Metalistė  susinervinusi: vienas našlys paprašė jos, kaip sakoma, širdies ir rankos. Širdį, ji sako, galėtų atiduoti, nes kaip ekonomistei tai neatrodo rimtas dalykas, bet savo rankos - tai jau ne.

- Na, nenori už jo tekėti - netekėk, - siūlo Mačetė draugei. - Juk galite kartu gyventi ir nesusirašę.

- Cha, cha, - ironiškai atsako Metalistė. - Aš kaip tik ir nenoriu kartu gyventi! Reikia to man!

- O kodėl? - teiraujuosi aš.

- „O kodėl?”  - mėgždžioja mane Metalistė. - Lyg pati nežinotum. Labai man čia reikia to vargo: kažkokį senį popinti, jam marškinius skalbti, jam vakarienę gaminti.

- Tada kam pradėjai su juo susitikinėti, jei taip? - klausia Mačetė. 

- Na, kur nors su juo nueiti - visai nieko, - kaip mat atsako Metalistė. - Šiaip jis nieko - dar gana padoriai išsilaikęs. Bet su juo kartu... Fui, ne!

- Tai gal kliūtis jo amžius? - klausiu. - Juk dėl to jį seniu vadini?

- Na, jei jam būtų trisdešimt, tai gal ir pasvarstyčiau apie ką nors rimtesnio... - lepteli Metalistė ir tuoj pat pradeda puolimą: - Ir ko čia mane užsipuolėte abi - „tekėk, susimesk...”?! Jūs - man draugės ar ne draugės?!

- Kažin kas kažin ką čia užsipuolė, - ginasi Mačetė. - Kažin kas čia pradėjo skambinti naktimis ir verkti: „Ką daryt? Ką daryt?..”  Dainuok su Radžiu, gal ir išdainuosi atsakymą!

- O aš  tau kaip tikra draugė siūlau nieko nedaryti, - įkišu savo trigrašį ir aš. - Net nedainuoti.

- Eikit judvi peklon su tokiais patarimais, - dar labiau pyksta Metalistė, o jos veidas jau pradeda rausti. - Patarėjos atsirado: aš su jomis rimtais, o jos...

Mudvi su Mačete pradedame juoktis, nes situacija absurdiška: nei ką draugei patarti, nei kartu su ja verkšlenti neįmanoma. Metalistė įsižeidusi pašoka ir lyg nori dar kažką sakyti, bet irgi pradeda juoktis.

Atmosfera kiek atlėgsta ir Metalistė pasiūlo:

- Aš  padarysiu kavos, o jūs kol nusiraminsite, galėtumėte eiti pasiskinti vyšnių. Aš tai kartu su jumis neisiu, nes anądien mačiau sode šliaužiojant kažką tokio - ar žaltį, ar gyvatę.

Mes nebaikščios - išeiname į sodą (tiek to sodo: dvi vyšnios, dvi obelys ir serbento krūmas) ir palenkusios vieną vyšnaitės šaką raškomės varnėnų dar nenukapotas uogas.

Matau, kad Mačetei tai per sunku daryti rankas iškėlus, tai paduodu jai po kelias, dėl ko ji nepatogiai jaučiasi. Tad vėl pradedu šneką apie vyrus:

- Jei tu būtum jos vietoj - tekėtum?

Mačetė  kiek patyli, o paskui energingai papurto galvą - ne.

- Matai, - paaiškina ji, - mūsų amžiaus vyrai - jau arba namisėdos pingvinai, arba suvaikėję. Turiu omeny, maniškį - jis vaikosi mergas, kurios jam į dukras tiktų, vadinasi, vaikėja. Berods ir taviškis iš tokių. Oi, atleisk...     

- Nieko tokio, - atsakau, nors man kažkoks sprangulys įsikimba į gerklę. - Maniškis ir toks, ir toks - suvaikėjęs pingvinas.

O Mačetė  tęsia:

- Vyrai dar nieko - bent lovoje - tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties, o paskui jie pasineša arba į karjerą, arba į pinigų kalimą. Ir jų kaip ir nebelieka: tu viena tvarkyk namus, augink vaikus, o jie pinigų parneša - ir tai geriausiu atveju. Paskui sulaukę keturiasdešimties atsikvoši: karjera dar nepadaryta, pinigų visam likusiam gyvenimui neprikaupta, o sveikatos nebėr ir namie likusi tik viena nusikalusi žmona, o jau anūkai ant nosies. Tai ir eina tada jie ieškoti to prarasto laiko. Arba kitaip iš proto eina. Va, Metalistės vyrelis buvo pasinešęs ant medžioklės, nors nė zuikio nėra nušovęs, o paskui klibinkšt - infarktas. Ai, ko čia ir bekalbėti...  

- Tai sakai, kad jei jau tekėti, tai už jauno? - sakau tik tam, kad palaikyčiau pokalbį.

- Oi, ne - prieštarauja Mačetė. - Kam tekėti, jei jie visi tas stadijas pereina?

Kad dar kartą  visa tai išgyventum? Tiesa, jau be vaikų gimdymo ir auginimo. O jei koks vyrukas ir nesupingvinėja, tai kaip iš anksto tai sužinoti?

- Tu teisi, - sakau, o pati mintyse perkratinėju atsiminimus, bandydama suprasti, kodėl aš vis dar gyvenu su savo vyru, o nepasiunčiu jo velniop. Tikriausiai dėl vaikų, nors jie ir užaugę, bet vis tiek jų gyslomis teka pusė jų tėvo kraujo.

- Lile, tau kas? - klausia Mačetė judindama mane už peties. - Ko taip sustingai? Tau negera?

Atitokau:

- Viskas gerai - tik užsigalvojau. Oi, eime - žiūrėk, Metalistė mums pro langą jau moja.

Ir mudvi sugrįžome į namelį, kur Metalistė mus pasitiko gan piktai:

- Kiek aš  galiu judvi kviesti - nieko negirdite, taip įsikalbėjote į šaką įsikibusios. Bene mane apšnekėjote?

- Ne, mes ne apie tave, mes apie vyrus, - pradėjau teisintis.

- Taip ir patikėsiu, kad ne apie mane. O jei apie vyrus, tai sakykit - apie kieno.