Nors ir trumpam ruošiausi užeiti pas Mačetę, bet kad automobilis vis dėlto saulėje nekaistų, pastačiau jį atokiau - pavėsyje ir lėtai nužingsniavau iki paradinio įėjimo. Ir jau besiruošdama paspausti skambutį  pamačiau, kad iki galo atviros garažo durys, tad nusprendžiau nevarginti tarnaitės ir eiti tiesiai.

O be reikalo, nes jau cokoliniame aukšte patekau į šeimyninį skandalą.

Mačo lakstė  pirmyn atgal ir plyšavo: „Tu - ligonė, ligonė!.. Tau pas daktarą  reikia! Ir ne pas tuos tavo vėžinius, o pas psichiatrą!.. Tu - ligonė, ligonė!.. Psichė tu! Psichė!.. Viską susigriebei, viską apžiojai!.. Kad tu paspringtum!..”

Mačetės balso nesigirdėjo, o ir pačios beveik nesimatė pro nuolat šmėžuojantį  Mačo.

Apsisukau lėkti lauk, bet pavėlavau.

- O, Lile, tu jau čia? - pasigirdo ramut ramutėlis Mačetės balsas. - Užeik, užeik - mudu tavęs ir laukėme. Brangusis, gal atneštum viešniai šaltos arbatos?

Mačo  į mane tik dirstelėjo, burbtelėjo „Labas...” ir skubiai išėjo. Kas žino - gal ir arbatos atnešti.

O aš apsimetusi, jog laikinai buvau praradusi klausą, atsisėdau šalia Mačetės, pusiaugula įsitaisiusios ant kušetės.

- Kaip sveikata? - mandagiai pasiteiravau, nors ir taip mačiau, kad draugei nekas - ji suposi į storą raudoną chalatą, lyg lauke būtų  ne plius, o minus trisdešimt.

- Ogi visai nieko, - ir vėl ramiu balsu, be jokių emocijų atsakė  Mačetė. - Gal tik kiek vėsoka. Bet ką jau čia - apie mane kalbėti. Geriau sakyk tu, kam prireikė mano dėdulės.

O dėdulės prireikė visai ne man: priešpiet į kabinetą užėjo bosas nutaisęs keistoką šypsenėlę lyg ko gėdytųsi.

Aš iš  karto supratau - kažko prašys, kažko - ko daryti aš neturėčiau. Jau geriau būtų atėjęs pasivaidyti, tada bent būčiau galėjusi jam prieštarauti. O dabar...

- Tu juk pažįsti Augustiną? Žinau, kad pažįsti - su jo dukterėčia esate draugės. Tai tu juk gali prie jo prieiti, paprašyti, kad čia ateitų pasikalbėti..

- Na, su Augustinu mes sveikinamės ir nieko daugiau. O Mačetė, tfu, Marija - ne jo dukterėčia, o tik jo buvusios žmonos, - nusprendžiau iš karto viską bosui pasakyti, kad nieko iš manęs nesitikėtų. - Todėl nežinau, ar mano paprašytas jis ateis.

- Bet paprašyti gali? Jei ne pati, tai per draugę?.. - bosas jau beveik maldavo.

- N-nu... - sumykiau bandydama suprasti, kodėl taip prireikė bosui senuko.

Juk Augustinas buvo mano uošvio metų, nors aišku - daug šviesesnio proto. Jis daug metų dirbo finansininko darbą, garsėjo kaip ypač geras specialistas, kuris bet kokį suraizgytą sumazgytą  reikalą galėjo lengvai išvynioti. Ir dabar jau kelerius metus būdamas pensijoje studijavo visus įstatymus, žinybinius raštus, todėl kai Mačetės paprašytas porą kartų per metus sutikrindavo jos firmos reikalus, visokie auditoriai, mokesčių inspektoriai juo pasitikėjo labiau nei savo valdžios ar teisininkų išaiškinimais.

Apskritai Augustinas buvo labai protingas savo srityje žmogus. Ko gero, toks pat protingas, kaip ir Romanas. Tik Romanas naudodamasis savo žiniomis ir sugebėjimais turtėjo, o Augustinui tai tebuvo tik gera šachmatų partija ir jokio pelno.

Bosas mindžiukavo kabinete - laukė mano atsakymo. Net ne atsakymo, o pažado, kad organizuosiu susitikimą.

- Pabandysiu, - lyg ir pažadėjau, kad tik bosas išeitų. - Gal pavyks, bet šį kvietimą aš turėsiu kažkaip argumentuoti. Tai ką  pasakyti? Kad darysite vidaus auditą?..

Paskutinės frazės geriau būčiau nesakiusi - bosas sustingo ir sugriežė dantimis. Vadinasi, atspėjau.

Neveltui per pastaruosius porą metų tiek mokesčių inspekcijos dėmesio ir ne be priežasties bosui sutrikęs širdies ritmas. O ko ir buvo galima laukti, kai taip pasitikima vyriausiąja finansininke, kad net nematoma, kaip ji su pusiau bedarbiu vyru, pora vaikų, banko paskola namui, automobiliui prašmatniai gyvena iš dviejų tūkstančių litų į rankas...

Bosas tylėjo, o tai aš supratau kaip savo spėjimo patvirtinimą, todėl paklausiau:

- Kada?

- Dabar, - iškošė per sukąstus dantis bosas ir skubiai išėjo nepasivarginęs uždaryti durų.

Tada aš  ir paskambinau Mačetei, o dabar atsakiau į jos klausimą  neapibrėžtai:

- Ai, bosas paprašė patarpininkauti - nori susitikti...

Mačetė  daugiau nieko neklausė (gal ir pati suprato kodėl), atsistojo.

- Tai važiuojam, - pasakė ir pasuko kaip stovi - su chalatu - į garažą.

Aš nusekiau paskui ir išsižiojau - draugė atidarė dar nematyto tamsiai mėlyno automobilio dureles. Automobilis atrodė lyg ir senoviškas iš išorės ir kartu labai prabangus viduje - tokio iš arti nebuvau mačiusi, juolab tokiu važiavusi... Pasijutau tokia neišmanėlė, kad net nedrįsau paklausti, kaip jis vadinasi.

Mačetė  mano tylėjimą suprato savaip:

- Vyras manė, kad nupirkau jam. Cha!

- A... - teišspaudžiau.

Nuvažiavome pas dėdulę Augustiną lėtai, minkštai ir visiškoje tyloje.

- Jūs atsargiau - jis šiandien nekokios nuotaikos, - sušnabždėjo dėdulės  žmona atidariusi duris ir lydėdama į svetainę-kabinetą.  

Augustiną radome įsistebeilijusį į kompiuterio monitorių (nešiojamasis kompiuteris su irgi atidaryta kažkokia lentele buvo padėtas ant stirtos „Valstybės žinių” šalia) ir jau tarpduryje viena per kitą pradėjome aiškinti savo vizito tikslą.

- Gerai, jau gerai. Tegul jis čia pats ateina, pasikalbėsime - man per tokius karščius sunku į lauką eiti, - pertraukė mudvi Augustinas visai nepiktai, net labai maloniai. - Bet žinok, Lilite, aš tai darau tik dėl tavęs. Tik dėl tavęs.

- Ačiū, - padėkojau ir išlėkiau lauk: nesupratau, kodėl senukas kažką galėtų daryti dėl manęs, nes gyvenime vargu ar esu jam pasakiusi bent porą dešimčių sakinių...

Mačetė  supdamasi į chalatą nusileido laiptais po kelių minučių  ir prieš atidarydama automobilio dureles nusistebėjo:

- Kaip čia jis? Ir taip lengvai sutiko, ir „tik dėl tavęs, Lilite, dėl tavęs”...

Kažko panašaus aš ir laukiau, tad atsakymą buvau jau parengusi:

- Aš  apskritai visiems senukams patinku.

- Nejaugi? - nusijuokė Mačetė ir paklausė: - Tave į darbą  ar pas mane?

- Pas tave - juk mašiną palikau skersgatvyje, - atsakiau ir patogiai išsidrėbiau ant sėdynės.

Važiavome vėl tylėdamos, tik stabtelėjusi prie mano mašinytės (niekada jos nebeišdrįsiu pavadinti automobiliu) Mačetė pasakė lyg man, lyg sau:

- O pas psichiatrą  aš vis dėlto nueisiu. Ryt pat. Ir pasiimsiu pažymą.

Nustebau - negi taip ją paveikė vyro isterika, bet nieko nepasakiau. Ir tik jau grįžusi į darbą, atrodo, suvokiau, kam gali prireikti psichiatro pažymos. Notarui - surašant testamentą... 

Lilitė