Ričardas JAKUTIS

Žmonės visais laikais labai mėgo šnekėti. Nuo tada, kai išmoko. Jie šneka apie save, savo darbą, pasiekimus, atskleidžia paslaptis, apkalbinėja kitus. Tas šnekėjimas vieniems patinka, kitus „užknisa“. Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų, sakyčiau, kad žymiai daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską - ir šlovę, ir pinigų.

 

Vieni sako, jog lietuviai tyli tauta, kiti teigia priešingai - kalbi. Per televiziją vykstantys šokių projektai liudija antra - kol poros šoka, einame kaistis kavos ar arbatos, pavartome laikraštį ar knygą, bet vos tik ima kalbėti vertinimo komisijos nariai, privalu išklausyti. 

 

Palyginau du bičiulius. Abu jie nėra kažkokie proto bokštai, tačiau viena iš jų plepa ir plepa, kitas tyli. Žinoma, kad kvailiu žmonės vadina pirmąjį. Apie antrą nieko negali pasakyti, tad mano, gal jis ir protingas. Bent man, tylintys žmonės atrodo orūs. Tik patys turtingiausieji žino - pinigai mėgsta tylą.

Žodis - sidabras, tylėjimas - auksas. O tiesa - visada per vidurį... Susimąsčiau apie tylą žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs, jog gerus santykius lemia ne tik mokėjimas susikalbėti, bet ir sugebėjimas gerai jaustis tyloje. Tyla yra bendravimo dalis. Kartais būna, kad tu tyli ir jautiesi nejaukiai. Kartais būna, kad tu tyli, o tyla reiškia meilę ir pagarbą. Kartais būna, kad žmogus tyli ir jautiesi kvailai. Kartais būna, kad žmogus tyli, o ta tyla yra kažkuo turtinga. Todėl klausiu: „Pasakyk, kodėl žmonės nepakenčia tylos ir nebegali gyventi be įjungto televizoriaus, radijo ar kito triukšmo šaltinio?“   

 

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tik sunkiau atpažinti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kaip tai, kad jis yra dėmesio centre. Žmonės veržiasi į realybės šou, nori išsipasakoti. Juos ten varo noras būti matomiems. Sako, kad televizijos laidas apie nusikaltimus, blogus žmones, nevykėlius labiausiai mėgsta žiūrėti į juos panašūs, nes gali po to kitiems papasakoti, kad yra dar blogesnių už juos pačius. Be to, domina ir nematomos kitų gyvenimų pusės, tarsi žiūrėjimas pro rakto skylutę. 

 

„Kalbėjimas yra menas, tačiau tylėjimas - dar didesnis menas“ - didžiųjų išmintis. „Tylėjimas“ - žodis paprastas, su konkrečia reikšme, nors dažniausiai jis reiškia nesikišti ten, kur nereikia. Tylėjimą vertinantys tyliai sau ir gyvena. Jiems gėda būti minioje ir laikyti rankose kartono lakštą, ant kurio būtų užrašytas koks nors reikalavimas. Ir kas turėtų būti ten parašyta, kad toks žmogus paimtų tai į rankas ir pats su tuo susilietų? Gal tas užrašas turėtų būti „Reikalaujame šaliai intelekto“? Tiesa, atsakinguose postuose tokių žmonių beveik neaptiksi. Jie abejingi, kai renkamas laiptinės seniūnas. Paprasčiausiai jie nemėgsta demagogijos. Jie ne politikai, nes politikai aktyvūs kalba, bet pasyvūs darbais. 

 

Pasitaiko žmonių, kurie mums pasakoja kokį dalyką, kaip didžiausią paslaptį, būdami jį šimtams kitų išplepėję. Pasitikima mūsų plepumu ir manoma, kad mes tą „paslaptį” toliau pasiųsime. Bet mes tylėdami parodome savo išsiauklėjimą ir suduodame reikiamą smūgį tokiems „paslapčių” platintojams. O juk labai paprasta - jeigu apie ką nors negalima kalbėti, reikia tylėti. Blogiausia, žinoma, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali.

 

Tyla visad siejama su dvasiniais dalykais. Deja, šiandien žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ yra įtartini ir paliekami kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus. Nors rekolekcijos visad turėtų būti reikalingos ir aktualios. Rekolekcijos - lotynų kalbos žodis - recollectio - susikaupimas tyloje.

 

Daug kalbantiesiems labai patinka pamokslauti. Šiandien, sako, pamokslai neduoda rezultatų, nes jie neįtikina: skamba juose raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie giliau nepaveikia, viskas praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys pamokslautojai pagal savo pamokymus negyvena. Pamokslautojai turi remtis tuo, ko patys viliasi, ir sakyti tik tiesą. Populiarus vokiečių teologas ir pamokslininkas Frederikas Biuchneris pažymi: „Daugelio pamokslų bėda yra ne pamokslininkų atitrūkimas nuo pasaulio, knygų ir technologijos, bet atitrūkimas nuo savo pačių gyvenimo ir gyvenimo žmonių, kuriems jie pamokslauja. Ar jie kalbėtų apie viltį, tikėjimą, meilę ar ką nors kita, tegu jų kalbėjimas remiasi gyva tiesa to, kaip jie patys išgyveno šiuos kilnius dalykus. Teišdrįsta jie būti patys savimi“.

 

Dar vienas dalykas, kurį noriu pagvildenti šiame tekste - pauzės reikšmė. Pavyzdžiui, kai pašnekovas baigia kalbėti, vietoj greito atsakymo verta padaryti bent keleto sekundžių pauzę. Tai svarbi bendravimo subtilybė. Psichologų pamokymuose užtikau net kelis pauzės pranašumus. 

Pavyzdžiui, kaip svarbu būti pauzės meistru, tai yra nejausti jokio diskomforto ar nejaukumo, kai pokalbio metu stoja tyla. Trumpas stabtelėjimas prieš atsakant yra efektyvaus bendravimo proceso dalis. Pirma, taip galima išvengti nemandagiai nutraukti pašnekovą, jeigu jis trumpam nutilo tik tam, kad surikiuotų tolimesnes norimas perteikti mintis. Jei neskubėsite įsiterpti, daugeliu atveju pamatysite, kad pašnekovas kalbės toliau ir suteiks papildomos reikalingos informacijos.

 

Antrasis tylios pauzės pranašumas yra tas, jog tylos pertraukėlė signalizuoja pašnekovui, kad jūs svarstote ir galvojate apie išsakytą nuomonę. Tai aiškus ženklas, kad jums rūpi ir įdomu. Būti išgirstam ir suprastam yra savotiškas nebylus kito asmens komplimentas. Tokia tyla leidžia kitam žmogui pasijusti vertinamam. 

 

Trečiasis pauzės pranašumas - galimybė patiems tyliai pamąstyti ir geriau suvokti ką tik išgirstus žodžius. Dūmoti pusvalandį nėra būtina, kalbama apie keliolikos sekundžių stabtelėjimą. Neilga pauzė padeda skaityti tarp eilučių. Ir kas svarbiausia, pauzės nieko nekainuoja.

 

Geriau patylėti, bet nesakyti „ne“, nes tas „ne“ gali sukelti neigiamus jausmus. Į visus pasiūlymus geriau atsakyti: „Būtinai apie tai pagalvosiu“. Iškrypusioje Vakarų Europoje ir JAV tylėjimas paprastai laikomas nesugebėjimu bendrauti, tačiau Rytų pasaulyje tai yra sudedamoji socialinių santykių dalis. Anot kinų patarlės, „tie, kurie žino, nekalba; tie, kurie kalba, nežino“. Rytuose tylėjimas reiškia įsiklausymą ir mokymąsi. Tyla - tai būdas apginti individualumą ir privatumą, tai pagarba kitų individualumui. Didelis dalykas priprasti prie ilgos tylos ir mokėti likti kantriam.

 

Klausytis pašnekovų nuobodu, bet kartais iš to jų šnekėjimo galime turėti naudos. Būkime protingesni už šnekančiuosius - leiskime jiems pasireikšti. Jei žmogus lieja jums savo jausmus, kaip jis yra kuo nors nusivylęs arba tiesiog apie ką nors „pletkina” - tai yra aukso puodas. Reikia stengtis iškentėti ir išklausyti pasakojimus, nes galima išgirsti įvairių faktų - naudingų ir nenaudingų. Reikalui esant, jais galėsime pasinaudoti. Pasakotojas pradės jumis pasitikėti, žinos, kad gali jums išsipasakoti, nė nesuprasdamas, kad tuo pačiu gali perduoti jums naudingos informacijos. Bent man sunkiausia išklausyti pašnekovus, kurie perpasakoja Rolando Skaisgirio serialus. O visų nusišnekančių su nekantrumu laukia televizijos laida „Klausimėlis“.

 

Daug plepantys nežino, kas tai yra kančia, bet tai žino tyleniai. Plepiai pro ją prasliuogia, o tyleniai ją jaučia. Kartą jaunas tylus vaikinukas pasiskundė niekaip negalįs susipažinti su mergina. Pamato gatvėje puikią merginą, norėtų prieiti, bet nežino ką priėjus sakyti. Patark, paprašė, girdi, rašai ir kalbėti moki. Pamokiau jį pirmaisiais į galvą toptelėjusiais žodžiais. Sakyk merginai: „Jūs stovite ant nuostabaus grožio šaligatvio plytelės“. „Kvaila“, - tarstelėjo prašiusysis pagalbos. Kvaila tai kvaila. O prašė patarti. 

 

Šiandien dažnai girdime žodžius „liaudies balsas“. Norima pabrėžti, jog už tų žodžių slypi tiesa, jog tai yra tai, kas nenuginčijama. Štai radijas ar televizija transliuoja kokią nors laidą, kurioje kalba garsūs ekonomistai, gydytojai, mokytojai, menininkai, na, ir politikai. Laidos vedėjas staiga nutraukia pašnekovus ir sako: „O dabar pasiklausykime mums skambinančiojo nuomonės ar klausimo“. Ką sako tas skambinantysis? Seimas blogas, kainos kyla, nusikalstamumas auga… Ryškėja, kad kiekviename mūsų snaudžia ekonomikos, socialinio aprūpinimo, teisingumo, vidaus, užsienio reikalų, o ypač kultūros ministrai. Nejau kalbėtojai tiki, kad į jų balsą atkreips dėmesį: išasfaltuos gatvę, nepabrangins šildymo, neuždarys turgaus, grąžins žemę?.. 

 

Esame nepatenkinti valdžia, kitais žmonėmis, įvykiais, bauginančiomis prognozėmis. Tiesa, ne tik mes, lietuviai, burbame. Skaičiau apie amerikietį pastorių Willį Boweną, kurį taip erzino jo tautiečių pomėgis niurzgėti, jog jis surengė akciją „Pasaulis be skundų“. Jis sugalvojo pardavinėti violetines plastikines apyrankes - tokio paties modelio, kaip mūsiškių išsipildymo ir panašių akcijų. Nusipirkęs apyrankę burbėtojas net mintyse suburbėjęs kaskart turėjo persimauti apyrankę ant kitos rankos.

 

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius, perfrazuodamas senovės išminčių mokymą, pateikia štai tokį, kaip jis pats sako, banaliausią pavyzdį. Tarnautoją darbe aprėkia darbdavys. Ir teisingai, kad aprėkia, nes darbdavį aprėkė jo darbdavys, kuris rytą rado savo automobilį išdaužtu langu. Tarnautojas grįžta namo ir aprėkia žmoną, žmona įkrečia į kailį vaikams. Turime ištisą grandinę neigiamų vertinimų ir veiksmų per visą vertikalę, kurioje darbdavio darbdavys niekaip nėra susietas su vaikais - tos grandinės priešpaskutiniu tašku, nes vaikai dar įkrėtė į kailį katinui, o ryte eidami į mokyklą paleido plytą į automobilio langą... Aišku, situacija ne iš linksmųjų. O ar yra šioje uždaroje grandinėje silpna grandis, kurią pakeitę kita, sugriautume tą domino principu judančią įvykių seką? Turėtų būti. Ir tokia, kuri apverstų viską aukštyn kojom, leistų išeiti iš užburto rato. Jei per šį naratyvą eitume iš kitos pusės su visai kita psichologine ar etine nuostata, gautume visiškai priešingą rezultatą. Tarkime, katinas, kaulydamas ėdalo, ryte meilinosi ir murkė vaikams, vaikai nesiraukydami gyrė mamytės išvirtą manų košę, motina sutepė vyrui į darbą skanų sumuštinį, vyras darbe parodė sumanumą ir su pagiringu darbdaviu atsigaivino kava su brendžiu, o įsidrąsinęs darbdavys paskambino jau savo darbdaviui ir primelavo, kad darbai vyksta kaip iš pypkės. Kaip matome, nors ir vienu, ir kitu atveju darbo rezultatas yra lygiai tas pats nulis, bet vienu atveju visiems blogai, o kitu - visiems gerai.

 

Pokalbyje apie mediciną pagiriu gydytojus, kurie prastomis sąlygomis atlieka sudėtingas operacijas, prikelia net sunkiausius ligonius. „Nieko nebūtų, jei ne geri užsienietiški vaistai“, - girdžiu iš pašnekovo. O kalbėdamas apie švietimą pabandau pasidžiaugti mūsų moksleivių apdovanojimais pasaulinėse matematikos, informatikos, geografijos olimpiadose, sakau, kad tai liudija apie geras mokyklas Lietuvoje ir apie puikius mokytojus. „Pačios mokyklos jokio domėjimosi vienu ar kitu dalyku visiškai neskatina, tai liudija tik apie ypatingus kai kurių moksleivių gebėjimus“, - vėl atkerta pašnekovas. Mūsų pilietis visur - darbe, parduotuvėje, aludėje - tvirtina, esą mūsų krašte viskas blogai, labai blogai. Visi pripažįsta, kad prieš porą trejetą metų, tegul ir „burbulo“ sąlygomis, gyvenome geriau, bet juk ir tuomet nebuvo daugiau nei optimizmo, nei gyvenimo pagyrimų. Tai va.

 

O jeigu jau kalbi, tai reikia žinoti, kad išmanai apie ką kalbėti ir sugebi įdomiai kalbėti. Mes dažnai kalbame pernelyg rimtai, kai vertėtų nepamiršti humoro. 1977 m. psichologai Robert M. Kaplan ir Gregory C Pascoe pirmieji įrodė, kad auditorija geriau atsimena tokį pranešimą, kuris pateiktas su humoro doze. 1986 m. Mičigano universiteto mokslininkai su savanoriais ištyrė 1000 skelbimų ir priėjo išvados, kad humoristinė reklama įsimenama 17 procentų geriau. 1987 m. amerikietis Victor Raskin paskelbė savo „Visuotinę žodinio humoro teoriją“. Jo nuomone, humoro sukūrimo paslaptis slypi loginėje kalbos struktūroje. Jis rašo apie 27 „receptus“ (mechanizmus) humorui kurti. Tačiau ar pagal juos galima sukurti kokybišką humorą arba atskirti gerą pokštą nuo neskoningo? Humorą tyrinėjantis Los Andželo universiteto antropologas Elliott Oring teigia, kad šiuolaikinio humoro pavyzdžių randama dar V a. rašytiniuose šaltiniuose. 1776 m. škotų mąstytojas James Beattie apie juoką rašė maždaug tą patį, ką skelbia modernios XX amžiaus humoro teorijos. Ir nors JAV ir Didžiojoje Britanijoje į tyrimus mestos galingos mokslo pajėgos su kompiuterinėmis analizėmis, psichologiniais testais ir smegenų tomografijomis, o Vokietijoje dirba ištisas humoro institutas, šimtaprocentinės humoro formulės dar teks palaukti.

 

Bent man būna, jog nereikia klausytojų, galiu kalbėti pats su savimi. Džiaugiuosi tokiu savo privalumu, nes niekam neįkyriu. Dažnai pats sau išsakau ko norėčiau. O labai norėčiau apkeliauti pasaulį, žiūrėti prancūzų filmus originalo kalba, įkurti jaukią kavinukę, kurioje žmonės numalšintų ne tik fizinį, bet ir sielos alkį, išmokti groti gitara ir sukurti dainą savo mylimai, sudaryti dalykų, kurie daro mane laimingą sąrašą... 

 

Po ilgos ir sunkios kelionės jaunas japonas atvyko į miško glūdumą pas mokytoją, kuris gyveno paties susiręstoje trobelėje. Kai mokinys prisistatė, mokytojas stebėjo, kaip sukdamiesi krinta lapai. Pagarbiai pasveikinęs mokytoją mokinys neišgirdo prideramo atsakymo. Ir visi kiti klausimai liko be atsako. Supratęs, kad neatitrauks mokytojo dėmesio, mokinys pasitraukė į kitą miško pusę ir pasistatė namelį. Po metų stebėdamas krintančius lapus jis nušvito. Viską metęs atbėgo pas mokytoją ir pratarė: „Ačiū jums“.

 

„Jei Dievas retkarčiais neįsikištų, žmonės žūtų nuo savo kvailumo“, - sakė N. Gogolis. Tikra tiesa, jog už protingus ir vertingus pamokymus reikia padėkoti. Tikra tiesa, jog tokių pamokymų pravartu paisyti. Dar tiesa, jog be pamokymų kiekvienas žmogus turi ir vidinį balsą, kuris pasako, kas gerai, o kas blogai. Nutarė žmogus atsisakyti alkoholio. Eina pro kavinę, labai norisi užeiti, bet sukaupė jėgas ir praėjo pro šalį. Praėjęs didžiuojasi: „Pavyko!“ Bet sukilo vėjas ir nubloškė skrybėlę atgal prie kavinės durų.

 

Yra žmonės, kurie tiki Dievą, bet Dievas jais netiki. Mūsų valdžios vyrai sako esantys kuklūs, bet va tik parodyti šito nemoka. O žmogui, nežinančiam savo tautos istorijos, istorija prasideda nuo jo bobutės. Nors visokių žmonių yra. Apie vieną pažįstamą galėčiau pasakyti: „Blogas šokėjas, geras tėvas“. Krašto apsaugos ministrė konstatuoja, kad lietuviai daugiau išleidžia alkoholiui, nei krašto gynybai. Nuo seno lietuviai linkę gintis savarankiškai. 

 

Vienas skaitytojas man papriekaištavo, jog aš rašydamas nuo vienos temos staiga peršoku prie kitos arba rašau rašau, kažką teigiu, o vėliau viską paneigiu. Neginčiju, nes vadovaujuosi garsiu prancūzų rašytoju A. Camus, kuris pažymėjo: ,,Poreikis būti teisiam yra vulgarios sielos požymis“.