Ričardas JAKUTIS         

Futbolą  jau pamirštame, laukia krepšinis, tačiau dar ilgai išliks aštuonkojis iš Oberhauzeno zoologijos sodo, kuris Pietų Afrikos Respublikoje pasibaigusiame pasaulio futbolo čempionate tiksliai atspėdavo rungtynių nugalėtojus, ir žmonių sugebėjimas patikėti visokiais neva antgamtiškais niekais. Lenkų žinios pasišaipė iš tokių naujienų mėgėjų ir įsitaisė šunį, kuris bakstelėdavo nosį į tą lėkštę, kur sūris kvepėjo skaniau. Suprantu, kad už vokiečių aštuonkojo slypi geras futbolo specialistas, kuriam bukmekeriai ir lošėjai turėtų būti dėkingi. Skaičiau, kad spėjimo procesas vyksta maždaug taip: likus dienai iki „stebuklingojo spėjimo“, į vieną iš dviejų maisto dėžučių, ant kurių klijuojamos futbolo rungtynių varžovų vėliavos, dresuotojas įdeda sliekų, o kitą palieka tuščią. Kitą dieną aštuonkojis net negalvoja ieškoti maisto dėžutėje, kuri dieną prieš tai buvo tuščia. Be to, dėl aštuonkojo gebėjimo skirti spalvas Paulis gali atsiminti „reikiamą“ vėliavą.

Akivaizdu, čia kas kita - didelė reklamos galia, juk jos valia net aštuonkojis žiūrovų akyse gali tapti išminčiumi. Aštuonkojis Paulis dargi tapo Karbalinjo - nedidelio miesto Ispanijos šiaurės vakaruose -  garbės piliečiu. Taip miestelio, kuriame gyvena 14 tūkst. žmonių, taryba atsidėkojo galvakojui moliuskui už tai, kad jis išpranašavo jų šaliai pergalę. Tania Muncig, okeanariumo Oberhauzene, Vokietijoje, kuriame gyvena Paulis, atstovė, pavadino šią idėją žavinga. Karbalinjo meras Carlosas Montesas ketina aplankyti Paulį, kaip jis vadinamas Ispanijoje, ir pakviesti į didelę gastronomijos šventę rugpjūčio 8 d. Tačiau okeanariumas atmetė mero siūlymą, remdamasis tuo, kad aštuonkojui tokia ilga kelionė gali būti per sunki.

Kodėl parinkau tokią teksto įžangą? Todėl, kad iš esmės dauguma politikų ir visuomenės veikėjų yra tokie pat aštuonkojai, pasirenkantys dubenį su gardesne užkanda.

Visi žinome, kad susitikę anglai pokalbį pradeda apie orą, po to pakalba apie futbolą, karalienę ir tik paskutinėje vietoje apie politiką  ir mokesčius. Lietuviai pirmiausiai iškeikia valdžią, mokesčius ir tik po to, nors gamta šiemet kaip niekad mums krečia kiaulystes, pakeiksnoja orus. Žodžiu, mūsų buitis tokia šuniška, kad net gamtos išdaigos prieš tai niekis.

Susiklosčiusią  situacija apibūdinčiau trumpai – kažkas ne taip. Ir visur: didesniuose ir mažesniuose dalykuose. Štai per karščius radijas ir televizija skelbė gydytojų ir gelbėtojų patarimus, kaip elgtis, tačiau bent manęs neapleido nuojauta, kad jų pasergėjimai yra visiškai neracionalūs ir prieštarauja elementariausiai pasaulio tautų patirčiai. Seni uzbekai per didžiuosius karščius sėdi šypsodamiesi saulės atokaitose su karakulio papachomis ir net negalvoja gerti po tris litrus skysčių, kaip moko mus mūsų „gelbėtojai“.

Kodėl mūsų  pokalbių vyraujanti tema - šunišku tapęs gyvenimas? Todėl, kad žmogui sunku.

Lietuvai dar tolimas kelias iki to, kad valdžios ir visuomenės santykiai taptų  tarnaujančiojo ir kliento ryšiu. Persilaužimo mūsų šaliai gali tekti laukti kelis dešimtmečius.

Taip liūdnai kalbėjo nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Europos ir Centrinės Azijos regiono direktorius Miklosas Marschallas, viešėjęs Vilniuje. Anot svečio, pirmiausiai santykiai su valdžia turi būti visai kitokie nei dabar: valdžia - tai paslaugų teikėja, žmonės – klientai. Tenka sutikti, kad korupcijos pažinimas nėra penkerių ar dešimties metų reikalas, tai ilgas procesas, kuris gali trukti 30-40 metų ar tol, kol pasikeis karta. Greičiausiai keičiasi privatus verslas - efektyvėja ir tampa vis mažiau korumpuotas. Tuo tarpu viešajame sektoriuje viskas sustabarėja. Sveikatos apsauga, švietimas - šie sektoriai veikia kaip komunizmo laikais.

Sovietinio lagerio šalims niekada vyriausybė nebuvo partneris ar tarnas, mums valstybė ir valdžia visada buvo svetima, tokias šalis charakterizuoja išplitusi šešėlinė ekonomika, nulemta siekio pragyventi. Yra per daug suvaržymų, per daug reguliavimo. Jei tu užsiimi smulkiuoju ar vidutiniu verslu, neįmanoma pragyventi veikiant absoliučiai legaliai.

Pernai nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ paskelbtame Korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skyrė 4,9 balo ir 52 vietą 180 pasaulio šalių lentelėje. 5 balai reiškia, kad šalis laikoma pajėgi kontroliuoti korupciją.

Visas pasaulis kalba apie dvi ekonomines vizijas. Viena, propaguojama JAV, tvirtina, kad norint atgaivinti ekonomiką viešajam sektoriui reikia kiek galima daugiau išlaidauti. Kita sunkmečio pergyvenimo koncepcija - vokiška, pagal kurią reikia taupyti, kiek galima labiau sumažinti biudžeto deficitą ir sparčiai mažinti valstybės skolą, apriboti bankų ir spekuliantų galimybes veikti ekonomiką. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas kaltina Vokietiją, kad jos taupumas gali sunaikinti švelnius ekonomikos atsigavimo daigus visame pasaulyje. Tuo tarpu Vokietijos centrinio banko vadovas (kuris 2011 m. gali perimti Europos centrinio banko vadovo postą) Axelis Weberis nėra tikras tuo, ką tvirtina P. Krugmanas. Jis primena, kad legendinis Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas dar 1980 m. buvo patvirtinęs griežtą ilgalaikę taupymo programą ir nuo tų metų prasidėjo ryškus Vokietijos ekonomikos atsigavimas. Vokiečiai pastebėjo dėsningumą. Kuo piliečiai labiau pasitiki ekonomikos stabilumu ir sėkminga ateitimi, tuo jie pasiruošę daugiau išleisti. Ir priešingai - miglota valstybės finansų perspektyva, didelės valstybės skolos aptarnavimo išlaidos kuria nepasitikėjimo ekonomikos ateitimi perspektyvą.

Kuriuo požiūriu vadovautis Lietuvai? Premjeras Andrius Kubilius renkasi antrąjį  variantą. Tik iš ko taupo? Iš verslo ir iš privačiame sektoriuje dirbančių žmonių kišenės. Taupymas, didesni mokesčiai žlugdo verslą, šiam žlungant nesurenkami mokesčiai ir viskas rieda žemyn. „Andriau, tikriausiai jiems per karšta, tai ir lenda į šešėlį. Gal visiems nupirkime po kondicionierių ar bent ventiliatorių?“ - siūlo premjerui Andriui Kubiliui gailestinga finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Kai važiuoji per Lenkiją, regi begalę reklamų, bylojančių, kad vos ne kiekvieno namo gyventojai užsiima smulkiuoju verslu. Kas automobilius remontuoja, baldus gamina, kažką augina, siūlo statybos, santechnikos ar kitas paslaugas, namuose įsteigę barą, kavinukę, dažnas užrašas „Kantor“, tai yra, pinigų keitykla. Įsteigti individualią įmonę nesudėtinga, mokesčiai nedideli, valstybė gi laimi, kad veik nereikalingos darbo biržos, pradanginančios didžiulius biudžeto pinigus. Galiu pateikti dar vieną pavyzdį. Iš kitos srities, bet daug pasakantį. Bičiulis turi antikvariato parduotuvę. Pardavinėja paveikslą, tarkime, už 2 tūkstančius litų. Niekas to paveikslo per metus nenuperka. Ką daro bičiulis? Ogi pakelia paveikslo kainą ir, žiūrėk, už 3 tūkstančius jį nuperka.

Nebeliko apskričių  administracijų. Ne vienam buvo aišku, jog kokių nors pozityvių  pokyčių valstybėje galime tikėtis tik tada, kai šių darinių nebeliks. Lietuvą skersai galima pervažiuoti greičiau, nei sulaukti sprendimo apskrities valdininkų labirintuose, kad apskritys - geriausiu atveju nostalgija prieškario Lietuvai, kai arkliuko traukiamu vežimu nei Vilniaus, nei Kauno negalėjai pasiekti, kad apskričių administracijos - nelegalūs politikų ramsčiai, korupcijų lizdai, pinigų plovyklos ir lėšų švaistymo įstaigos. Visi tai matė, suprato ir … nieko 20 metų nekeitė! Bet pagaliau!

Mūsų  šalyje mėgstama su užsidegimu spręsti mažareikšmes problemėles, o stambūs kliuviniai nejudinami metų metus. Tarkime, reikšmingi vyrai ir moterys savaičių savaites gali svarstyti kokias nors Azartinių lošimų įstatymo 10 ir 25 straipsnių pataisas, bet vos tik kas primena amžinąsias ir daugumai Lietuvos gyventojų rūpimas bėdas, mūsų galingiesiems akimirksniu įsijungia ausų blokatoriai. Žiniasklaida gali nors ir tūkstantį kartų pranešti, kad „Orlen Lietuva” jau keletą metų degalus lietuviams parduoda brangiau nei latviams ar estams, ir kas? Ir nieko. Gali nors ir kasdien skelbti, jog absoliuti dauguma viešųjų pirkimų pas mus korumpuoti, ir net vardyti konkrečias istorijas. Reakcijos jokios. Gali iki užkimimo šaukti, kad Lietuvai derėtų kuo greičiau nuo dujinio centrinio šildymo pereiti prie perpus pigesnio šildymo deginant biomasę. Tai irgi nuleidžiama negirdomis. Galima pateikti netgi tūkstantį siūlymų, kaip pagreitinti senų daugiabučių renovavimą, bet tai ir vėl bus tik tuščias oro suvirpinimas. Žmonėms rūpi sužinoti, kokie mokesčiai nuo kitų metų didės ir kiek, o Seimo nariams rūpi, kad jų komandiruotėms neužtenka lėšų. Lieka Seimo narių paklausti: „Ar jūs nebijote, kad per ateinančius rinkimus rinkėjai už jus nebalsuos?“ Atrodo, girdžiu atsakymą: „Ne, nebijome, mes žinome, kad dauguma Lietuvos gyventojų yra nusivylę ir į rinkimus neateis. Ateis gal koks trečdalis.“ Ir taip manantieji yra teisūs. Mūsų politikų nebeveikia niekas: nei rinkimai, nei žiniasklaidos pranešimai, nei moralės autoritetų padūsavimai, nei prezidentės pagrūmojimai.

Visai gali būti, kad premjeras Andrius Kubilius uždarys Statistikos departamentą. Ne iš taupumo, o todėl, kad statistikai vis paviešina nepatogią premjerui statistiką. Visai neseniai pono Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė išplatino pranešimą, esą valdininkai ir valstybės politikai labai taupo: daug labiau nei privataus sektoriaus darbuotojai. Taip taupo, taip taupo, kad net algas šiek tiek susimažino. Pasak gerbiamo Andriaus - daug labiau nei privatininkai. Tačiau Statistikos departamentas tik šast - ir paneigė premjero žodžius. Pasirodo, pernai realusis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sumažėjo vos 5,1 proc., o privačiame - 9,4 proc. Algos popieriuje privatininkams sumažėjo 6,9 proc., o viešajame sektoriuje - vos 2,1 proc. Už tokius akibrokštus Statistikos departamentą tikrai vertėtų likviduoti.

Lietuvoje daug kalbama apie taupymą, kad valstybėje greitai atsigautų ekonomika ir šalis nusikratytų krizės pančių. Pirmiausia Lietuvai reikia sumažinti Seimo narių skaičių. Tai jau padarė Vengrija. Rajonų merijose ir seniūnijose darbuotojų skaičių irgi vertėtų sumažinti. Gal net 50 proc. Šiose įstaigose daugiausia dirba merų ar seniūnų giminės, artimieji, draugai, vyksta pasisėdėjimai prie puodelio kavos, o darbai lieka antroje vietoje. Girdėjau, mano galva, vertą dėmesio pasiūlymą panaikinti darbo biržas, o jų funkcijas perduoti seniūnijoms. Manyčiau, vykęs ir pasiūlymas, jog  reikėtų mažinti išlaidas gynybai. Nenormalu, kad kareiviai stovi miestuose, poligonuose, o per sieną laisvai vaikšto, važiuoja kontrabandininkai, nusikaltėliai. Girdėjau statistikos rinkėjų nuomonę, jog jeigu būtų stipriai kovojama su kontrabandininkais, Lietuva per metus išliptų iš krizės ir būtų turtingiausia valstybė Europoje. Abejoju, bet jei kompetentingi žmonės teigia, gal tai ir tiesa. Juk muitininkai yra vieni iš turtingiausių žmonių Lietuvoje. Iš kur tie turtai? Ir aplamai, teisėsauga nesidomi, iš kur valdininkai turi tiek nekilnojamojo turto Lietuvoje, užsienyje. Kodėl Lietuvoje neįvardijami tie žmonės, kurie sukėlė krizę. Islandija tai padarė ir iškėlė baudžiamąsias bylas.

Netrukus savivaldos rinkimai, kuriuos vėl šturmuos tikri ir tariami „visuomenininkai”, bet juos atskirti žmonėms gali būti sunku. Lietuviai linkę  keikti valdžią, kokia ji bebūtų, kairė ar dešinė. Premjero ir mero pareigybės - pačios nedėkingiausios. Eidamas šias pareigas gali daug ką padaryti (o kur kitur, jei ne čia?), bet rizika tapti niekuo dar didesnė nei šių postų teikiamos galimybės.

Ir visgi kaip bebūtų, niekas mūsų gyvenimo neprašviesins jei patys neišmoksime džiaugtis mažyčiais malonumais: tuo, kad kažkas įteikė gėlės žiedą, kad šalia sėdi mylimi žmonės, net jei kartu tik žiūrite televizorių, tuo, kad lėkštėje skanus valgis, ar tuo, kad girdite nuostabią muziką. Psichologai moko - prisiminkite įspūdingiausias savo gyvenimo akimirkas. Išbandykite ir meditaciją, kuri moko atsiriboti nuo pašalinės aplinkos, palikti nuošalyje savo rūpesčius. Be to, liaukitės kritikuoti. Nenorėkite, kad viskas visada būtų tobula. Kiekviena akimirka yra tokia, kokia yra - ir tai viskas, ką šiuo metu turite.  

Anot psichologų, pradėti reikia nuo smulkmenų ir mažyčių malonumų.

Užsiimkite mėgstamu sportu. Kad ir kas tai būtų - kelionės dviračiu, krepšinis, tinklinis ar tenisas, sportuojant galvoje nebelieka nei laiko, nei vietos nereikalingoms mintims. Eikite į darbą kitu keliu nei įprastai. Kai įprantate prie aplinkos, jos nepastebite, todėl mintys ima klaidžioti kur panorėjusios. Išvykite į ilgesnę kelionę. Jei nėra galimybių, tai bent į trumpesnę - savaitgaliui. Pagaliau, atsidėję šiek tiek pinigų, išeikite pavakarieniauti gerame restorane. Tai bus ne tik maistas, bet ir mažytė šventė - pradedant nuotaika, baigiant aplinka ir aptarnavimu. Raskite laiko savo pomėgiams. Mezgimas, siuvinėjimas, papuošalų kūrimas, pašto ženklų dėliojimas ar koks kitas hobi lengvai atpalaiduoja. Išsimaudykite kvapioje putų vonioje. Atsipalaiduokite ir pajuskite vandens šilumą bei putų kvapą. Nors girdėjau nuomonę, kad tokie patarimai tinka tik tiems, kurie neturi jokių problemų, o tiems, kuriuos slegia dideles bėdos, vonia su kvapniomis putomis jau, deja, nepadės.

Bet svarbiausia - atraskite, kad gyvenimas juokingas. Ar pastebėjote, kad nelaimingiausi tie žmonės, kurie neturi humoro jausmo? Nežiūrėkite į gyvenimą  pernelyg rimtai: pasijuokite iš jo įvykių ir savęs pačių. 

Laimingi, kurie lengvai iššifruoja subtilų humorą. Pavyzdžiui, anekdotas, kaip tėvai nutaria būti šiuolaikiški ir paaiškinti trylikamečiam sūnui intymias gyvenimo paslaptis.

- Sūnau, pakalbėkime apie vyro ir moters meilę bei apie jų lytinį gyvenimą, - siūlo tėtis.

- Nebūtina. Man neįdomu. Aš nusprendžiau būti rūbų dizaineris.

Žmona sako vyrui:

- Rytoj dvidešimt metų, kai mes susituokę. Gal man ta proga papjauti gaidį?

Vyras nustebęs:

- O kuo jis čia dėtas?

Kilo mintis pasiūlyti, kaip galima būtų mūsų gęstančioms žvaigždėms vėl tapti populiarioms. O reikėtų pasiskelbti hermafroditais. Tokių juk dar nebuvo. Mano galva, labiausiai toks pasiskelbimas tiktų Oksanai Pikul. Nors jeigu šią idėją pagaus Zvonkus, manau, jis nedels.

Linksmas skelbimas: „Pranešimas per radiją „Klasika“. Jūs klausėtės lietuvių kompozitorių kūrinių. Dabar pasiklausykite muzikos...“

- Koks skirtumas tarp pradedančiojo ir patyrusio gydytojų?

- Pirmasis galvoja, kad gydo tą ligą, kurią jūs turite, o antrasis mano, kad jūs turite tą ligą, kurią jis gydo.

Padavėjas guli operacinėje:

- Pone daktare, man taip skauda...

- Apgailestauju, bet tai ne mano stalas.

Pritarkime viskam, kas priverčia juoktis, nes juoktis sveika net ir per krizę  bei šituos karščius.