Parsirado sūnus su marčia - suvargę, sunykę, bet su plačiomis šypsenomis, susigriebė vaikus, dvynes ir vėl išrūko. Vyras, tarp futbolo rungtynių nutaikęs valandėlę, tespėjo tik su jais pasisveikinti ir iš karto atsisveikinti.
Keisčiausia, kad iš sodybos labiausiai nenorėjo išvažiuoti marčios seserys - atrodė, miestietės iki kaulų smegenų, o kaip čia joms patiko. Sodybos šeimininkai irgi vos ne su ašaromis akyse atsisveikino su bene vieninteliais savo klientais: kvietė dar pasilikti ar vėliau atvažiuoti, žadėjo visokiausių nuolaidų ir kitokių gėrybių. Bet deja...
Gailėjausi ir aš, kad taip viskas greitai greitai vyko - tikėjausi, kad dar bent savaitėlę visi pasisvečiuos, o aš bent porą dienų iš boso išprašiusi galėsiu kartu su visais pabūti, nes man visai nepatiko, kai anūkėlė Lenora tėvams atvykus savo paukštiška kalba pradėjo čiauškėti, kad „baba negera”. Tai yra, aš esanti negera, nes kartu nežaidžiu.
Liko tik mama - ir tai kelioms dienoms, nes norėjo aplankyti visus kapelius. Jaunesnysis sūnėnas pasišovė ją pavežioti.
Bet pirma nuvažiavome į slaugos namus pas uošvį. Mama, pamačiusi, kokioje gražioje vietoje tie namai, iš karto susižavėjo, bet kelias minutes pabandžiusi pabendrauti su nieko nebesuvokiančiu uošviu, nukabino nosį, o grįžtant namo pasakė:
- Jei aš susirgsiu, pažadėkite, kad pas daktarus nevešite: geriau numirti, nei taip prigaivintai būti. Pažadėkite tuoj pat...
Mudu su sūnėnu pažadėjome, kad nesinervintų, bet mama vis nesiliovė, lyg ir kokių garantijų reikalavo.
Susijaudino ji baisiai, tad aš iki išnaktų likau jos bute ir negrabiai bandžiau pralinksminti. Nepavyko - mama jau kalbėjo apie įkapes, apie tai, kad gal jai pačiai reikėtų pasirūpinti ant tėvukui pastatyto paminklo savo vardą ir gimimo datą iškalti...
O rytą mama jau nebesikėlė iš lovos - visai rimtai apsirgo. Šeimos gydytoją į namus aš vis dėlto iškviečiau. Pamatavo gydytoja mamai kraujospūdį, pakraipė galvą ir išrašė pluoštą receptų.
Kai sūnėnas išėjo į vaistinę, mama pasisuko į mane ir virpančiu balsu pasakė:
- Tu jau man, dukra, atleisk, bet savo butą ir pinigus aš paliksiu berniukui (turėjo omeny, mano jaunesnįjį sūnėną). Tavo vaikai savo gyvenimus jau susitvarkė, o jis - vaikas geras: žiūrėk, kaip gražiai tvarkosi, mokesčius laiku sumoka...
Aš tik išsižiojau ir vėl užsičiaupiau: „sumoka”?! Tai aš kas mėnesį iš savo algos sumoku, net specialiai dėl mamos moku popierines sąskaitas, o ne internetu - sugaištu po kelias valandas, o čia - „jis sumoka”!
Manau, mano veidas ir raudo, ir balo, nes mama tai pastebėjo:
- Vaikeli, ar kas netaip?
Vargais negalais susitvardžiau ir išspaudžiau:
- Ką jūs, mama, - viskas gerai. Tik gal dar neskubėkite su tokiais sprendimais...
- Ką norėjai pasakyti? - nesiliovė mama kamantinėjusi. - Sakyk gi pagaliau!
Žiūrėjau į ją - kiek pagyvėjusią, jau nebepanašią į ligonę - ir tylėjau. Meluoti jai negalėjau. Kaip ir nutylėti - vis tiek mane pagavo.
Prisimenu: buvau dar visai mažytė, kai sudaužiau kažkokią lėkštę ar puodelį, o mamai paklausus, kas tai padarė, kaltę pabandžiau suversti kažkam - gal kiemo draugei... Mama tada labai graudžiai pravirko ir pasakė: „Kokia nelaimė - mano dukra melagė”.
Aš verkiau kartu su ja - ilgai verkiau, paskui vis dar pasikukčiodama pripažinau savo kaltę. Mama nurimo ir tepasakė: „Daugiau niekada!” Ir aš jai - niekada, niekada... Niekada tik jai, nes šiaip tenka kartais gyvenime pameluoti, bet ne iš blogos valios, be jokio išskaičiavimo.
Mama nemirksėdama žiūrėjo į mane ir aš jau pradėjau bijoti, kad tuoj tuoj pravirks, todėl pasiūliau:
- Kai pareis, pasikalbėkite dviese.
- Ne, kalbėsimės trise - užteks tau slėptis krūmuose, kai kokie nemalonumai prasideda, - nukirto mama ir padėjusi vėl galvą ant pagalvės užsimerkė.
Pradėjome laukti sūnėno tyloje. Ilgai laukėme - vaikinas neskubėjo net su vaistais. O kai parsirado, pasakiau:
- Močiutė nori su mudviem pasikalbėti.
- Pasakok, - ištarė mama vėl pakėlusi galvą.
Keista, bet sūnėnas iš karto suprato, apie ką turi pasakoti, ir kiek užsikirsdamas prisipažino, kad tėvas atsiunčiantis kas mėnesį pinigų, bet jam teužtenka tik maistui, todėl mokesčius apmokanti teta, nes iš mamos nėra ko tikėtis, o dirbti neišeina - mokslai...
Mama jo klausėsi nepertraukinėdama, bet žiūrėjo į mane. Jaučiausi nejaukiai, nors ir netyčia užvirusi tą košę, todėl kai mama sūnėnus išsikalbėjus man liepė: „Suskaičiuok, kiek sumokėjai už visą tą laiką - atiduosiu”, tepasakiau:
- Ai, nereikia - iš to aš nei praturtėsiu, nei nubiednėsiu...
- Reikia! - kietai pasakė mama ir nuo mudviejų nusisukusi pridūrė: - Atsirado, matai, geroji samarietė...
Po tų žodžių aš net pašokau nuo kėdės: maždaug taip pat mane pavadino ir vyras prieš porą dienų - „Nėr ko čia vaidinti motinos Teresės...”
O kai vėl atsisėdau ir mano veidas atsidūrė tokiame pat lygyje, kaip ir sūnėno, jo akyse pamačiau tokią neapykantą, kad man užgniaužė kvapą.
Lilitė
