Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Septyniasdešimt septynerių metų viena iš žymiausių Lietuvos kraštotyrininkių šiaulietė Irena Rudzinskienė surengė dešimtąją personalinę savo kraštotyrinių darbų parodą „Povilo Višinskio vaikščiotais takais”, nors tai galėjo būti ir šimtoji jos paroda - parengta per 550 darbų. Ir kokių darbų! Kiekvienas iš jų papuoštų bet kurio šalies praeities tyrinėtojo biografiją. Kiekviename darbe - šimtai surinktų dokumentų, jų kopijų, nuotraukų, šimtai ranka surašytų puslapių. Taip, ranka, nes fotoaparatu ir kompiuteriu darbščioji kraštotyrininkė pradėjo naudotis tik prieš porą metų, kai dešimtims paraleliai renkamų medžiagų jau pradėjo trūkti ir laiko.

Tačiau grįžkime prie dešimtosios parodos, kuri skirta rašytojui, spaudos darbuotojui, režisieriui, lietuvybės propaguotojui, politiniam veikėjui Povilui Višinskiui. Prieš penkerius metus kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė jau buvo surinkusi medžiagą apie šį žmogų ir net sudariusi jo tėvų genealoginį medį ir senelio genealoginę schemą. Tam ją paskatino Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotoja Danutė Darbutienė, atrinkusi Višinskio giminių pavardes iš Adolfo Sprindžio ir Juliaus Būtėno monografijų apie Povilą Višinskį.   

„Danutė įsivaizdavo, kad iš to bus galima nupiešti Višinskių genealoginį medį, - prisimena Irena Rudzinskienė, jau turėjusi pakankamai patirties sudarant tokius medžius. - Aš ir pasakiau tada: bet tai tik viena medžio šakelė, reikia daugiau medžiagos. Todėl pasinaudojau Irenos Višinskaitės-Čepienės pranešimu iš II Povilo Višinskio skaitymų, kur buvo šios giminės santuokų, gimimų dokumentų nuorodos ir nuvažiavau su jomis į Užventį pas kraštotyrininką Vaclovą Rimkų, kuris pirmasis pradėjo domėtis Višinskiais Užvenčio krašte, kad perskaityčiau ir kitus kolegos surinktus dokumentus, laiškus. Tarp jų - ir Povilo Višinskio brolio Domininko vaikaitės surašytus prisiminimus.”

Po daugybės paieškų Irena Rudzinskienė ir sudarė pirmąjį  Povilo Višinskio giminės genealoginį medį, o jau tada kaip lavina pradėjo plaukti dar įvairesnė informacija, kad ji to į medį neįtraukusi, tą ne taip įrašiusi, nes pasirodo, kai kurie Višinskių giminės pasakojimai jau buvo kiek nutolę nuo konkrečių datų, dalis motinos tėvų ir jos pirmosios santuokos dukrų - Povilo seserų - visai netyrinėta.

Docentė  Dalia Striogaitė, Povilo Višinskio skaitymų Šiaulių apskrities bibliotekoje iniciatorė, atlikdama savus tyrinėjimus Literatūros istorijos institute, užtiko prisiminimų apie augusius du brolius ir seserį, tariamai dar vaikystėje mirusią Veroniką, ir paskambino kraštotyrininkei. Irena Rudzinskienė susirūpino net tris kartus nuvažiavo į Vilniuje įsikūrusį archyvą, kad kaskart gavusi tas išduodamas dienai dešimties metų bažnytines knygas atrastų mirties datą, kad Veronika iš tiesų mirė ne tokia jau maža, o dvidešimt dvejų metų nuo džiovos.   

Ir pati kraštotyrininkė, domėdamasi Višinskiais, pastebėjo nemažai neatitikimų ir Povilo brolio vaikaitės surinktoje medžiagoje. Pavyzdžiui, vaikaitė abejojo, ar Povilas dalyvavo brolio Domininko vestuvėse, nors paskui ir tapo pirmagimio sūnėno krikštatėviu. Irenai Rudzinskienei tai išsiaiškinti padėjo Žemaitės raštai, kur buvo aiškiai parašyta, kad Povilo brolis Domininkas labai jau ilgai ieškojęs sau turtingos nuotakos. Vadinasi, Domininkas žmoną radęs ne arti, nusprendė kraštotyrininkė, ir gerai įsidėmėjo šios moters pavardę - Streckytė. Kai kitų giminių ieškojo Pavandenio kapinėse (beje, senieji antkapiai - labai gera duomenų bazė), ji atkreipė dėmesį į didžiulį Streckų giminės antkapinį akmenį. Surado archyve, kad tikrai Domininkas Pavandenyje žmoną rado ir ten tuokėsi, o jo brolis Povilas ne tik tose vestuvėse dalyvavo, bet ir buvo jose pirmasis pabrolys - jo parašas yra tuoj po jaunųjų pavardžių.

Dar daug tokių  nesutapimų buvo: pavyzdžiui, Povilo senelis Jonas Višinskis pagal mirties aktą buvo net dešimčia metų pasisendintas, o tėvas - šešeriais metais pasijauninęs, Povilo seneliai turėjo ne šešis vaikus, o dvylika, ir apskritai Višinskių giminė kilusi ne iš Daugėnų, o iš Želvių kaimo .

„Pamačiusi tokias ir savo, ir kitų tyrinėtojų klaidas, aš supratau, kad niekas jų be manęs neatitaisys, todėl dar kartą išvaikščiojau Povilo Višinskio giminės takais ir keliais, - sako Irena Rudzinskienė. - Dabar jau sudariau naują Višinskių giminės genealoginį medį, naują schemą - septynių kartų. Čia jau yra dokumentai, įrodantys, kad giminėje nuo 1740 metų iki šių dienų yra 241 asmuo. O kur dar bendrapavardžiai, apie kuriuos vis tiek teko duomenis surinkti, bet kurių negalima Povilo senelio Jono Višinskio Višinskio genealoginėje schemoje panaudoti”.

Tikslas atlikti tokį grandiozinį darbą, sako kraštotyrininkė, buvęs ne tik ištaisyti savo ir kitų padarytas klaidas, bet ir sukaupti kuo daugiau archyvinių dokumentų Povilo Višinskio vardu pavadintoje bibliotekoje, nes gan greit prie tų dokumentų nebebus įmanoma net prieiti.

Pirmiausia todėl, kad mažiau nei šimto metų senumo dokumentus gali užprašyti tik giminės arba jų įgaliojimu, patvirtintu notaro, kiti žmonės. Antra, archyvai jau kai kurių dokumentų dėl susidėvėjimo nebeišduoda, o jų pačių paieška - brangi ir tik žinant tiksliai datas ir pavardes. Jei su dokumentais norima susipažinti patiems, tai yra, juose duomenų apie giminę ieškoti, galima užsisakyti tik tam tikrai dienai ir tik dešimties metų, ir tik iki 1915 metų.

„Vargu ar daug kas turės tiek laiko ir kantrybės tuose archyvuose sėdėti, - sako kraštotyrininkė. - Užsakau dešimt bylų, kurių dauguma jau mikrofilmuose, gaunu atsakymą, kada jos bus pateiktos, tai penktą ryto iš Šiaulių išvažiuoju, Vilniuje išlipu ne autobusų stotyje, o gerokai anksčiau, paeinu dvi troleibuso stoteles pėsčia, kad pusę devynių ryto jau būčiau prie archyvo. Kitaip tuščias važiavimas, nes mikrofilmų patalpoje yra tik septynios darbo vietos ir jos visada užimtos. Tai aš kai įeinu, tai ir suku, suku tuos mikrofilmus, jei ką randu - nusifotografuoju ir vėl suku. Kai tik pertrauka patalpoms vėdinti, nulekiu prie savo krepšio, arbatos iš termoso atsigeriu ir greitai greitai atgal. Ir taip iki keturių vakaro, kol į Šiaulius išvažiuoja traukinys. Antrai dienai pasilikti Vilniuje nėra prasmės, nes naujas užsakytas bylas gaučiau tik popiet. Todėl važiuoju namo, nufotografuotą medžiagą įsikeliu į diskelį, tada pasidarau dokumentų popierines kopijas ir jau jas analizuoju, tvarkau. Paskui vėl važiuoju į archyvą, ir vėl viskas iš naujo...”

Taigi kelionė  į Vilnių ir atgal - 44 litai (pusė kainos kaip senjorei) ir visa diena įtempto darbo. Bet jei reikėtų užsakyti dokumento kopiją (vieną!), tai kainuotų dar brangiau - 10 litų užsakymas, 30 litų paieška, 10 litų kopija. Brangu. O kiek tų dokumentų kopijų reikia septynioms Višinskio giminės kartoms... Ir kiek kitokių paieškų - nuolatinių išvykų į Užvenčio, Kelmės ir aplinkinių rajonų bažnyčių archyvus, į kapines, į miestelius, į kaimus... Ir visa tai norint sudaryti ne savo giminės (savo ir vyro giminės Irena Rudzinskienė jau yra sudariusi, bet irgi vis renkanti medžiagą) schemą.             

„Aš apraudojau Povilą skaitydama apie jį rašytą Adolfo Sprindžio monografiją. Pamačiau, kaip šis žmogus vargo norėdamas Lietuvai padaryti gera: atsisakė tarnystės, kaip kitatautis negavo paskyrimo dirbti, atsidūrė didžiausioje tėvų nemalonėje, kad netapo kunigu. Kaip jis vaikščiojo, pasiskolinęs fotoaparatą su  kojelėmis, po Žemaitiją, kad viską užfiksuotų, - pagrindinę priežastį, paskatinusią kraštotyrininkę imtis nelengvo darbo, atskleidžia Irena Rudzinskienė. - Tada ir pagalvojau - nusipirksiu ir aš fotoaparatą. Čia man padėjo fotomenininkas Algirdas Musneckis: padėjo nusipirkti ir pamokė juo naudotis. Dabar jau trečiu fotoaparatu naudojuosi, nes pirmąjį pavogė, o kitas darbo krūvio neišlaikė - perdegė. Tai ir nemažai dabar padarau: ir senuosius antkapius nusifotografuoju, ir dokumentus. Kartu matau tą Lietuvos grožį, kurį matė ir mylėjo Povilas...”

Kita priežastis, skatinanti kraštotyrininkę atlikti tokius didelius darbus kaip Povilo Višinskio giminės tyrinėjimas, ko gero, yra jos įgimtas labai didelis pareigingumas. Juk ne veltui „Ventos” baldų gamybiniame susivienijime ir kitur, kur Irena Rudzinskienė dirbo beveik keturiasdešimt metų, buvo sakoma: greitam darbui reikia jauno, o rimtam - Rudzinskienės...

„Na, būdavo taip - žiūri man į akis ir sako: tik tu gali padaryti, - prisimena Irena Rudzinskienė. - Naudojosi tuo mano atsakingumu. Tai supratau 1983 metais, kai Vilniuje, tuose baltuose rūmuose, kur dabar buvo pašarvotas Prezidentas Algirdas Brazauskas, aš gavau pirmąjį didelį apdovanojimą už savo kraštotyrinį darbą. Darbo recenzentas taip ir pasakė: neįtikėtina, neįmanoma, kad vienas žmogus galėjo tai padaryti... Ir aš, tapusi respublikinės parodos laureate, padariau savo išvadą - o aš galiu, tik reikia viską daryti labai stropiai, tiksliai ir pareigingai”.

Taip ir iki šiol Irena Rudzinskienė daro - stropiai, tiksliai, pareigingai. Tik surinktos medžiagos kol kas neperkelia į kompiuterį. Pirmiausia todėl, kad tam, jog, pavyzdžiui, Povilo Višinskio genealoginis medis ir schema atsidurtų internetinėje erdvėje, ji turėtų gauti visų gyvųjų šioje schemoje surašytųjų raštiškus leidimus. Toks jau yra Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Todėl didžiąją dalį surinktos medžiagos Irena Rudzinskienė yra perdavusi Povilo Višinskio bibliotekai, dalį dokumentų laiko namuose.

O kraštotyrininkės kompiuteryje yra tik nuotraukos, nufotografuotieji dokumentai. Ir ne todėl, kad ji dar nelabai gerai moka juo naudotis. Kompiuteris ilgai buvęs ir vis dar yra skaudus prisiminimas.

Prieš  septynerius metus su tuo nedideliu kompiuteriu, skirtu žaidimams, atvykęs vasaroti trylikametis anūkas mokė močiutę juo naudotis. Bet Irena Rudzinskienė tada sakiusi, kad nespėjanti sekti, kada ir ką reikia paspausti. Tai tik anūkas juo žaisdavęs, o birželio 27-ąją, Povilinių išvakarėse, su draugais dviračiu aplėkęs baseiną sukniubo sutrikus širdies ritmui ir miręs.

Po devynių  mėnesių miręs anūko tėvas, dar prieš tai padėjęs palaidoti savo mamai jos motiną - savo močiutę...

O kompiuteriukas taip ir liko Irenos Rudzinskienės namuose. Kartais moteris jį  įjungdavo, mokėsi spausdinti, parašydavo kokį eilėraštį, bet ilgai prie jo sėdėti negalėjo - vis matydavo mirties išvakarėse prie jo sėdėjusį anūką, o ir užsklanda su užrašu „Gyčio namai” (Gytis - velionio sūnaus vardas) vertė ašaroti.

Tačiau atėjo laikas, kai prireikė elektroninio pašto, kad galėtų susirašinėti su vieno iš jos tyrimų asmeniu Kanadoje, ir Irena Rudzinskienė prie kompiuterio prisėdo. O užsklandą pakeitė. Dabar kompiuteryje ji nuolat mato savo darytą nuotrauką - Povilo Višinskio gimtinę: į Gyčio gimtuosius namus parėjo toks pat jaunas, taip pat ligos pakirstas , iki gyvenimo paskutinės akimirkos aukojęsis kitiems Povilas... 

„Padaryti šią Višinskių giminės schemą man padėjo žemaitiškas užsispyrimas ir noras ištaisyti savo ir svetimas klaidas”, - dešimtojoje personalinėje parodoje „Povilo Višinskio vaikščiotais takais” rodydama kelių metrų ilgio giminės schemą sako Lietuvos garbės kraštotyrininkė, Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė.