Teikėsi atvykti dukra. Naktį, nes pirmiausia atvažiavusi aplankė savo bendraklasę, kuri laukėsi antro vaikelio, o paskui jau pasirodė pas mus.

- Tikra panda pasidarė - tokia storulė guli ir vis ką nors žiaumoja, - pareiškė tik pravėrusi duris. - Kad aš daugiau pas tą Pandą eičiau...

Aš nutylėjau, tai dukra nuėjo pas savo tėvą pasikalbėti. Kiek supratau - tuoj abu apsipyko. Bene viena prašė pinigų, o antras neskolino.

Tada dukra įpuolė į virtuvę ir, vos neužlipusi ant Rainiukės, kuri snaudė išsitempusi vėsiausioje vietoje, pratrūko:

- Nesuprantu, kam jums tas blusų maišas!

Rainiukė  prasimerkė lyg supratusi, kad kalbama apie ją, ir kiek pasiraiviusi vėl užmigo. O dukra prisitraukė mano sostą-kėdę su ratukais prie lango ir, įsitaisiusi ant palangės, susidėjo ant jos kojas.

- Ką  darai? - po neilgos pauzės paklausė.

- O kaip tau atrodo? - atsakiau klausimu pašaudama kiaulienos išpjovą į  orkaitę - kitą dieną visai neblogai bus šalta su žaliomis salotomis.

- Aha, - suspurdėjo dukra ant palangės (aš net išsigandau, kad nenukristų), - aha... Tėvas skundžiasi, kad visai namie nebūni - vis su draugėmis ir su draugėmis...

- O nesiskundžia, kad jis vis namie ir namie prie televizoriaus ir prie televizoriaus? - pasidomėjau. - Nesakė, kad futbolas - geriausias jo draugas, kad net per miegus apie jį kalba?

- Turėtum suprasti, jis - juk vyras, - toliau bandė pamokslauti dukra. - Jam to reikia.

- „Turėtum, turėtum...” Nieko aš neturėčiau, nes jei jam namie linksmybės, tai kodėl man - tik darbai?

- Tokia jau moters dalia, - filosofiškai atsakė dukra ir staiga nušoko nuo palangės. - Aš jau miegoti eisiu. O ryt savo mašinytę  duosi?

- Ne, bet galiu pavežioti, - pažadėjau, nes turėjau savų planų.

Dukra užsiraukė  ir vos nesuklupusi ant katės išėjo.

Rytą  nuvažiavome aplankyti mano mamos. Dukra stengėsi būti maloni bet neišlaikė ir, apsižiūrėjusi, kad nesimato pusbrolio, paklausė:

- O kur tas dykūnas?

Nors mama iš  karto suprato, ko klausiama, pasistengė apeiti kampus:

- Kodėl taip jau iš karto „dykūnas”? Pavargo per sesiją vaikas, tai dabar ir išvažiavo su draugais pailsėti.

- Nes gavo iš tavęs pinigų, - nukirto dukra ir užsiraukė.

Daugiau pokalbis nesiklijavo ir mes išvykome į slaugos namus - reikėjo šio bei to nuvežti.

Dukra net neišlipo iš automobilio - į tą „klipatyną” neisianti, jau praėjusį kartą visi jos rūbai prisigėrė mirties kvapo. Ką gi, palikusi ją nuėjau viena. Tiesą sakant, ir man buvo nejauku prie uošvio lovos - senukas buvo visai nejudrus, išbalęs, jo nosis ištįsusi, kaip kontrastas apvaliems ir raudoniu trykštantiems slaugytojų veidams. Pasikalbėjau su viena kita, kiek pasėdėjau su akivaizdžiai nieko nesuvokiančiu uošviu ir išskubėjau pas dukrą, susirūpinusi, ar jos mašinoje netrenkė šiluminis smūgis.

Netrenkė, nes kai po valandos nuvažiavome pas dėdę Joną ir jo paauglius vaikus - dukros dėdes ir tetas, dukra pradėjo energingai jų klausinėti, ar jau sveikata pagerėjusi tiek, kad galėtų patys savimi pasirūpinti. Prasmė buvo maždaug tokia: „Nulipkit mano motinai nuo kupros, nes ji ir taip turi kuo rūpintis. Manimi!”

Pasistengiau ir iš ten kuo greičiau išvažiuoti - jau darėsi gėda. Dukra ir išvažiavus nenurimo: pavadino Joną Naftalinu, o jo vaikus Nafaaliniukais ir šaipėsi tiek iš jų kalbos, tiek iš  gyvenimo būdo.

Neištvėriau ir mašiną sustabdžiau šalikelėje.

- O ar tu žinai, kas yra naftalinas? - paklausiau.

- Na, tai... - akimirkai susimąstė dukra ir galop išpoškino: - Na, tai tas bjauriai dvokiantis šlamštas, kurį močiutė deda į  spintą. 

- Deda ji levandų  maišelius, o ne naftaliną, - dar stengiausi kuo ramesniu balsu kalbėti. - O tai visai kas kita.

- Na, ir kas? Vis tiek šlykštynė, - pareiškė dukra. - O tie Naftalinai - vis tiek parazitai, siurbėlės: tik siurbia laiką ir jėgas iš  tavęs.

- Ačiū  už rūpestį manimi, bet man to nereikia. Bent iš tavęs, - pasakiau jau dusdama iš pykčio. - Nors tu galėtum vieną vargą man nuo pečių nukelti - pati pasirūpinti paveldėtu namu, nes kai iš jo išvarei nuomininką, važinėti ten tenka man ir rūpintis, ar kas langų neišdaužė, ar nepadegė.

- Ach taip? - įsiuto dukra. - Ach taip? Aš vienas du jį parduosiu. O tada jau žinokitės - kojos čia nekelsiu...

- Nuostabu, kaip tik to ir laukiau, - užrikau. - Tuoj tave prie jo nuvešiu - stovėk ten ir pardavinėk.

Ir nuvežiau. Dukra demonstratyviai lėtai išlipo iš automobilio ir nuėjo prie aprūdijusių vartelių, o aš aštriai apsisukau ir nulėkiau pas Metalistę.

Mintyse putojau visą kelią: kvaiša, bjaurybė, nedėkinga... Tad atvažiavusi ne iš karto išlipau - nutariau kiek apsiraminti.

Raminimasis užtruko, nes Metalistė pati atėjo manęs:

- Tu ką, negi nedrįsti užeiti?

- Oi ne, Me... - pasakiau pusę frazės ir atitokau.

Šit iš kur dukros įprotis visiems duoti pravardes. Iš jos tėvo - tas irgi bendraus, bendraus su žmonėmis toks gerutis, o paskui jiems už nugaros kad mestels žodį - į skaudžiausią vietą. Tai jis juk ir mano drauges įvardijo: vieną Metaliste už pomėgį auskarams, kitą Žabtukais, nors jos ne veido skruostukai putlūs...

Lilitė