Ričardas JAKUTIS

Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus. O ar šiandien įdomu dar kartą išvysti tuos senus kadrus? Girdėjau teigiant, kad tautinis lietuviškas kinas buvęs stereotipinis - trys partizanai prie šulinio svirties, laukiančios motulės, ašarojančios mergelės, melancholiški žvilgsniai ir ilga tyla migloje. Tiesos tame yra, tačiau reikia nepamiršti anuometinės Maskvos cenzūros, kaip režisieriams pavykdavo ją pergudrauti, perteikti filme norimas prasmes. Reikia žinoti, kaip anuomet filmai buvo kuriami, kokiomis aplinkybėmis, kas juose buvo užkoduota. Todėl sveikintina net kelių Lietuvos televizijų iniciatyva rodyti senus lietuviškus kino filmus, jau tapusius klasika. Ypač išreklamuotas vakaras buvo demonstruojant „Niekas nenorėjo mirti“. O kaip kitaip? Prisiminimais iš filmavimo aikštelės dalijosi Lietuvos kino autoritetai Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Juozas Budraitis. Neneigsi, kad geriausios lietuviškos kino juostos gimė iš kančios, tačiau yra daug linksmų, optimistiškų filmų, nepaisant to, kad jie buvo kuriami niūriais laikais. Žmonėms ir tada užteko jėgų, kūrybinio polėkio.

Nuo 1990-ųjų  lietuviškas kinas liko nebepopuliarus. Gal todėl, kad sovietmečiu lietuviškame mene galėdavai išskaityti ne vieną užslėptą laisvės simbolį, mokeisi ieškoti prasmių tarp eilučių, o grįžus Nepriklausomybei tokie dalykai nebebuvo reikalingi. Atsigauti mūsų kinas pradėjo 2005-aisiais. Didžiausias tų metų geriausio kino filmo rinkimų netikėtumas – lietuviškos juostos „Dievų miškas“ triumfas Metų filmo kategorijoje. Režisieriaus Algimanto Puipos kūrinys aplenkė žiūrovų pamėgtą „Harį Poterį ir Ugnies taurę“ ir netradicinę juostą „Nuodėmių miestas“.

Visgi kai kurie naujieji filmai žiūrovų ypač nepradžiugina. Pavyzdžiui, „5 dienų avantiūra“. Žiūri, žiūri, o filmo nematai. Jo nėra, nes nėra jokios intrigos, nėra net scenarijaus. Gal galėtų tai būti teatro pjesė, gal novelė ar, geriausiu atveju, apysaka. Kad tai būtų filmas, tiesiog trūksta tam tikrų filmams būdingų detalių. Ką pasakyti. Labai gaila, tikrai labai labai gaila ir tenka konstatuoti, kad šiuolaikinis lietuvių kinas nepriauga prieš keturis dešimtmečius sukurtoms juostoms.

Taip jau susiklostė, kad tokios kino juostos, kaip „Niekas nenorėjo mirti“ ar „Faktas“, pateko į ne itin malonią padėtį. Vytauto Žalakevičiaus prieš keturiasdešimt penkerius metus pasirodęs įžymusis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tarsi skulptūros ant Vilniaus Žaliojo tilto šiandien Lietuvos žiūrovus yra padalijęs į dvi priešiškas stovyklas. Tarsi atsaką garsiajai V. Žalakevičiaus juostai režisierius Jonas Vaitkus susuko filmą „Vienui vieni“, kuriame irgi vaizduojama drastiška lietuvių pokario kaimo realybė. Girdėjau, kad po „Vienui vienų“ premjeros kažkoks patriotas sušuko salei: „Iki šiol pasaulis žinojo tik melą apie Lietuvą iš Žalakevičiaus filmo, o dabar jis pagaliau žinos tiesą“. Gi iš tikro bent man labiausiai patiko kino kritiko Sauliaus Macaičio pastebėjimas, jog jeigu mes, lietuviai, mokėtume diskutuoti, šių dviejų filmų susidūrimo atvejis galėtų gerokai praplatinti mūsų horizontus - ir politinius, ir estetinius. Nustebau, kad vienoje TV laidoje profesorius Edvardas Gudavičius sakė nematęs juostos „Niekas nenorėjo mirti“. Prisiminiau vieną bičiulį, kuris nebuvo girdėjęs Nelės Paltinienės dainų ir net nežinojęs, kad tokia yra. Koks tu laimingas – tegalėjau jam pasakyti. Su „Niekas nenorėjo mirti“ viskas kitaip. Tiesa, ir E. Gudavičius, nors nematęs šio kino filmo, pavadino jo režisierių genijumi. Kas be ko, nes net garsioji „lietuvių kino aktorių mokykla“ atsirado po šio kino kūrinio, o kur įspūdinga operatoriaus Jono Griciaus ir dailininko Vytauto Kalinausko plastika. Pratęsiant Sauliaus Macaičio mintį, svarbiausia, kad filme nėra tik baltos ir juodos spalvų, čia gerbiami visi - nepaisant jų įsitikinimų - personažai, net mįslingas miškinių vadas Aitvaras (Laimonas Noreika). Jis galų gale nusimeta visas kaukes, pasirodo su laisvos Lietuvos karininko uniforma ir žūsta oriai, kaip tokiam žmogui ir pridera. O ką jau bekalbėti apie finale regimą šventųjų ąžuolų giraitę ir prikaltą Rūpintojėlį.

Kiek į  nepatogesnę padėtį šįkart papuolė kino filmas „Faktas“  (scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, režisierius Almantas Grikevičius), parodytas gegužės 8-osios vakarą, tai yra, švenčiamos pergalės prieš fašistinę Vokietiją dienos išvakarėse (pačią 9 d. filmas pakartotas). Gegužės 9-oji mums ne pergalės, o sovietinės okupacijos diena, ir todėl pasigirdo balsų, jog toks filmo demonstravimas, kai Maskva didžiuojasi karine jėga parade, primena sovietinės propagandos laikmetį. O man atrodo, kad filmas apie vieno Dzūkijos kaimo tragediją, nors nuo jo sukūrimo prabėgo trys dešimtmečiai, aktualus priminimu, kad šiurpus nepakantumas pasaulyje tebeklesti.

Nors šiaip jau gegužės 8-osios vakarą geriau būtų tikusi jau minėta kino juosta „Vienui vieni“, kuri, tiesa, buvo parodyta gegužės 17 dieną. Jeigu jau, anot didžiųjų patriotų, rodomus filmus reikia priderinti prie dienų ir švenčių, tai gegužės 17-oji yra diena prieš homofobiją ir „Vienui vieni“ šiame kontekste savotiškai atrodo.

O praėjusį  pirmadienį rodytas 1964 m. susuktas „Marš, marš, tra-ta-ta“  pribloškė anksčiau nė nenumanyto, o dabar išryškėjusio filmo aktualumo. Štai kažkur ką tik matyti niekada neklystantys politiniai ir kariniai veikėjai ir šiuolaikinės popkultūros grimasos - orios tarptautinės organizacijos, kurių atstovai veidmainiškai vėduojasi palmių šakelėmis, stenografistės šoka kaip tikrame miuzikle, o pagal jau anuomet šio filmo režisieriaus Raimondo Vabalo numanytą linksmą terminą „politinis korektiškumas“ politikai kalba kalba ir patys savimi netiki.

Kuo dar svarbus senųjų kino kūrinių prisiminimas? O kad šviesiais ir skaidriais anuometinių jaunųjų jausmais. Kad ir debiutiniame režisieriaus Raimondo Banionio filme „Mano mažytė žmona“. Kaune, Laisvės alėjoje, susipažįsta dar mokykloje besimokanti Rūta ir studentas Linas. Norėdama nuslėpti, kad yra kilusi iš vargingai besiverčiančios, išgertuvių nevengiančios šeimos, Rūta prisistato esanti profesoriaus duktė. Net ir paaiškėjusi tiesa nesutrukdo šiai atsitiktinei pažinčiai peraugti į stiprų jausmą, pajėgų įveikti visas kliūtis. Pirmoje vietoje buvo dorovinis auklėjimas. Neveltui filmas apdovanotas prizu kažkokiame Minsko jaunimo kino festivalyje. O lietuviškoji Romeo ir Džiuljetos istorija „Riešutų duonoje“ (režisierius Arūnas Žebriūnas). Lyrinis pasakojimas apie vaikystę ir paauglystę mažame provincijos miestelyje. Pasakojimas apie pirmąją meilę („Tu man velniškai... ir aš tave labai labai“), pirmąjį susidūrimą su gyvenimo tikrove ir apie žmones, kurie padėjo pagrindiniam filmo veikėjui atsisveikinti su vaikyste.

Ypač  nostalgiškus prisiminimus apie sovietinę vaikystę sugrąžina Algirdo Aramino „Maža išpažintis“. Pagrindinis filmo herojus atsidūrė sunkiame ruože tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Amžinas konfliktas (su tėvu, mokykla, klasės draugais) atrodo neišsprendžiamas, bet išspręsti jį kūrėjams privalu, nes antraip filmas nebūtų išvydęs dienos šviesą. Tai didaktiška kino juosta apie tuomet nekvestionuojamas vertybes. Pasisekė, kad kvietimas „Benai, plaukiam į Nidą“ cenzoriams nesukėlė nereikalingų klausimų.

Ką darysi, o gal tai ir gerai, nes į aną laikmetį mes nebegrįšime, kad lietuviško kino retrospektyva pradėta ne nuo pirmojo Lietuvos kino studijoje sukurto vaidybinio filmo – Veros Strojevos „Marytė“ (šio filmo, reikia manyti, visai nematysime). Filmas, be abejo, buvo susuktas pagal anuometinį šabloną. Tokių filmų didvyriai – idealūs herojai, besiaukojantys dėl visos liaudies gerovės. Tiesa, tiems herojams kenkė, nes kaip be intrigos, jų, t. y. tautos, priešai. Žmonės tokiuose filmuose buvo tik geri ar blogi, egzistavo tik balta ar juoda spalvos ir tai ne todėl, kad kinas tuomet buvo dar nespalvotas.

Kas neprisimena puikių psichologinių filmų „Vienos dienos kronika“ (rež. V. Žalakevičius, 1963), „Jausmai“ (rež. A. Grikevičius ir A. Dausa, 1968) ir „Birželis, vasaros pradžia“ (rež. R. Vabalas, 1969). Deja, šie filmai turėjo labai nelengvą, konfliktišką likimą ir lietuvių režisūra ilgam nusisuko nuo šios pavojingos terpės. Tad, kadangi tarybinės Lietuvos gyvenimas, anot kino cenzorių, tuometiniame lietuviškame kine buvo atspindimas gan silpnai, mūsų kino kūrėjai, nenorėdami „gauti velnių“, paskutiniaisiais sovietų valstybės merdėjimo laikais nėrė į nepavojingą užsieninę tematiką, gana profesionaliai ekranizuodami Vakarų literatūrinės klasikos kūrinius.

„Vienos dienos kronikos“ (režisierius Vytautas Žalakevičius) herojus kukliai pluša Lietuvoje, stebėdamas kitą kartą, jaunesnius žmones, kuriems sovietų valdžia, kaip būdavo sakoma, „davė viską“. Kaip teigiama Laimono Tapino knygoje apie V. Žalakevičių, filmo likimas buvo išties tragiškas – į Maskvą nuskriejo vieno ar kelių lietuvaičių laiškas apie formalistinį ir antitarybinį filmą ir „Vienos dienos kronika“ buvo sumaitota. Ką gi regi filmo herojus? Prisitaikėlį ir išdaviką Venckų (Algimantas Masiulis), nesugebantį atsakyti į teismo tarėjo Rimšos klausimą: „Kodėl stovėjai po medžiu, kai greta žudė žmogų?“ Tokia jau sovietinio elito savastis, primenanti ir šiandieninius lietuvius, kurie dėl kokio trumpalaikio posto įžūliai apsišaukia elitu.

Prieš  penkiolika metų minint kino šimtmetį Lietuvos kritikai išrinko geriausią lietuvišką juostą. Ja tapo režisieriaus Almanto Grikevičiaus „Jausmai“. Su šio filmo meniškumu ir neoficialiu „geriausio“ titulu kol kas nėra kam konkuruoti. Visiems įsimena epizodas, kaip vyras, ką tik palaidojęs per gimdymą mirusią mylimą žmoną, žvejybine valtimi kelia per marias pas savo brolį dvynį, karvę ir ką tik gimusius dvynukus. Ekrane regi labai žmogišką istoriją, kurioje skirta daug vietos meilei žmogui, moteriai, tautai.

Vasara, kaip ir tiko, buvo pradėta kino juosta „Birželis – vasaros pradžia“. Tai puikus šviesios atminties režisieriaus Raimondo Vabalo filmas. Nuobodi vasaros pradžia provincijos miestelyje, aplink lėtai slenkantis gyvenimas. „Niekas nesikeis“, - viena iš pagrindinių kino filmo herojų frazių. Tiesa, miestelyje planuojama griauti senuosius namus ir vietoj jų statyti didžiulę lentpjūvę. Vienintelėje miestelio vidurinėje mokykloje vyksta abiturientų išleistuvės. Bet veik visi abiturientai planuoja kuo greičiau pabėgti iš savo gimtinės. Tai ir visas filmo turinys. Gyvumo tik įneša gastrolių į miestelį iš sostinės atvykęs teatras. „Džiaukitės gyvenimu!“ – tarsi ragina miestelio gyventojus aktoriai.

Dėl pavadinimų  niekaip neskiriu filmų „Vasara baigiasi rudenį“ ir „Mano vaikystės ruduo“ (o dar juk yra „Miškais ateina ruduo“). Pirmajam, režisuotam Gyčio Lukšo, teko net 8-erius metus laukti, kol tarybinė valdžia uždegs žalią šviesą šios juostos filmavimui. Nomenklatūrininkai vis įžvelgdavo, kad scenarijus, kurį parašė Romualdas Granauskas, atspindi iškreiptą tarybinio gyvenimo vaizdą. Meno tarybos veikloje devintojo dešimtmečio pabaigoje dalyvaudavo CK darbuotojai, kurie išpeikė pagrindinius filmo personažus: neva jie pernelyg nervingi ir nelaimingi. Paprastoje kaimo sodyboje gyvena vyrą palaidojusi vieniša moteris Milda su dukra. Į sodybą atklysta tėvas ir sūnus, kurie ima varžytis dėl Mildos. Vyresnysis - iš kalėjimo grįžęs, kartais užmaršties stiklelyje ieškantis vyras, iš moters besitikintis atramos senatvėje ir greitai atbaidantis ją vyrišku agresyvumu bei jo sūnus - kupinas jaunystės įkarščio, tačiau suprantantis, kad jam dar viskas prieš akis. Suartėjimas su Viliumi neatneša Mildai džiaugsmo. Priešingai - kaimo moteris tik dar labiau užsisklendžia savyje. Gyčio Lukšo filmą išgelbėjo Vytautas Žalakevičius, tuo metu buvęs Lietuvos kino studijos meno vadovu. Lemtingais tapo kino metro žodžiai „Kaip fortepijonu sugrota“. Jau atitinkamame lygmenyje buvusiam menininkui paprieštarauti neišdrįso nė vienas nomenklatūrininkas. Netrukus „Vasara baigiasi rudenį“ atstovavo Lietuvai sąjunginiame kino festivalyje tuometiniame Leningrade. Filmas apdovanotas prizu už geriausią aktorių ansamblį (V. Mainelytė, V. Masalskis, A. Masiulis). Pasak režisieriaus Gyčio Lukšo (internetinis puslapis „vtv“ 2005 m. rugpjūčio 25 d.), sklandė gandai, kad šiai juostai buvo numatytas ir dar didesnis apdovanojimas, tačiau visgi nuspręsta jo neteikti. Tuo metu festivalio komisijos nariu buvęs garsus rusų aktorius Viačeslavas Tichonovas lietuvių režisieriui papasakojo apie jiems daromą spaudimą neduoti filmui „Vasara baigiasi rudenį“ daugiau prizų. „Deja, tas spaudimas buvo daromas ne iš Maskvos, o iš Lietuvos“, - apgailestaudamas prisimena G. Lukšas. Žodžiu, labai jau lietuviška istorija (vėl prisimeni ir jau minėtus įvykius su „Vienos dienos kronika“). „Vasara baigiasi rudenį“, tiesa, pervadintas į „Rudeniop“, buvo demonstruotas vienos Austrijos televizijoje eteryje ir ten sulaukė gerų recenzijų.

„Mano vaikystės ruduo“, parodytas praėjusį šeštadienį, - poetiškas žvilgsnis į vaikystės pasaulį. Vėl režisierius Gytis Lukšas ir aktorius Algimantas Masiulis (Teofilis). Jaunas vaikinukas Benas susipažįsta su į jų kaimą atvykusiomis jaunomis matininkėmis Milda ir Vilija. Vaikinukas simpatizuoja merginoms, ypač Vilijai. Ši irgi jam neabejinga. Tačiau studentės turi išvykti, o jų darbo tęsia pagyvenęs vyriškis Teofilis. Kadaise jis buvo aktorius, tačiau nusivylė ir savo profesija, ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos nei sau pačiam, nei romantiškajam Benui. Benas šiaušiasi, bet atėjūno skepsis užkabina ir jį.

Norisi dar čia paminėti ir režisieriaus Algimanto Puipos kino filmą „Amžinoji šviesa“ (1988), kuriame įtaigiai parodoma, kaip žmonės kyla, bando tiestis, siekti šviesos, ir šis filmo motyvas gražiai sutapo su bundančia tautine lietuvių savimone bei savigarba. Režisierius A.Puipa, statydamas šį filmą pagal Rimanto Šavelio apysaką, vėl grįžta į kaimą, prie šaknų, į tradicinį lietuvių kinui 5-ojo dešimtmečio pabaigą, tik į pokarį čia pažvelgta ne publicistiškai, o lyriškai, subtiliai. Ginklai personažų rankose dar pasirodo, bet šūviai jau neaidi. Vienok, nors filme tiesiogiai beveik nekalbama nei apie karą, nei apie dramatiškus pokario mūšius, nei apie priverstinę kolektyvizaciją, visa ši sunkiai pakeliama istorinė praeities, dar netapusios praeitimi, našta slegia herojų pečius, lemia filmo atmosferos minorą bei kartėlį.

Pastaruoju metu lietuvių kine regime biurą, virtuvę, miegamąjį ir šiandieninį laikmetį už langų, nors vis svajojama sukurti istorinį filmą (nuo „Herkaus Manto“ laikų nutekėjo jau daug vandens). Apie būtinybę sukurti istorinį filmą kalbėjome 2009-aisiais, neišblėso tokie planai ir šiais metais. Nors lietuviams istorija yra ne tai, kas vyko prieš 20, 60, 100 ir pan. metų („Skrydis per Atlantą“ - miela išimtis), o pagonių ir panašūs laikai. Tiesa, jei jau aišku, kad filmo apie Žalgirio mūšį, skirtą šio mūšio 600-osioms metinėms nebesukursime, tai „Tado Blindos“, tarsi lietuviško epo, naująją versiją turėsime.

Naujausi lietuviški kino filmai su naujosios Lietuvos, t. y. atsiradusios jau Nepriklausomybės metais, žmonėmis. Vagys policininkai ir idiotai karininkai, naujieji turčiai ir pornografinio kino menininkai, landynių gyventojai ir laidojimo namų savininkai - naujos Lietuvos pjūvis. Naujausiuose filmuose išsirituliuoja ir naujoji „gėrio“ supratimo sąvoka. Gėris – kai blogam žmogui darai blogį. Kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad lietuviškas kinas nemirė. Ir, atrodo, visko yra: ir režisierių, ir operatorių, ir aktorių... Trūksta tik pinigų. O gal pavyktų ir įvardyti kas dėl to kalčiausias, kaip tame įraše antkapyje: „Nuo visų sūnų (išskyrus Džordžą, kuris neturėjo pinigų)“.