Ričardas JAKUTIS

Koks pagrindinis gyvenimo variklis? Sunkus klausimas. Bet, pasirodo, nėra viskas jau taip sudėtinga. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai įrodinėja, kad tai paslaptis ir iš jos kylantis smalsumas, kuris paveldėtas jau nuo Adomo ir Ievos. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas yra poreikis tirti aplinką. Jis išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys įminti paslapties yra arba labai pavargę, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai būtų paskubėję kurti laivybą ir pirmieji būtų atvykę į Europą, būtų galima pasakyti, jog jie atrado Europą.

Vaiko gyvenimas prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?

Smalsūs  žmonės klausia, o klausiančiam vis tiek kas nors atsako.

Manau, daugelis prisimena pasaką apie Mėlynbarzdį: jis neleido savo jaunajai žmonai eiti į vieną kambarį, ji buvo smalsi, pažiūrėjo kas ten, ir buvo nemaloniai nustebinta radusi buvusių Mėlynbarzdžio žmonų skeletus. Smalsumo dėka ji išgelbėjo save nuo lemties gyventi su žudiku.

Ne vienas bičiulis prisipažino, jog ligi šiol nežino, kodėl skaito horoskopus, nors jais netiki. Žmonės perka galvosūkių ir kryžiažodžių žurnalus. Veik visi leidiniai išsispausdina bent po vieną kryžiažodį, vildamiesi, kad dėl to jų leidinys taps populiaresnis. Tiesa, kartais kryžiažodžiai būna tokie silpnučiai, kad drąsiai galima sakyti, jog jie žemina žmogaus orumą. Vienoje darbovietėje girdėjau raginimą spręsti kryžiažodžius tik pieštuku. Raginimas suprantamas, kad būtų galima atsakymus ištrinti ir galėtų kryžiažodžio imtis kitas darbuotojas. Tokių įstaigų direktoriai geri žmonės - vietoj raginimo dirbti, ragina kryžiažodžius spręsti pieštuku.

Rubikas tapo garsus visame pasaulyje. Užvaldytas neišspręsto galvosūkio žmogus gali tapti jo auka, ieškodamas atsakymo užmiršti darbą ir net miegą. Detektyvines istorijas ar paslaptingus trilerius mėgstame dėl noro sužinoti, kuo viskas baigsis. Smalsumas dėl aplinkinių žmogui padeda pamiršti net savo negandas. Labiausiai vertinami tie rašytojai ar kino filmų kūrėjai, kurie sugeba išlaikyti intrigą, vedžioti labirintais ir tik pačiu paskučiausiu momentu privesti prie paslapties atskleidimo. Todėl populiarūs daugiaserijiniai filmai, todėl su nekantrumu laukiama naujos serijos. 

Vaikystėje, jeigu koks nors daiktas sužadina smalsumą - jūs žūt būt, trūks plyš, per galvą versdamiesi norėjot pačiupinėti tą daiktą, apžiūrėti iš visų pusių ir, aišku, turėti. Ypač parduotuvėje, kur būtent tą daiktą pasiekti yra sunkiausia. Parduotuvėje daiktas - ne jūsų, tačiau tėvų gražiai prašant ar net paverkus, jis atsiduria jūsų rankose. Po dienos ar dviejų tas naujas daiktas tampa nebeįdomus ir visiškai nereikalingas.

Suaugusiųjų  gyvenimas irgi panašus.

Dauguma žmonių yra smalsūs, bet jų  smalsumas netarnauja asmeniniam tobulėjimui, nes jis ne ten nukreiptas. Tai smalsumas, kurį patenkina žurnaliniai straipsniai ir televizijos laidos apie įžymybes, katastrofų, nelaimių ir nusikaltimų kronikos. Štai viena pažįstama pasakojo niekad nepraleidžianti per Klaipėdos televiziją „Balticum“, kuri matoma ir Šiauliuose, rodomos laidos apie kriminalinius įvykius uostamiestyje. Nesuprantu, kas gali ją ten dominti, nes ji nei iš Klaipėdos kilusi, nei kuo su šiuo mietus susieta ir išvis ten tik kartą yra buvusi?

Žmonės kaip vaikiškame žaidime ieško atsakymų į klausimus „kas? kada? su kuo? ką darė?“, bet neužduodami patys svarbiausi, esminiai klausimai – kaip? ir kodėl?

Nauja LNK laida „Neišgalvoti gyvenimai“, kurią vesti patikėta Rolandui Vilkončiui, pasakoja apie garsenybes. Ką dar galima nauja ištraukti iš  jų širdžių ar miegamųjų, palėpių, ko nepaviešino praėjusio sezono televizijos laidos „Gyvenimas pagal moteris“, „Gyvenimas yra gražus“, „Gyvenimas kaip kinas“ ir kiti žvaigždžių gyvenimų analitikai? Per tą pačią LNK laidą apie žvaigždes veda ir Oksana Pikul. LNK panašių kaip du vandens lašai laidų atsirado ne viena. Nes laidą turi ir Natalija Zvonkė, kuri, kaip anonsuojama, ne tik klausys paskalų apie save, o pati kartu su Vitalijumi Cololo pasakos juos žiūrovams. TV3 pasiruošusi nugalėti serialu „Drąsos kaina“, kuriame vyks kova su pedofilais. Nelabai tuo domėjausi, tai net nežinau, kas vaidina Drąsių Kedį, o kas Laimutę Stankūnaitę. Aktorius parinkti, manau, nebuvo sunku, nes visi herojai labai jau charakteringi. Ypač Drąsiaus krikšto mama.

Per abi konkuruojančias komercines televizijas, t. y. LNK ir TV3, vyrauja šokiai. Liaudžiai smalsu, kaip šoka mūsų žymiausieji. Pasirodo, lietuviai mėgsta ne tik dainuoti, bet ir šokti. „Ak tie lietuviai, - sako vakariečiai, - šoka šoka ir dar šokdami pašoka“. Televizijų šokių projektai tokie populiarūs, jog skaičiau, kad vienas aktorius net atsisakė naujo vaidmens, būtinai norėdamas dalyvauti projekte. Žodžiu, šokdamas tampi daugiau žinomas nei, kad ir gerai dirbdamas tiesioginį darbą. Aišku, šokiuose laimės toji televizija, kurios pakviesti šokėjai bus skandalingesni.

O sakyti, kad lietuviškos muzikos katastrofos yra tik Minedas, Valdas Karklelis ir Eugenijus Ostapenko, būtų ne visiškai tikslu, nes nevykėlių yra kur kas daugiau. „Žvaigždė nukrito“, - išgirdau. „Kur? Nuo scenos?“ - tuoj pagalvojau. Algirdo Kaušpėdo „Antis“ kitados buvo vienintelis kabareto ansamblis. Tai buvo žingsnis į priekį po V. Kernagio. Gaila, viskas neilgai truko. Kiti po „Anties“ jau neturėjo nei energijos, nei intelekto.

Pasaulis kažkoks savotiškas. Pažįstamas fotomenininkas fotografuoja vaginas ir pinigus skiria našlaičių namams. Populiarumo siekiančios televizijos, žiūrėk, parodys laidą „A. M. Brazausko laidotuvės. Geriausi epizodai“. Žmonės nebemoka bendrauti. Bičiulis šaukė ant jį apgavusio draugo: „Duosiu tau į snukį, kad po kryžium nuvirstum ir Kristus tave apmyžtų!“ Yra, tiesa, šventinių dienų, bet atrodo, kad visos pramogos sugalvotos girtų žmonių. Kvailių yra visur, bet kodėl kvailių kvailiai labai mėgsta po vidurnakčio važinėti kuo garsiau burzgiančiais trantais?

Žmonės iš prigimties linkę kurti mitus. Patys sumąsto legendas apie kitus žmones ir paskui fanatiškai jomis tiki. Visi šiandien kažkokie pikti, pagiežingi, irzlūs. Nemylimi negali mylėti kitų. Niekingi žmonės neturi savo bažnyčių. Tokioje visuomenėje ką nors pakeisti yra gan sudėtinga, nes, žemų instinktų dabar daug visur - spaudoje, televizijoje ir net teatre.

Pirmame šios eros amžiuje, rašydamas savo gamtos istoriją, Plinijus Vyresnysis teigė, kad kai vanduo pakyla į atmosferą ir suformuoja lietaus debesis, į save jis įsiurbia gausybę žuvų  ir kartais netgi akmenų. Šios žuvys ir akmenys sklando virš mūsų danguje. Kitur Plinijus rašė apie dramblį pagimdžiusią moterį. Taigi, kartais šis romėnas būdavo ganėtinai bulvarinio pobūdžio pranešimų autorius.

Plinijaus modelis išlieka. Juk ir Marija Antuanetė niekada neištarė savo žymiosios frazės: „Tada leiskite jiems valgyti pyragus“, kai sužinojo, kad Prancūzijos valstiečiams trūksta duonos. Ši frazė pirmą kartą buvo parašyta filosofo Jeano Jacqueso Rousseau‘o traktate „Išpažintys“. Kai jis buvo pirmą kartą išleistas, Marijai Antuanetei tebuvo dešimt metų. Tikima, kad šios frazės autorystė priklauso pačiam filosofui. Marija Antuanetė nebuvo valstiečių mėgstama valdovė, todėl šią įžeidžiančią frazę jie priskyrė būtent jai. Į mitus linkusį, magišką mąstymą vilioja stebuklai: alchemija, burtai, pranašystės ar ateiviai kitose planetose. Ar apie šiuos dalykus galima mąstyti visu protu? Ar gali šie du smegenų instinktai – eizenšteiniškas ir magiškasis - sutapti lyg du panašūs šaukštai?

Smalsumas gali turėti ir tokią seką. Skubėti, pasiekti, projektai, darbai, tikslas, laimėjimai, konkurencija - tai žodžiai, kuriais apibrėžiame savo gyvenimą. „Neturiu laiko“, „nieko nespėju“ - būsenos, kurios daugeliui tampa įprastinės. O po to seka - „Nebematau prasmės“, „viskas atsibodo“, „pavargau“.

Vieni smalsuoliai lieka nepatenkinti, kiti teigia, kad smalsumas yra gera savybė. Jis lyg ir priverčia mus gyventi kitaip. Intensyviau, tikriau, emocionaliau, jis mus išbudina iš letargo miego, bet smalsumo priešininkai tuoj atkerta, jog jis taip pat turi branduolinės jėgos mus nužudyti. Ar nenusvilote pirštų dėl savo smalsumo? Buvo, bet ir vėl pasitaikius progai smalsumas nugali atsargumą. Niekas taip ir neranda vienareikšmio atsakymo smalsumui „įrėminti“. Atrodo, jis apslopsta, bet ir vėl tuoj atsigauna. „Jei kurį laiką gyveni pernelyg ramiai, nesidžiauk, pas tave jau atidunda siurprizas”- tai pasakė ne koks išminčius, o eilinis gatvėje sutiktas mąstytojas. 

Todėl netiesa būtų teigti, kad smalsumas yra blogai. Ne tik netiesa, bet ir klaidinga. Ar dažnai pagalvoji „man nuobodu“? Jei dažnai, tai esi nuobodi persona. Dažniausiai, kai pasakome, kad mums nuobodu, reiškia, kad esame pavargę ir nieko konstruktyvaus daryti nenorime (viskas gerai, būna ir taip), arba tiesiog nemąstome, ką galėtume nuveikti. Nuobodžiavimas yra ne kas kita, kaip tinginystė. Tingėti yra įprotis, įprotis skatinantis neveiklumą, o tokių įpročių savaime norisi atsikratyti. Geriausias būdas - tapk smalsus!

Moterys yra smalsesnės. Visuomenėje įdiegtas požiūris, kad tai blogai, pravardžiuojama bobišku kišimusi ne į savo reikalus. Šį požiūrį suformavo vyrai, kurie nėra tokie smalsūs ir moteriškas smalsumas juos kartais sužlugdo, nes demaskuoja. Bet jei prigimtis moterims davė šią savybę, tai gal ne be reikalo. Tiesa, smalsios moterys tik labai tiesmukos ir tiesiai šviesiai teigia: visos mūsų problemos susijusios su vyrais. O vyrai atšauna, jog blogai, kai moterys išeina iš virtuvių.

Prisiminiau draugų pasakotą istoriją. Apie smalsumą. Jie poilsiavo prie ežero. Naktį miegojo palapinėje. Nesimiegojo, išlindo iš palapinės - gal žvaigždes paskaičiuos ir miegas suims. Prie vieno miškelio pakraščio privažiavo automobilis. Na kaip čia nepasmalsausi ir nepaseksi kas ir kaip, ko žmonės naktį atvyksta į mišką. Atvykėliai atsidarė bagažinę ir išsitraukė medinę dėžutę, pakankamai didelę, kad tilptų mažas vaikas. Nedelsdami pradėjo kasti duobę. Užkasė. Pastovėjo minutę, gal dvi ir persimetę pora žodžių, įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Po minutės pasakoję šią istoriją jau stovėjo prie šviežio žemių kauburėlio. Kaip pasielgti? Smalsumas ir baisios mintys nugali. Visi čiupo po pagalį, nes rankomis bijojo kasti ir pradėjo darbuotis. 30-50 centimetrų gylyje sandari medinė dėžė. Lyg ir baisiausia dalis padaryta. Kapas atkastas. Po derybų ir beveik drebančiomis rankomis pabandė atplėšti prikaltą dėžės viršų. Kai širdis daužosi ir regis tuoj nušoks į kulnus, atsiranda jėgos dangčiui nuplėšti ir pamatyti ne visai tai, ko tikėtasi. Negyvą šunį.

Bet kam tie siaubo elementai, kalbėkime apie smalsumą linksmai. Ar neįdomu žinoti, kad Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiausiai oro balionų pasaulyje, kad Lietuvoje mobiliųjų telefonų daugiau nei gyventojų (pirmi esam ES pagal mobiliųjų telefonų skaičių vienam gyventojui), kad Lietuvoje yra daugiausiai krepšinio teisėjų pasaulyje – daugiau nei 3 300 000, Lietuva nedidelė, bet į ją telpa visas pasaulis: Akropolis, Babilonas, Bruklinas... Čia tiktų reklama: „Tik su „Maximos“ maišeliais jausiesi patogiai“. Ar: „Naujieji vyriški kvepalai „Bankomatas“ suteikia vyrui pasitikėjimo savimi“. O tai jau ne prekybos centrų, bet namuose „varančių“ „samanę“ reklama: „Nuo pirmos taurelės galima apakti, nuo antros džiaugtis, kad esi aklas“.

Vienoje internetinėje svetainėje užtikau tekstą „Koks seksas patinka moterims?“  Kaip neperskaitysi. Skaičiau skaičiau ir sužinojau tik viena - sekso pomėgiais moterys mažai skiriasi nuo vyrų.

Jums smalsu, kaip gyvena emigrantai? Iš ko pažinsi lietuvį emigrantą? Kiekvieno grįžimo metu dažniausiai jų lankomos vietos Lietuvoje - Palanga ir medikų kabinetai. Negavęs ko pageidauja, taria - aš turiu pinigų ir bando nusipirkti paslaugą, pagarbą, dėmesį, bet ieško kuo pigesnių bilietų grįžti į savo emigracijos šalį. Prieš tai prisiperka keistų pirkinių - rūkytų mėsos gaminių ir darbo pirštinių.

Smalsu, kai nežinai, kas gali atsitikti. Palinksminsiu mielus skaitytojus štai tokiu vaizdeliu. Jeigu jūs vykstate traukiniu iš Šiaulių į Radviliškį ir vagone pro jus praėjo Stevenas Seagalas, žinokite, kad kažkas negerai.

Ar nesmalsu sužinoti, kad pasaulyje yra 40 tūkstančių ligų.

- Gydytojau, atsimenate simuliantą iš šeštos palatos? Vakar mirė. 

Smalsumas smalsumu, bet gyvenimas gyvenimu ir jeigu benamį pasodintume prie kompiuterio, jis iš karto pradėtų knaisiotis po Recycle Bin (liet. atliekos). Tiesa, mes įpratome skųstis, o geram katinui ir gruodį - kovas. Kartą pagalvojau, jog geriausias gyvenimo moto galėtų būti toks - niekada nesigalynėk su kiaule, apsidrėbsi purvais, be to, kiaulei tai patiks.

Buvę  Vakarų pasaulyje pastebėjote - žmonės nedangsto savo langų užuolaidomis. Jie atviri. Atviri kitiems, atviri visiems smalsuoliams, atviri pasauliui. Bičiulis prasitarė, kad ir mes gyvensime gerai, kai nebedangstysime langų užuolaidomis. Gal kai suguldysiu tekstą „Gyvenimas be užuolaidų“, nors ne, geriau - „Gyvenimas be langų“, nes, man atrodo, šitaip skambiau, gražiau ir prasmingiau - be užuolaidų, tai tarsi ir be langų - nėra net jokio trukdančio stiklo.

Tai tiek apie smalsumą. Smalsumas - geras dalykas ir reikalingas, nepamirškime gal tik vieno - tik per smalsumą buvome išvaryti iš rojaus.  

Baigsiu dviem anekdotais apie smalsumą. Pirmas apie smalsų turistą. 

Čiukčio turistas klausia:

- Kodėl apie jus tiek anekdotų kuria?

- Tai labai paprasta paaiškinti, - atsikrenkštė klausiamasis. - Supranti, antagonizuodami visuomenės paviršiuje, mes esame ne kas kita, o tik subaproliusinių emocijų simbiotinė atrakcija, priešpastatyta elektoratui, kuris anihiliuoja individualią nepilnatvę, tokiu būdu įgydamas apibrėžtos realybės pojūtį.

O antras be temos, nors kažkiek irgi apie smalsumą.

Senas lingvistas dalijasi savo atradimu su draugu:

- Žinai, atlikome tyrimą ir nustatėme, kad dažniausiai vartojami lietuviški žodžiai yra „ir“, „na“, „kas“...

- Na, ir kas?