Ričardas JAKUTIS
Sakome: „Ruduo“. Liūdna? Jeigu ne, pridėkite prie šio sakinio vieną žodį: „Lietuviškas ruduo“. Taps liūdniau. Galiu pasiūlyti ir anketą „Ar jau ruduo?“: 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnės dienos. 3. Taip, nes studentai sugužėjo į miestus. 4. Taip, nes užpuolė depresija. 5. Ne, man dar vis vasara.
Ar daug atsiras besirenkančių penktąjį punktą?
Ruduo tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, televizorių ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Krizė. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek. Pats premjeras sakė, kad nusirisime į 2006-ųjų lygį, o juk 2006-aisiais buvo visai nieko gyvenimas. Nors, aišku, pats kritimas iš devintojo aukšto į šeštąjį nėra malonus.
Sako, žodis „pietūs“ greitai pas mus reikš jau ne maistą, bet tik paros laiką. Visgi, kaip bebūtų keista, skaičiau, kad „Maisto banko“ apklausa parodė, jog dauguma lietuvių, nepaisant krizės, maisto prisiperka daugiau nei gali suvalgyti. Taip elgiasi net ir mažas pajamas gaunantys gyventojai. Kone kasdien maistą išmeta apie 2 proc. respondentų, kas keletą dienų - 13,5 proc., kartą per savaitę - 32 proc., kas 2 savaites - 23 proc. Kuo didesniame mieste žmogus gyvena, kuo daugiau uždirba ir kuo aukštesnis jo išsilavinimas, tuo daugiau maisto jis išmeta.
O kaip kitose šalyse? Vidutinė JAV šeima kasmet išmeta apie 14 proc. nusipirkto maisto. Jo vertė vienam namų ūkiui - 590 dolerių. Taigi amerikiečiai per metus išmeta 45,5 mln. tonų maisto, kurio vertė apie 75 mlrd. dolerių. 84 proc. britų mano, kad neišmeta maisto, tačiau patikrinus konteinerius paaiškėjo, kad kiekvienas jų per metus išmeta vidutiniškai 88 kilogramus. Įdomu, kad Didžiojoje Britanijoje vyresni žmonės išmeta panašiai tiek pat, kiek jaunesni.
Taigi Lietuvos duomenys apie maisto išmetimą nedaug skiriasi nuo kitų šalių. Pensijos mažiausios, atlyginimai mažiausi, o maisto išmetame veik kaip ir turčiai. Nors kyla ir klausimas - gal tas „Maisto bankas“ Amerikos lietuvius apklausė per jų atostogas Lietuvoje? Pažiūrėjau kibire prieš nešant į šiukšlių konteinerį - jokio maisto.
Dar viena apklausa. Tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ visuomenės nuomonės apklausos duomenimis didžiausias Lietuvos gyventojų noras - turėti pinigų ir kito turto. Gero gyvenimo troškimą kaip didžiausią svajonę puoselėja 30 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo metu sveikatą kaip didžiausią pageidavimą pasirinko 23 proc. apklaustųjų.
Tūlas pasakys, girdi, mes ir toliau pirksime duoną, alų ir skalbimo miltelius. Išties, statistika byloja, kad maistui, alkoholiui ir rūkalams mes išleidžiame 40 proc. savo pajamų, kai likusio Vakarų pasaulio gyventojai tam išleidžia tik 15 proc. Nieko negaliu pasakyti, kaip galima būtų mažiau išleisti skalbimo milteliams (turbūt neįmanoma, nebent perkant kuo kokybiškesnius miltelius, nes nors jie ir brangesni, bet sunaudojama jų ženkliai mažiau ir taip susitaupo), be duonos, aišku, irgi neapsieisime, nors kiek jos pasenusios, kaip minėta, irgi išmetame į šiukšlių konteinerius, bet štai dėl alkoholio ir rūkymo vertėtų rimtai susimąstyti. Po daugybę metų trukusio mūsų namų ūkio šaldytuvų, spintų didėjimo ir pilnėjimo, dabar turime susimąstyti, ką gi daryti: ar toliau juos pildyti, ar kažko atsisakyti? Žinokime, kad vartojimas smunka visame pasaulyje. Skaičiau, kad JAV vartojimas smuko net iki 1942 m. lygio. Vėl norisi grįžti prie statistikos, jog lietuviai veik vis dar tiek pat išleidžia maisto produktams, alkoholiui, tabakui (sumažėjimas yra, bet ne tiek ženklus, kaip Vakarų pasaulyje), tačiau jau mažesnės išlaidos yra skiriamos kelionėms į užsienį, sportui ir pramogoms. O ar neturėtų būti atvirkščiai? Pasirodo, mūsų vartotojas dar nėra pratęs susimąstyti, ar jam to tikrai reikia, ar jis gali tai įsigyti pigiau, ar gali tai įsigyti kitoje prekybos vietoje, galbūt rinkoje yra geresnių alternatyvų. O vertėtų pagalvoti, ar nėra verta „Snickers“ keisti į „Jovarą“, o gal visiškai atsisakyti šokoladinio batonėlio. Nors dėl turistavimo ne vienas gali pasakyti, jog kur ten pakeliausi, kai esamą padėtį atspindi kad ir toks anekdotas. „Alio, turizmo agentūra? Norėtume pailsėti, ką galite pasiūlyti?“ - „O kokiomis lėšomis disponuojate?“ - „Turime 200 litų“. - „Ilsėkitės!“
„Laimės paslaptis yra ne noras turėti daugiau, o gebėjimas džiaugtis turint mažiau“, - dar penktame amžiuje prieš Kristų mokė graikų filosofas Sokratas. „Tikiu, kad paprastas ir kuklus gyvenimas yra naudingas visiems ir dvasiškai, ir protiškai“, - 1930 metais pritarė garsus fizikas Albertas Einšteinas. Dabar šių mąstytojų žodžius nori nenori tenka prisiminti.
Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du atvejai reikalauja naujų įgūdžių ar gerokai daugiau pastangų, o taupymas yra paprastas metodas.
Kaip bebūtų, krizės metais žmogui vis tiek lengviau nei žvėreliui. Tiesa, daugelis tam paprieštaraus ir teigs atvirkščiai. Bet juk tik žmogus - vienintelis padaras, kurio galioje padavėją palikti be arbatpinigių.
Perskaičiau įdomią žinutę. Pasirodo, Ventspilį nuo krizės išgelbėjo lietuviai. Tokiomis antraštėmis neseniai sumirgėjo latvių spauda. Pasirodo, vasarą lietuviai plūste plūdo į šį kaimyninės šalies uostamiestį ir išleido ten milijonus. Skaičiuojama, kad lietuviai vos 43 tūkst. gyventojų turinčiame Ventspilyje per tris vasaros mėnesius paliko 1,5 mln. latų - 7,3 mln. litų. Latviai tuoj prisitaikė. Keliaujant per kaimyninę šalį, akis užkliūva už tokių reklamų - „Broliukams lietuviams - pigiau“. Ventspilio turizmo informacijos centro duomenimis, lietuviai sudaro 63 proc. visų kurorte apsilankiusių svečių. Antrojoje vietoje - vokiečiai (10 proc.), trečiojoje - estai (7 proc.), ketvirtojoje - rusai (3 proc.) ir paskutiniai - suomiai (2 proc.). Kiek teko kalbėtis su šiauliečiais verslininkais, irgi sužinojau, kad ne vienas jų vyko atostogauti į Ventspilį ar Papę.
Atrodo, kad komercija išgriaus net paskutinius tikėjimo bastionus. Pavyzdžiui, jei katalikų tikėjimas išsiskyrusiems neleidžia tuoktis antrą kartą, tai yra išeitis - užsisakyti santuoką Šri Lankoje! Jau yra taip padariusių lietuvių. Brangu tai brangu, bet Dievas - vienas...
Kokių nors pinigų pasaulyje nei daugiau, nei mažiau. Jų yra tiek kiek yra. Nebepamenu, kas yra pasakęs, jog jie tik pereina - iš vienų rankų į kitas, iš vienų kišenių į kitas kišenes, iš vienų bankų persikrausto į kitus… Jeigu ko nors trūksta, tai tik mums, kitur - visko yra… Šiukšlių dėžėje dingsta du trečdaliai lietuvių pajamų. Maistas, būstas ir transportas neleidžia būti turtingais.
Ryžausi ir išmečiau visas nuolaidų korteles. Dar būtų gerai, kad manęs nebeįleistų į prekybos centrus arba leistų pirkti tik už ribotą sumą. Arba būtų galima susidaryti produktų, kurių negalima pirkti, sąrašą. Perki, sugaudžia sirena ir kasininkė iš tavęs prekę atima. Žodžiu, pasvajojau.
Kas nesugeba kombinuoti, išėjo į miškus grybauti. Ar pastebėjote, kiek šiais metais grybautojų? Žmonių miške daugiau negu prekybos centre. Sutinki klasės, grupės draugus, buvusius verslo partnerius. Žodžiu, dorų žmonių dar vis turime. Prekybininkai sako, kad paklausios tapo elektrinės grybų džiovyklės. O jei jų įsigyti nepajėgiame, galime grybus džiovinti ant „gyvatuko“. Taip bus galima ir mokestį už jį kompensuoti. Skaičiau, kad grybų cheminė sudėtis panaši į mėsos, žuvų ir daržovių. Grybai - tikras baltymų sandėlis. Pasirodo, baravykų sultinys 7 kartus kaloringesnis už mėsos. Šie grybai gerai veikia širdį, slopina galvos skausmą, kelia organizmo tonusą. Raudonviršiai - patys nekaloringiausi iš visų grybų. Be to, jie valo kraują. O lepšės iš organizmo šalina kenksmingas medžiagas ir šlakus, gydo inkstus. Lepšių antpilas stiprina imunitetą. Sunku patikėti, tačiau voveraitės gydo radikulitą, o jų sudėtyje esantis antibiotikas naikina stafilokokus. Voveraitės yra lyderės tarp grybų pagal vitaminų kiekį. Kazlėkai mažina skausmą. Šių grybų sudėtyje yra sakinių medžiagų, kurios veiksmingai gydo migreną ir podagrą.
- Kokie skanūs grybai, - giria vyras žmoną. - Iš kur tokį gerą receptą gavai?
- Atrodo, iš kažkokio kriminalinio romano.
O kas gražesnio rudenį? Ar galima tokiu laiku būti linksmam?
Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita. Raskime dryžuotų drabužių, kurie dabar ypač madingi. Šį rudenį dryžuotus megztinius, marškinius, palaidines, sukneles jau vilki ne tik modeliai, žurnalistai bei redaktoriai, tačiau jau ir paprasti mados gerbėjai. Itin greitai tikra tendencija tapę ir prancūzišką marinizmo stilių primenantys dryžiai dažniausiai buvo derinami su pačiais netikėčiausiais raštais bei stiliais: kamufliažo spalvomis, dideliais elegantiškais šalikais, odiniais švarkeliais, klasikinėmis rankinėmis…
Mados madomis, o dažnai pagalvoji globaliau, pavyzdžiui, kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur žmogus galėtų jaustis oriai. Kur į valdžią išrinktieji atstovautų visų interesams. O pabandytų neatstovauti, pabandytų kaip Lietuvos Seimo nariai puikybe ir tautos niekinimu spinduliuoti, tai tuoj būtų pakeisti kitais.
Bet taip nėra ir gal todėl dabar kaip niekada populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t. Aleksandro Solženicyno apysaka „Vėžininkų korpusas“ (vertė: Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė, „Žara“, 2009 m.) yra visiška priešingybė tokių knygų grupei. Lietuvoje ji pasirodė pačiu laiku - per patį ekonominės krizės piką. Žmonės kariasi, barasi, keikia valdžią, laisvę, - visuotinė panika. Atrodo, kad jei neuždirbsi keliais šimtais daugiau, tai išvis neverta gyventi. Be to, geriau pagalvojus, krizė parodo, ant kokių apgailėtinų vertybių yra pastatyti daugelio iš mūsų gyvenimai. Literatūros kritikai pažymi, jog krizė, kaip vėžys, aprašomas Nobelio premijos laureato ir amžino tremtinio A. Solženicyno apysakoje, leidžia pervertinti vertybes ir patikrinti, kuo žmonės gyvena. Tiesa, „Vėžininkų korpuse“ aprašoma istorija nėra kažkuo originali. Aleksandras Solženicynas paprasčiausiai pasakoja apie gyvenimą. Jokių fantastinių kodų, neatrastų lobių, burtų, vampyrų - nieko, kas būdinga šiuolaikinei populiariai literatūrai. Pasakojimas apie vėžininkų gyvenimus. Vėžio graužiami ligoniai jau nesako: „mirsiu kada nors“ arba „džiaukimės gyvenimu ir negalvokim apie liūdnus dalykus“. Tiesiog mirštant gražiausias yra gyvenimas. Gyvenimas pasidaro svarbiausias už viską.
Šiandien dvi šventės - Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena ir Pasaulinė vegetarų diena. 1990 m. gruodžio 14 dieną Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė spalio 1-ąją Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Dar 1982 m. Vienoje buvo patvirtinta tarptautinė senėjimo problemų sprendimo programa, o 1991 m. Generalinė asamblėja patvirtino rezoliuciją, kurioje išdėstytas požiūris ir į senatvės problemas ir nuostatai, kurių patariama laikytis visoms šalims. Šią dieną skatinama atkreipti dėmesį į senėjimo problemas, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygas, ugdyti jaunų žmonių pagarbą senyvo amžiaus žmonėms.
Pasaulinė vegetarų diena švenčiama nuo 1977 m. Šią dieną žmonės skatinami nevalgyti mėsos ir apskritai keisti savo maitinimosi įpročius. Įvairiose šalyse šią dieną organizuojami renginiai, specialios radijo ir televizijos programos, rengiami vegetariški pietūs. Vegetarais tampama dėl kelių priežasčių: etinės (nežudyti gyvūnų), sveikatos (riebus gyvulinis maistas sukelia ligas). Vegetarų esama kelių rūšių. Vieni nevalgo tik mėsos, bet valgo žuvį. Kiti nevalgo jokios mėsos (galvijų, paukštienos, žuvies), taip pat iš mėsos gaminamų produktų - taukų, želatinos. Patys didžiausi vegetarai nevalgo net ir pieno, sūrio, kiaušinių; laikydami šiuo produktus gyvulių išnaudojimu.
O šiaip jau rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai - asmenine patirtimi. Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta.
Ruduo gražiausias rūku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrą virš geltonuojančių miškų. Gal ir keista, bet man tokiu metu mielos net kapinės, kurios po mėnesio pasidengs žybčiojančia žvakių jūra. Iš spintos jau trauki pūkinę antklodę, džiaugiesi labiau garuojančia kava. Kava man padeda rašyti. Lietus už lango irgi.
Prisiminiau indų rašytojo Višnu Prabhakaro novelę „Nuosprendis“. Traukinyje buvęs teisėjas pasakoja istoriją. Vyras ir jo nepaprasto grožio žmona patyrė automobilio avariją. Vyras nukentėjo nedaug, o štai žmona buvo sužalota žiauriai: teko amputuoti vieną koją, buvo subjaurotas jos veidas. Vyras nepaprastai mylėjo savo žmoną, todėl tiesiog iš proto kraustėsi dėl tos nelaimės. Užėjęs aplankyti žmonos į palatą, staiga… pasmaugė savo viso gyvenimo meilę! Traukinio bendrakeleiviai klausė teisėjo: „Bet neabejojame, kad prisiekusieji išteisino vyrą?“ „Taip, - atsakė teisėjas, - bet aš nuteisiau jį mirties bausme - pakarti.“
- Pakarti! - sušuko visi suglumę.
- Jei būčiau palikęs jį gyvą, būčiau suniekinęs jo šventą jausmą, - atsakė teisėjas…
... Prie brolio Arūno priėjusi inteligentiškos išvaizdos pagyvenusi moteris pasiteiravo vienuolio, kaip galėtų ištraukti iš alkoholio liūno savo sūnų.
- Alkoholis - šėtono buveinė. Bet aš galiu palaiminimu ir maldomis išvaryti nelabąjį pro didžiųjų kojų nykščius, - atsakė brolis Arūnas ir tikino, jog kartais pats mato, kaip pro kojų nykščius išlekia nelabasis.
Baigti tekstą, be abejo, norisi kokia optimistine gaidele. Pagalvojau, jog ruduo greitai pralėks, tuoj žiemą (tiesa, skaičiau, kad ji bus pati šalčiausią per paskutinius tūkstantį metų ir temperatūra Lietuvoje sieks minus 40, bet viliuosi, kad tai netiesa), tuoj Kalėdos, Naujieji metai, o po jų žiūrėk greit ir pavasaris. Nors nepagrįstas optimizmas nėra gerai. Berods Markas Tvenas yra pasakęs: „Spalis ir lapkritis yra du pavojingiausi mėnesiai prekybai biržoje. Kiti pavojingi mėnesiai: sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis ir gruodis“. Be to, reikia nepamiršti, kad pinigai moka kalbėti. Tiesa, viena problema, jie moka pasakyti tik „viso gero!“ O pačiai pabaigai palinkėjimas: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visą kitką
