Ričardas JAKUTIS

 

Būna, kad atsiguli, bet užmigti negali. Ką daryti? Ogi daug ką gali veikti. Pavyzdžiui, išsitraukti iš lentynos kokią nors knygą (o gal jau esi ją pasidėjęs šalia lovos), žiūrėti kad ir seną, bet gerą filmą (jeigu neturi namų kino, įsijunk televizorių, vis tiek kokiame kanale kažką rasi). Jei ir tai netinka, gali keltis ir tvarkyti spintą ar šiaip užsiimti kokiu darbeliu namuose. Gali parašyti draugui laišką. Ypač primirštam, jis bus nustebintas.

 

Žodžiu, ilgais nemigos vakarais ar net naktimis yra kuo užsiminti, bet bent aš tokiu atveju toliau guliu ir paskęstu mintyse. Neskaičiuoju avių, nepaišau pirštu ant miegamojo lubų tariamų piešinių, nes ne rytas, tamsu ir to nepadarysi, bet mąstau. Pavyzdžiui, kurį čia vakarą svarsčiau, kodėl žmonės meluoja. Juk visi mes žinome dešimt Dievo įsakymų. Taip pat žinome, kad jų reikia laikytis. Be abejo, kas nuginčys, jog nereikia paisyti įsakymų „Gerbk savo tėvą ir motiną“, „Nežudyk“, „Nevok“, „Nepaleistuvauk“ ir t. t. Tiesa, koks aistrų vergas gal gali pasiginčyti dėl draudimo paleistuvauti, o štai bent sovietmečiu vogti iš valdžios, kuri darbo žmogų išnaudojo, tarsi buvo galima. Bet mąstau ne apie tai, o apie draudimą „Nemeluok“. Dėl šio draudimo gal daugiausiai ginčijamasi kontrargumentu naudojant pateisinimą „šventas melas“ ir pan. 

 

Meluoti ar nemeluoti? - štai kur klausimas. Manau, kad niekas nemėgsta, kai meluojama į akis. Tačiau televizijos šou laidos mielai žiūrimos, apsimelavusių politikų reitingai aukšti. 

 

Nemokantiems meluoti šiame gyvenime nėra lengva. Žmonės yra smalsūs ir jeigu jiems leisite - jie su malonumu aptars jūsų kojinių raštą, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus jūsų asmeninius dalykus. Jeigu į jų klausimus visad atsakinėsite nuoširdžiai, jie išpeš iš jūsų viską, kas įmanoma, o komentuos jau savaip. Mus nuo mažų dienų mokė: meluoti negražu! Šito ir patys mokome savo vaikus. Bet argi nebūna situacijų, kai esame priversti atsakyti gudriai - šiek tiek iškreipdami tiesą?

 

Senovės Egipto papiruse prieš 3000 metų aprašytas apsimetėlio elgesys: „Jis neatsako į klausimus, išsisukinėja, tauškia niekus, trina didįjį kojos pirštą į grindis, krūpčioja, brauko plaukų šaknis pirštais“. Homeras aprašo, kaip Odisėjas, vengdamas dalyvauti Trojos kare ir apsimesdamas bepročiu, aria jūros krantą pasikinkęs jautį bei arklį ir sėja druską. Homeras aprašo Odisėjo demaskavimą: padėjus prieš arklą Odisėjo kūdikį Telemachą, Odisėjas nebeapsimetinėjo, bet patraukė sūnų nuo arklo, išsiduodamas, kad simuliuoja.

 

Melas - senas kaip žmonija. Lietuviai nuo seno melą įvairiais vardais vadina - iš lubų laužti, pasakas sekti, sakyti, miglą ar dūmus į akis pūsti (leisti), akis dumti, akis muilinti, lapais braukti, makaluoti, riesti, prasimanyti...

 

Melavimas Lietuvoje turi labai gilias tradicijas, bet šiandien išsiskleidė pačiomis negražiausiomis savo formomis. Kuo aukštesnes pareigas užima vienas ar kitas Lietuvos pilietis, tuo labiau išvystytas jo poreikis meluoti. Štai paklausykime, ką kalba Seimo narys, policijos sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį: „Aš nekaltas, čia politinis susidorojimas...“ Tai išvertus į žmonių kalbą reiškia - pagavo, prigirdė, įsodino į automobilį, įrėmė pistoleto vamzdį į smilkinį ir prigrasino - važiuok... Kitas pavyzdys. Prieš rinkimus politikai žarsto pažadus savo rinkėjams į kairę ir į dešinę, žada įvairiausių gėrybių - didelių atlyginimų, lengvatų, išasfaltuotų gatvių ir pan. Vėlgi išvertus šiuos pažadus į žmonių kalbą, ko gero, reikštų - žmogau, padėk man susitvarkyti savo gyvenimą ir visus reikalus. 

 

Atrodo, jau nėra vietos, kur būtų nemeluojama. Melo gausu ne tik cirko fokusuose, bet ir reklamose, madose, patriotinėse dainose, kariniuose paraduose, autobiografijose ir daug kur kitur, melas - perukai, įdegio kremai, vitaminai vyrams, ilgai negendantys produktai... Tiesa, iš reklamų galime pasimokyti, kaip meluojant apsidrausti. Nesuklysi panaudojęs frazę „ko gero”… Po jos gali sekti visiškai bet koks tekstas. „Tai, ko gero, geriausia skalbyklė pasaulyje!” Kitas teiginys: „Iki 100 procentų”. Kiek procentų bebūtų, tai vis tiek bus iki 100. Pavyzdžiui, vienas procentas. Arba trys. O gal trisdešimt... „Ši dantų pasta panaikina iki 100 procentų apnašų”. 

 

Didžiausias melagis - žinių laida. Meluojame net bažnyčioje. Ten mūsų melas pats tobuliausias, nes meluojame ne sau, o savo melui. Girdėjau net apie kursus, kuriuose mokoma melavimo ir kad yra tam tikrų psichologinių programų, kuriose dėstoma apie tai, kaip įtikti vienokiam ar kitokiam pašnekovui, paveikti ar įtikinti. Politikai, kuriuos žmonės išrinko, klysta įsitikinę, kad jais pasitikėjo. Nieko panašaus. Net balsuodami žmonės meluoja, verčiau pasakytų tiesą - nėra už ką balsuoti. Aplink tiek melo. Pasaulis paskendęs mele. Tad Balandžio 1-oji tampa visai puikia švente - kai žaidžiamas melas. Nors kartais atrodo, kad Balandžio 1-oji trunka ištisus metus. Dar viena tiesa, jog jei pasaulis nustotų meluoti, jis žūtų, nes žmonės vienas kitą išpjautų. 99 procentai žmonių prisipažįsta melavę, o 1 procentas meluoja, jog niekada nemelavo. O kaip nemeluoti, kai gyveni pasaulyje, kuriame nuolat neapleidžia jausmas, kad pernelyg mažai uždirbi. Meluoti, sako, verčia ir beviltiškos padėtys, nes išėjimas iš beviltiškos padėties - ten pat, kur ir įėjimas.

 

Sakyti tiesą ir tiktai tiesą reikia drąsos, bet ne proto. Kažin ar protingas atrodo žmogus, sakantis viską, ką galvoja? Tokių niekas nemėgsta, vadina stačiokais. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės turėdama tik tiesą sakantį draugą. Tai va. 

 

Pavyzdžiui, jūs ieškote darbo. Jei sakysite tik tiesą, niekada jo nerasite. Be šiokio tokio tiesos iškraipymo šiame pasaulyje neįmanoma išgyventi, todėl net sakoma, kad nemeluoja tik tas, kas neturi proto ir fantazijos. Evoliucionuodamas žmogus išlavino ir viena, ir kita. 

 

Psichologai pataria: „Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją.“ Melo nepanaikinsi, telieka pasiieškoti tik jam patogesnio kampo. 

 

Bevartydamas interneto statistikos puslapius vienoje vietoje užtikau, kad vidutiniškai žmogus sumeluoja keturis kartus per dieną. Pamąsčiau, kad ne taip jau daug. Bet štai kitur jau teigiama, kad sumeluoja net du šimtus kartų. Štai koks mūsų gyvenimo tyrinėtojų išvadų nesutapimas! Tiesa, priežastis, dėl ko meluojama, visur pripažįstama ta pati. Tai - norėjimas išvengti konflikto. Dažniausiai meluojama, kai reikia pasakyti savo amžių, antrojoje vietoje - melas apie priklausomybę nuo alkoholio. Nustebau, jog daugiau meluoja vyrai. Keista, bet tai irgi visur vieningai pripažįstama. Vyrai ir žmonas dažniau apgaudinėja, nors ypač neatsilieka ir šios, tik moterys meluoja geriau.

 

Meluojama, nes nepasitikima savimi. Ji nusiperka gėlių, o sako, kad jos – nuo slapto gerbėjo. Jis su pasitenkinimu pasakoja, koks yra nepamainomas darbuotojas ir kaip jį vertina kolegos. Abu fantazuoja, nes nemano, kad gali būti mylimi tokie, kokie yra. 

 

Dar meluojama, nes bijoma priekaištų. Ji brangios suknelės atsiradimą aiškina išpardavimu, jis užsisėdėjimą bare - alinančiais viršvalandžiais. Ir trečia, meluojama, kai norima apsaugoti kito jausmus, o dažniausiai - savo ramybę. Ji, turėdama romaną, vis dėlto nori išsaugoti šeimą, o turtingas vyras - materialinį stabilumą. Dvigubo gyvenimo problemą neretai išsprendžia laikas, o dažniausiai - viską matantys kolegos, kaimynai ar draugai. 

 

„Ar galima lyginti rimtą vyrišką melą - strateginį, architektoninį, seną kaip Kaino žodžiai - su mielom moteriškom fantazijom, kuriose nėra jokios prasmės ir netgi savanaudiškumo?“ - tokia įžanga mus pasitinka Liudmila Ulickaja neseniai į lietuvių kalbą išverstoje knygoje „Ievos dukros“. Autorės pasirinktos tema - moterų melas. Kodėl moterys meluoja? Kuo moterų melas skiriasi nuo vyrų? Knygos idėja gali pradžiuginti kiekvieną vyrą, nes ja teigiama: vyrai jei meluoja, tai dėl reikalo, o moterys... jos tiesiog gyvena melagysčių jūroje. Autorė bando apibrėžti melą. Kas tas reiškinys, sukurtas žmogaus ir lydintis jį nuo gimimo iki mirties? Visais laikais - nuo Ievos iki Adomo - melas buvo svarbiausių ir didžiausių dramų užuomazga, kančių ir mirties priežastis, istorijos katalizatorius. Knygą „Ievos dukros“ sudarančios istorijos liečia šią didelę temą, bet pateikiamas melo variantas - pats lengviausias ir nekalčiausias: melas gyvenimui pagražinti. Šios knygos herojės - nesavanaudiškos melagės. Ir svarbiausias jų melavimo motyvas - nepasitenkinimas kasdieniu gyvenimu, kuriame vienai trūksta kūniškos meilės, kitai - romantinės ir t. t. Visus apsakymus jungia viena ir ta pati veikėja - melagingų istorijų klausytoja Ženia. Tiesa, skirtinguose apsakymuose keičiasi jos šeimyninė padėtis, tam tikri faktai, bet tai tik detalės. Ženia tekstuose yra ta moteris, kuri, iš pradžių apgauta visų meluojančiųjų, patikėjusi ir susižavėjusi jomis, vėliau su didele nuostaba jas demaskuoja („melas, kad ir nekaltas, bet vis dėlto nuodas“). Beje, L. Ulickaja dar įžangoje išskiria du moterų tipus - tos, kurios moka meluoti (prototipas - antikos herojė Elena), ir tos, kurios nemoka meluoti (prototipas - Odisėjo žmona Penelopė). Ženia, matyt, būtų iš tų, kurios nemoka meluoti. Tiesa, visos melagės - rudaplaukė Airin, paauglė Lialia, pagyvenusi dama literatūros profesorė Ana Venjaminovna ir kitos apibūdinamos kaip žavingos, protingom žibančiom akim, atviros, plepios... Meluojančios net ir pačios nežino, kur jas nuves melas. Tai nenuobodu. Vėliau viename iš apsakymų atlikdama tyrimą su rusų prostitutėmis užsienyje ir supratusi, kad visos iki vienos jos meluoja ir pasakoja vieną ir tą pačią istoriją, Ženia tars: „Melas varganas, bet tiesa dar labiau apgailėtina“. Moterų melas pirmiausia - tai kūryba. Apgaudinėjama rafinuotai, švelniai, subtiliai, su humoru, talentingai ir ryškiai, įžūliai ir nekaltai. L. Ulickaja neatsakinėja į klausimą, kodėl moterys meluoja, pirštu neparodo atsakymo. Meluojančios moterys, matyt, ir pačios sau nekelia tokio klausimo. Tai jų gyvenimas, stichija. Dėl to apsakymai tampa komiški, smagūs, dažnai absurdiški, neretai liūdni, sukurpti pagal moterišką logiką, su nelaukta pabaiga. Nors, tiesą sakant, „nelaukta pabaiga“ perskaičius porą apsakymų pradeda nebevisai galioti: įsikirtęs į sistemą, jog bus apgaudinėjama, pradedi šnipinėti, įtarinėti visas veikėjas (čia meluoja tik moterys!) ir bet kuriuo atveju jau lauki - kas gi šįkart pameluos ir apgaus. Perskaičius knygą, kirba viena mintis - moterų melo prasmės suprasti neįmanoma. Ir neverta, matyt. Michailas Žvaneckis yra pasakęs genialią frazę: visą gyvenimą ji tau sakys, kad myli. Tu tikėsi tuo, niekada nesužinojęs tiesos nugyvensi laimingą gyvenimą.

 

Kitas gyvenimas, neištikimoji,

 

Skirtas kitiems, nei tu svajojai

 

Kurių viskas - ir kūnas, ir siela, gražu

 

Toli gražu ne tokiems kaip aš ir tu.

 

Dainuoja Andrius Kaniava. Skaičiau apie neseniai atliktą tyrimą, kuriame moterys ir vyrai buvo klausiami, kiek sekso partnerių jie turėjo gyvenime. Moterys - visos apklaustosios dvidešimt kelerių metų - prisipažindavo vidutiniškai suartėjusios su septyniais mylimaisiais. Tuo metu vyrai teigė pelnę maždaug tris, keturias dešimtis pergalių. Jei tikėti abiem pusėmis, galai nesueina.

 

Praeityje moterys visada teigė nemiegojusios nė su vienu partneriu ir piktai reaguodavo į tokį klausimą. Vėliau, prieš tris dešimtmečius ar kiek anksčiau, jos jau pradėjo atsakinėti, jog su trimis, na gal keturiais. Dabar skaičius paaugo iki septynių. 

 

Dėl tokio galų nesuėjimo galimi trys atsakymai. Pirmas: visi sako tiesą, bet apklausos atlikėjams nepavyko pakalbinti asmenų, lemiančių statistines anomalijas. Kitaip sakant, dešimties reprezentacinės grupės atstovių atsakymai turėtų skambėti maždaug taip: 7, 7, 7, 7, 7, 439, 7, 7, 7, 7. Tokiu atveju anomalijos kaltininkė yra dama Nr. 6. Lygiai taip pat galėjo atsitikti, kad apklausėjai nesusitiko su vyrais, neturėjusiais nė vienos partnerės. Galbūt tokie tipai sprunka susigėdę, kai tik pamato socialinių mokslų praktikantę. 

 

Kitas paaiškinimas remtųsi vadinamuoju Klintono incidentu, kai abi pusės skirtingai žiūri į santykius. Moteris sako, kad turėjo septynis seksualinius partnerius, bet į šį skaičių neįtraukia dėmesio neverto, nevykusio ar neplanuoto kelių minučių akto, kuris visiškai ištrintas iš atminties. Tuo metu vyriškiai įskaito visus atvejus. 

 

Bet labiausiai įtikėtina: abi pusės meluoja nemirksėdamos ir pateikia tokius atsakymus, kokių, jų manymu, ir laukiama. Vyrai mėgsta girtis, o moterys užsitraukti nepagarbą. Moterys suvokia, kad šiais laikais atsakymas „nė su vienu“ skamba prastai. O priimta, kad „septyni“ yra geras skaičius. Girdi, šiek tiek patirties, bet jokio palaidumo.  

 

Vyrai, ypač kolegų tarpe, stengiasi likti orūs, kažkiek, be abejo, pasigirti, o tam labai tinka atsakymas „apie trisdešimt“. Didinti šį skaičių iki, tarkime, šešių šimtų gal ir norisi, bet žinai, kad niekas nepatikės, tad verčiau ir neišsišokti. Skaičiau, kad rašytojas George'as Simenonas teigė permiegojęs su 10 tūkst. moterų. Be abejo, tai buvo didžiausias jo laimėjimas fantastinės literatūros srityje. 

 

Po dvidešimties metų toks pat tyrimas duos didesnius skaičius, bet proporcijos bus tokios pat. Tarkime, moterys sakys „dvidešimt“, o vyrai tuomet „aštuoniasdešimt“. Ir šie skaičiai augs iki Paskutiniojo teismo dienos...

 

Buvo tokia lietuvių liaudies pasaka apie Petriuką, o gal Joniuką, katras buvo labai didelis melagis, ir periodiškai porą kartų per savaitę šaukdavo kieme atsistojęs, kad atbėgo vilkas ir aveles pjauna. Kai šeimos vyrai, čierkas ir duoną metę, su šakėm atbėgdavo vilko dobt, Petriukas ar Joniukas susiėmęs už pilvo net žviegdavo iš juoko, kaip šauniai juos apgavęs.

 

Bet anksčiau ar vėliau iš tiesų atsėlino vilkas, Petriukas ar Joniukas šaukės šeimos vyrų, anie jau nebetikėjo ir toliau čierkas tvarkė, suėdė vilkas aveles, suėdė Petriuką ar Joniuką ir ramiai nuvinguriavo savo keliais.

 

Skaitytojas, perskaitęs šį tekstą, gali paklausti, ar jo autorius pritaria melui, ar ne. „Skaičiau skaičiau, - gali pasakyti ne vienas, - o autoriaus pozicijos ir nesužinojau“. Sudėtinga moralizuoti melo tema. Manau, jog pameluoti gal kiek galima tuomet, kai norime pradžiuginti kitą žmogų. O jei galime kitą pradžiuginti tiesa, dar geriau. Nederėtų pamiršti senųjų išminčių ir rašytojų klasikų minties, jog draugai yra svarbūs, bet tiesa - svarbiau. O dėl savo tekstų, tai padėjęs paskutinį tašką, visad viską atidžiai perskaitau. Kai rašai, mintys liejasi, o paskui galvoji, ką čia prirašęs. Deja, dažniau savo tekstais lieku nepatenkintas, nei jais džiaugiuosi. Tad sugalvojau ir sau tinkantį anekdotą.

 

Pasiskundžiau, jog išsinarinau koją. Manęs nemėgstantis skaitytojas tuoj paklausė: „Su kuo dabar rašysi?“