą. Besiginančiai komandai prasižengus vartininko aikštelėje, skiriamas 16 metų baudinys. Teoriškai esama individualių apsaugos priemonių nuo traumų, tačiau praktiškai niekas jų nenaudoja – blogina matomumą, riboja judėjimo laisvę ir pan.

- Organizuojant pirmąsias ritinio varžybas mieste, kaip privalu, atvyko medicinos sesuo – jeigu kam prireiktų pagalbos. Pažiūrėjusi, kokio batalijos vyksta aikštėje, sužnibždėjo: „Su savo „zelionke” aš galėčiau nebent mirtį konstatuoti...” Beje, ir ji pati tąkart vos neparagavo skriejančios ripkos.

Pasitaiko, kai kliūva ir žiūrovams, ir prie pat stovintiems automobiliams... Tereikia tik įsivaizduoti 120 km/h skriejančią 700 g ripką! Gali tokia pridaryti bėdų!

Kai dar buvau jaunas žaidėjas, rungtyniavome Plateliuose. Vienose iš pirmųjų  varžybų stabdžiau lekiantį ritinį lazda, bet ripka didžiule jėga trenkė į pirštą, kad net ašaros ištryško. Varžovai šaukia „Baudinys!”. Nes ripką pirmiau paliečiau ne lazda, bet kūnu. Bet suėmiau save į rankas ir neišsidaviau, nors ir labai skaudėjo. O pirštas sutino gal 5 centimetrus į storį... (Juokiasi)

- Yra trys teisėjai: vienas aikštės ir du šoniniai. Darbo užtenka. Ir judėjimo aikštėje daug. „Apvesti” vienoje linijoje išsirikiavusius varžovus gan paprasta, todėl meistrai turi savų gudrybių, savų metimo būdų ir kt. Vartininkas ritinio negaudo, bet atmuša, kadangi sulaikyti ore lekiantį besisukantį ritinį nepavyktų... Kai manęs klausia, į ką panašus ritinio žaidimas, atsakau: „Futbolą žinai? Krepšinį žinai? Tai, va, ritinis visiškai į juos nepanašus...”

- 50 metų  tikrai ne riba. Štai P. Rubinas. Jam per 50, bet vyras „nepramušamas”. O teisingai organizavus gynybą, bėgioti daug netenka.

- Dar ne taip tolimoje praeityje vien Plungėje veikė ar ne 9 ritinio klubai. Prieš 20 metų atvykęs į Šiaulius dirbti vienas plungiškis subūrė jaunimėlį žaisti ripką. Ir aš  tada buvau „vienas iš jaunimėlio” - tik ką grįžęs iš armijos. Taip viskas ir prasidėjo. Šiuo metu ritinį žaidžia maždaug 15 entuziastų. Yra branduolys, yra, kas ateina ir išeina. Stengiamės susitikti du kartus per savaitę, tik ne visuomet pavyksta... Pagrindinis sezonas – vasarą, tačiau daug kas tuo metu išvažinėja – nesugaudysi. Nėra tradicijų, todėl „užkurti” komandą – labai sudėtinga. Nėra perspektyvos. Tai labiau laisvalaikio praleidimas. Nors kaip sportas įdomus ir žaidėjams, ir žiūrovams.

Šiuo metu šalyje stipriausia laikoma Platelių komanda. Jie - daugkartiniai Lietuvos čempionai. Lietuviškojo ritinio entuziastai susibūrė į ritinio federaciją, kuriai vadovauja P. Rubinas – federacijos prezidentas.

- Ne, bet 2012 metais mieste vyksiančiose Pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynėse lietuviškojo ritinio meistrai tikrai dalyvaus. Kiek žinau, susidomėjo ir kaimynai latviai... 

Komandos vadovas R. Abelkis teigia, jog šį vyrišką žaidimą – ritinį  gali žaisti ir sėkmingai žaidžia dargi penkiasdešimtmečiai.

Autoriaus nuotr.

 

Mesta 700 gramų  ripka neretai švilpia 35 metrų per sekundę greičiu. Neatsistok jai ant kelio!