- Tu dabar manęs gali nelankyti - savaitei atvažiuoja Elvyra, o jūs juk nesutariate, - pareiškė mama pirmadienio vakarą, kai jau ruošiausi išeiti.

- O! - sumurmėjau. - Tai ji su manimi nesutaria...

Taip ir paaiškėjo, kodėl mama neskubėjo išvažiuoti į Londoną pas anūką ir jo vaikelius, nors jos sveikata pagerėjo - pasirodo, laukė atvažiuojant iš Drezdeno savo pusseserės. Ką gi, nelankysiu, nes su Elvyra (teta ji niekada nenorėjo būti vadinama) tikrai netroškau susitikti - ji nuolat ieškojo priekabių.

Kad ir prieš  porą metų: susitikome atsitiktinai, pasisveikinome, iš  mandagumo paklausiau, kaip gyvena, kokia sveikata, ir jau bandžiau atsisveikinti, kai toji nei iš šio, nei iš to:

- Nereikia taip po klimakso apsileisti, brangioji.

- Na, kad ne, - pasimečiau ir pradėjau teisintis: - Man dar tik keturiasdešimt septinti, kur jau...

- Tada tu nenormali, nes man praėjo keturiasdešimt trejų! - tėškė Elvyra ir paniekinamai nusisuko.

Aš tik žagtelėjau: negi ji tik vieną save laiko normalia? Mintyse ant jos nusispjoviau ir pasukau savais keliais neatsisveikinusi.

Ir jeigu tai būtų vienintelis kartas. Kiekvienas mudviejų susitikimas baigdavosi įžeidinėjimais. Ir ne tik man - Elvyros apskritai niekas nemėgo. Gal išskyrus mano mamą.

Gan seniai paklausiau mamos, kaip ji gali bendrauti su savo pussesere, kurios net tikra dukra vengia.

- Man gaila jos, - atsakė mama. - Vargšelė taip visiems pavydi, ypač  jaunesnėms moterims...

- Taip labai, kad visas išžudytų... - reziumavau tada galop supratusi kai kuriuos dalykus, bet vis tiek iki galo mama nepatikėjusi.

Įtariu, kad mama ne viską pasakė. Ko gero, jas abi siejo ypatingas ryšys dar iš tų laikų, kai mama, tada dar tik jauna geografijos mokytoja, pradėjo dirbti toje mokykloje, kur mokėsi ir paauglė Elvyra. Tikriausiai mama pusseserę pagavo už rankos darant kažkokią kiaulystę, jei ne dar baisesnio, bet tą reikalą užglaistė, ir nuo tada Elvyra ją vienintelę gerbia.

Ir tik ją. Kiek prisimenu, kai tik Elvyra ateidavo pas mamą pasikalbėti (juodvi porai valandų užsidarydavo svetainėje), tėtis burbtelėdavo: „O, sveika...“ ir skubiai išeidavo laikraščių skaityti į miegamąjį. Mudvi su sesute dar buvome mažos, kai pastebėjome, jog tetulė mus ignoruoja, tiesiog mūsų nemato - lyg būtume perregimos kaip vanduo.

Aš dar kažkaip su tuo susitaikydavau, bet mano mažoji sesė - ne: lįsdavo Elvyrai į akis, reikalaudavo mamos dėmesio, o galop verkdama bėgdavo pas tėtį skųstis, kad teta negera, nes pasakė, kad tokį pajodžargą vaiką reikia pririšti už kojos prie radiatoriaus...

Matoma pasidariau Elvyrai jau paauglystėje: kaskart ji atkreipdavo mano dėmesį  į naują iššokusį spuogą, į apvalėjančias formas ar vis dar nerangų kūną. Buvau jautri, kaip ir visos tokio amžiaus mergaitės, todėl apsipildavau ašaromis ir bandydavau nevykusiai atsikirsti. Bet deja - kandumu man Elvyros niekada nepavyko pranokti.

- Žiūrėk, aukseli, kokie laivai! - mesdavo ji savo mažajai dukrelei Gitanai dar prieškambaryje rodydama mano trisdešimt aštuntojo dydžio batus. - Tavo kojelės tai jau tikrai tokiomis letenomis neišaugs, o bus kaip mamytės - tridešimt septintojo dydžio.

Gitana pritariamai palenkdavo galvą, nors buvo tokia maža, kad nesuprato, apie ką  kalbama. Tada ją dar mama visur vedžiodavosi aprengtą kaip lėlę, kaip princesę. Ir iš tiesų Gitanėlė buvo princesė - abiejų tėvų labai lepinama ir jau graži, graži: taisyklingo veido, o vėliau ir nuostabios figūros.

Bet kai toji figūra išryškėjo, Elvyra dukrelę nustojo visur kartu vedžiotis ir net į akis ir už akių pradėjo ją kritikuoti: esanti ir tingi, ir nedidelio proto, ir apskritai nevalyva. Nes sakyti, kad dukra nepakankamai graži, nedrįso net ji. Gitana buvo tikrų tikriausia gražuolė.

Nors paradoksas: kai Elvyra ir Gitana atsidurdavo šalia, lėliškas, tobulas dukros grožis kažkaip nublankdavo - rodės, kad ji tėra tik nelabai vykusi savo motinos kopija. O juk Elvyros niekada niekas nebūtų galėjęs pavadinti net dailia: posausis kūnas, nedidelės neaiškios spalvos akys, solidaus dydžio nosis ir dar solidesnis smakras. Tiesa, plaukus ji turėjo puikius - vešlius, poilgius, natūraliai šviesius ir tik truputėlį dažais pašviesinamus.

Ir vyrams ji patiko, nors buvo labai valinga, net arogantiška. Todėl nuolat su vyru pešėsi kaip katė su šunimi ir nuolat taikėsi. Dėl dukrelės (vyras) ir bendro turto (abu) nesiskyrė.

Gitana tiesiog ištrūko iš tėvų namų - prieš abiejų  valią baigusi mokyklą išlėkė į Kauną  studijuoti. Kiek ji ten studijavo, kiek ne, bet jau pirmųjų metų  pavasariop nusprendė ištekėti - pasipiršo jai beveik tėvų  bendraamžis viengungis dėstytojas.

Elvyra su vyru, aišku, buvo prieš, nes patys patyrė, ką reiškia susituokti pirmame kurse, o paskui vaiką tampyti iš vienų senelių kitiems ir nuolat klausytis jų priekaištų. O čia dar žentas - senis...

Taigi jiedu būsimą žentą sutiko taip priešiškai, taip priešiškai, kad nu... Ypač Elvyra - ji tiesiog per kilometrą spinduliavo neapykantą ir nesirinko žodžių.

Tik - o antrasis paradoksas - žentas ėmė ir įsimylėjo uošvę. Iki sąmonės netekimo. Pamiršęs gražuolę sužadėtinę, savo padėtį  ir viską pasaulyje. O ir Elvyros priešiškumas ir neapykanta akimirksniu virto meile ir aistra.

Iš pradžių  atrodė, kad tai tik trumpalaikis romaniūkštis, kokių Elvyros gyvenime jau buvo pasitaikę, bet jis tęsėsi ir tęsėsi, kad raguotasis sutuoktinis iš širdgėlos ir gėdos užgėrė, o vargšė Gitana atsidūrė ligoninėje.

Beje, tuo metu Elvyra nebendravo ir su mano mama - neturėjo kada, nes nuolat buvo prilipusi prie mylimojo. Galop po metų ar pusantrų išsiskyrė, atsidalijo turtą ir vos įsigaliojus skyryboms, ar ne kitą  dieną, susituokė su mylimuoju. Čia paaiškėjo, kad jos naujasis vyras pagal motiną yra vokietis, tad jiedu netrukus ir išvažiavo į Drezdeną, iš kur dabar kas vasarą atvažiuoja į gimtinę. Bet tik viena. Ir visada apsistoja pas mano mamą.

Kur nors kavinėje trumpam susitinka su dukra, kad paduotų jai pinigų ir dovanėlių anūkams (jų trys). Gitana pinigus ir dovanas priima, bet motinai niekada net nepadėkoja - matyt, tai laiko kompensacija už skriaudą, ir į savo namus niekada nekviečia.

Aplanko Elvyra savo motiną, kuri ją kaskart pasitinka priekaištais, nuvažiuoja į kapines apžiūrėti, kaip tvarkomas pirmojo vyro kapelis, ir lanko, lanko savo drauges - kad joms pasigirtų ir kad paskui turėtų iš ko išsityčioti...

Tada Elvyra grįžta į Drezdeną pas savo vyrą ir vėl metams dingsta palikusi kad ir nesunkiai, bet vis dėlto sužalotus žmones. Ypač dukrą, kuri, rodos, įvykdė visą motinos duotą programą: tekėjo, skyrėsi, gimdė vaikus, menkai jais rūpinosi, vėl tekėjo, vėl skyrėsi, dirba valytoja tame pačiame grožio salone, į kurį gražintis vaikščiojo jaunystėje, o paskui dirbo manikiūrininke - gera manikiūrininke...

Gitana - alkoholikė, kaip ir jos velionis tėvas. Elvyra tai žino, bet, atrodo, jai tai nė motais - ko gero, net tyčia dukrai pinigų pakiša. Gal taip keršija už dukros grožį. Buvusį...

- Gerai, mama, kad pasakei apie Elvyrą - čia nesirodysiu, - pasakiau atsklęsdama duris. - Dar geriau būtų, jei kasryt praneštum jos darbotvarkę  - kur ir kada ji bus, kad galėčiau lankstu tas vietas apeiti.

Paskutinius žodžius ištariau jau atidarydama duris ir vos nepertrenkiau... Elvyros, iškėlusios rankos paspausti skambutį.

- O, sveika! - burbtelėjau kaip kažkada mano tėtis ir nulėkiau laiptais žemyn...

Lilitė