Ričardas JAKUTIS
Taip XIX amžiuje rašė poetas. Šiandien, XXI amžiuje, jo žodžius pakartotų beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Ir nors sakoma, jog didžiausi ekonominiai sunkumai dar ateityje, tačiau jau dabar neturinčių kuo pamaitinti dideles šeimas, užuovėjos ieškančių tarp šiukšlių konteinerių ar dar likusių neužplombuotų landų šiluminėse trasose nevaldomai daugėja. Skurdas, nepriteklius, asocialūs asmenys, girtuoklystės, benamiai - dabar bene populiariausi žodžiai. Sugalvota, kaip įmantriau pavadinti skurdą, kad šis žodis nerėžtų ausies - socialinė atskirtis, galimybių mažėjimas, motyvacijos stoka. Vadink kaip nori, bet skurdas yra skurdas. Dar suprantama, jei skursti neturėdamas darbo, bet keisčiausia, kad skursti ir dirbdamas. Gerai dar, kad valdžia liaudies neramina cituodama Seneką: „Niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas.“ Tiesa, valdžia gali džiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savęs nedemonstruoja. Nemažai žmonių savo vargą slepia tarsi ydą, dalis su skurdu net geba susigyventi ar susitaikyti.
„Briuselis, 2010 m. sausio 27 d. - skurdas yra skandalas! Kaip dar pavadinti, jei praėjo daugiau nei 40 metų po to, kai pirmasis žmogus žengė žingsnį mėnulyje, o žmonės vis dar negali patenkinti bazinių poreikių”, - rašoma Europos Caritas pranešime. Metų pradžioje su žinia, jog skurdas XXI amžiuje yra nepriimtinas, Europos Caritas pradeda kampaniją „Be skurdo” („Zero poverty”), skirtą Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metams paminėti. Europos Caritas siūlo nulinio skurdo viziją, kuri skirtingų šalių žmones neverstų gyventi gatvėse ar mirti vien todėl, kad neturi galimybių pasinaudoti medicinos paslaugomis. Europos skurdo ir socialinės atskirties metams paminėti Europos Caritas taip pat išleido leidinį „Skurdo dokumentas: prevencija geriau nei gydymas”, kuriame pristato skurdo priežastis ir pateikia kelias socialinės gerovės sąlygas: darbo rinką, šeimą ir valstybės socialinio aprūpinimo sistemą - pagrindą, kuris sumažintų skurdo apraiškas pasaulyje.
Mažiau nei lietuviai Europos Sąjungoje uždirba tik rumunai ir bulgarai, atskleidė Europos darbdavių federacijos atliktas tyrimas. Beje, ši tendencija nepakito per visą narystės ES laikotarpį. Net ir tuomet, kai buvome vieni iš Baltijos „tigrų“, tad ką bekalbėti apie dabartinius laikus. Štai šalies klestėjimo metu buvo skelbta, kad vidutinio atlyginimo Europos šalyse tyrimo duomenys liudija, jog Lietuva iš 48 Europos valstybių užima tik 39 vietą, nors mūsų ekonomikos augimas buvo vienas sparčiausių ES. Daugiau už mus vidutiniškai uždirba visi ES priklausantys mūsų kaimynai: latviai (37 vieta), estai (35 vieta) ir lenkai (34 vieta). Vidutinis atlyginimas mažesnis tik Makedonijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Albanijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. Vidutinis atlyginimas Europoje didžiausias Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Lichtenšteine ir Liuksemburge.
Kaip dainavo „The Beatles“, už pinigus galbūt ir nenusipirksi meilės, tačiau jie tave gali padaryti laimingesnį. Užtikau kažkokių tyrinėtojų padarytą išvadą, kad laimė didėja su alga ir žmogus tampa visiškai laimingas, kai uždirba 75 tūkst. JAV dolerių (200 tūkst. litų) per metus. Lietuvio atlyginimo vidurkis šiandien 1600 Lt per mėnesį arba veik 20 tūkst. litų per metus, t. y. dešimt kartų mažiau nei nustatyta „laimės riba“.
Nors Lietuvoje, kur pusė gyventojų laiko save skurdžiais (kitaip juk nemanytų, kad yra remtini, o paramos jau prašo 43 proc. Lietuvos gyventojų), yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Lengvųjų automobilių Lietuvoje užregistruota 1,8 mln. (jų padaugėja beveik 100 tūkstančių kasmet).
Todėl kalbant apie skurdą reikia pažymėti ir kitką. Publikacijų skurdo tema šiandiena yra labai daug, ir tokia tendencija lyg ir pateisinama, nes juk krizė, žmonės praranda darbą ir t. t. Tačiau jei atsiminsite neseną istoriją, tai net ir ankstesnio kilimo laikais apie „skurdą“ buvo kalbama nemažai. Kodėl taip yra? Viena paprasta priežastis - dauguma kalbėtojų apie „skurdą“ kalba ir cituoja ne tikrąjį skurdą (t. y. kada žmonės neturi ką valgyti), o santykinį skurdą, kurį tiksliau reikėtų vadinti turtine nelygybe, t. y. kiek skiriasi žmonių pajamos.
Paprastas pavyzdys, įsivaizduokite žmonių grupę, kurioje pirmas uždirba tūkstantį, antras du tūkstančius, trečias - tris. Pagal ES naudojamą santykinio skurdo apibrėžimą, kad skursta visi tie, kurie uždirba mažiau, nei 60 proc. vidurkio, su 1,2 tūkstančio atlyginimo būsi skurdžius. Dabar įsivaizduokime, kad visų grupės žmonių pajamos padidėja du kartus, t. y. tas kuris uždirbdavo 1000 dabar uždirba 2000, tas, kuris uždirbdavo 2000 dabar uždirba 4000, o 3000-6000. Skursta jau veik su 2,5 tūkstančio uždarbiu. Dabar įsivaizduokime, kad tos išaugusios pajamos staiga smarkiai sumažėjo: tas kuris uždirbdavo 2000 dabar uždirba 500, tas kuris uždirbdavo 4000, dabar uždirba 1000, o 6000-1500. Skursta gaunantys 600.
Neseniai Darbo ir socialinių tyrimų institutas paskaičiavo, kad absoliutus skurdo lygis šiemet - 1092 litai. Prieš kelerius metus Lietuvoje skurdo lygis buvo 450, prieš dvejus - 975 litai. Jei žmogus iš savo pajamų neišgali patenkinti minimalių poreikių, jis laikomas skurdžiumi. Lietuvoje skurdo lygis tuoj susilygins su atlyginimu. Tiesa, Italijoje, skaičiau, skurdo riba yra 600 eurų (2072 litai). Apie 7,5 milijono italų gyvena žemiau šios skurdo ribos, o dar tiek pat pelno 10-50 eurų daugiau. Taigi Italijoje 15 milijonų žmonių, arba ketvirtadalis, skursta. Pas mus asmuo, kurio pajamos 2200 litų per mėnesį, laikomas vidurinės klasės atstovu. Žinoma, mūsų supratimu. Jei žmogaus pajamos siekia 3500 litų, jis iš vidurinės klasės pakyla į aukštesnį sluoksnį. Lietuvoje šie du sluoksniai nėra labai gausūs. Beveik pusę mūsų šalies gyventojų sudaro tarpinis sluoksnis tarp skurdžių ir vidurinės klasės. Vakaruose išsilavinimas, kokį darbą žmogus bedirbtų, automatiškai permeta jį į vidurinę klasę, sudarančią daugiau nei du trečdalius visuomenės. Kita dalis - dideli turtuoliai ir skurdžiai.
Lietuvoje per pastaruosius metus vidurinė klasė, užuot stiprėjusi, dar labiau sunyko. Proporcingai didėjo ir socialinė nelygybė. Visi žino, kad vaikams iš skurdžių šeimų blogiau sekasi mokykloje, nepriteklių kupina vaikystė sąlygoja smegenų fizinį vystymąsi ir mažesnį intelekto potencialą. Pažeistos smegenys neleidžia žmogui ištrūkti iš skurdo - priimti teisingus sprendimus. Prasiveržimas į aukštesnį socialinį sluoksnį anaiptol nereiškia vien padidėjusių pajamų - tai tam tikra gyvenimo būdo kokybė, tam tikri mąstymo ir elgesio standartai. Klasikinis pavyzdys: duok skurdžiui pinigų, jis prisipirks visokiausių produktų ir taksi grįš namo - per kelias dienas išleis tai, kas buvo skirta mėnesiui.
Vėl pasigirsta anų laikų prisiminimų. Ryte kiaušinienė su spirgais ir duona, pietums virtos bulvės su silke, mėsos - kai yra, sriubos iki privalgymo su kauliukais. Vakare pieniška sriuba „zacirka“, įvairios variacijos bulvinių blynų, kugelio, bulvių košės su kefyru. Kadangi apelsinai ir bananai tik prieš Naujuosius metus, tai vakare skusta morka, griežtis. Tai štai jums sveikos mitybos pagrindai, visi išgyvenom, nė vienas badu nemirėm.
Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojai daugiausia sumažino išlaidas muzikos ir vaizdo įrašams, telekomunikacijos įrangai. Tiesa, ekonomistų nuomone, sunkmečiu leisti pinigus buities technikai, baldams ar kitiems didesniems pirkiniams verta, jei parduotuvėje nepaklojamos juodai dienai sukauptos santaupos. Gerai, kad lietuviai taupūs ir daugelis turi santaupų kritinėms situacijoms, todėl ne vienas sako sunkmečio dar nepajutęs. Ekonomistai paskaičiavo, jog užtektų sugrįžti prie 2003-iųjų pirkimo įpročių, ir pavyktų sutaupyti vidutiniškai 159 litus žmogui per mėnesį.
Simboliška, kad Lietuvos Seimo pirmininkė yra gydytoja reanimatologė, anesteziologė. Nors jau Platonas „Valstybėje“ rašė: „Kur valstybėje pamatysi skurdžių, žinok, kad ten slepiasi ir tie, kurie vagia, pjausto pinigines, išniekina šventyklas ir daro kitokius piktus darbus.“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) 2010 m. gegužės mėn. skelbtas tyrimas rodo, kad apie 40 proc. darbuotojų, vadovų, smulkiojo verslo atstovų yra gavę šešėlinių pajamų.
Neseniai skaičiau, kad jeigu Honkonge valdininkas neįrodys, iš kur jo milijonas banke ir vila Nicoje, jis ilgam sės į kalėjimą. Dvidešimt septynerių metų buvusį futbolininką Li Jangą suėmė rytą, tiesiog lovoje. Pasak informatoriaus, 2009 metų rudenį Jangas sumokėjo po 10 tūkst. dolerių penkiems žaidėjams, kurie už kyšį sutiko „silpnai sužaisti“ svarbiame Honkongo čempionato mače.
Pasirodo, antikorupcijos reitinge Honkongas užima dvyliktą vietą, aukštesnę negu Vokietija, Austrija, Japonija ir net Didžioji Britanija, kadaise valdžiusi tą miestą. Dar labiau stebina tai, jog 95 proc. Honkongo gyventojų - kinai. Duoti kyšį valdininkui, „atsidėkoti“ reikalingam žmogui Kinijoje visada buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Dar aštuntajame dešimtmetyje kuklūs Didžiosios Britanijos valdininkai, ištarnavę dvidešimt metų Honkonge, grįždavo į Londoną, turėdami pusės milijono svarų sąskaitą banke. Vietos policija gaudavo „algą“ iš narkotikų pardavėjų, kyšius imdavo net mokytojai priimdami vaiką į mokyklą, kiemsargiai, net ir tie reikalaudavo atlygio iš namo gyventojų už šaligatvio šlavimą.
Ką reikėjo daryti, kai valstybės aparatas buvo perdėm paperkamas, verslininkai mokėjo procentus valdininkams ir duoklę mafijai, banditai atvirai įveždavo į miestą heroiną prostitutes. Pradėti masiškai šaudyti kaip Kinijoje, be abejo, Honkonge nebuvo galima. Pasirodo, įveikti korupciją reikia vieno dalyko - noro.
1974 metais Honkongo gubernatorius įkūrė naują struktūrą - Nepriklausomą antikorupcijos komisiją (NAK). Visi komisijos karininkai buvo skiriami paties gubernatoriaus šešeriems metams ir pavaldūs tik jam. Komisiją sudarė trys departamentai. Operatyviniam buvo pavesta išaiškinti kyšininkus ir priiminėti gyventojų skundus, prevencijos - tirti ryšių schemas tose srityse, kuriose labiausiai išvešėjusi korupcija, visuomeniniam - antikorupcinė propaganda.
Honkongo gyventojai iš pradžių buvo nusiteikę skeptiškai - atseit bus kaip iki šiol: nuteis keletą smulkių žuvelių, tuo ir baigsis. Gubernatorius pareikalavo, kad komisijos nariai pelnytų gyventojų pasitikėjimą. Jau po pusmečio į kalėjimą pateko keli aukšti valdininkai, buvo pareikšti kaltinimai Honkongo policijos vadui. Šis pabėgo į Londoną, bet gubernatorius pasiekė, kad kyšininkas būtų sugrąžintas ir gautų pelnytą bausmę. Į antikorupcinę kampaniją energingai įsitraukė spauda.
Valdžia suprato, kad be griežtų priemonių korupcijos nepažabos, todėl valdininkams buvo panaikinta nekaltumo prezumpcija. Jeigu valdininkas ir jo šeima prabangiai gyvena, turi vilų su baseinais, sąskaitų užsienyje, jis privalo įrodyti komisijai, jog tas lėšas gavo teisėtai. Jeigu neįrodo, nepateikia dokumentų, toks valdininkas gauna dešimt ar net daugiau metų kalėjimo.
NAK darbuotojų atlyginimai 20 proc. didesni negu policijos. Antikorupcijos komisijos karininkai nepavaldūs nei Vidaus reikalų ministerijai, nei Saugumo tarnybai. Jie visada gali tikrinti bet kurią ministeriją, jei kyla įtarimų dėl kyšių. Kad patiems tikrintojams nekiltų pagundų, komisijos veiksmus stebi verslininkų ir inteligentijos visuomeniniai komitetai.
Per pirmuosius naujosios struktūros darbo metus nuteisti daugiau kaip du šimtai kyšininkų (Honkonge - 5 mln. gyventojų). Padėtis akivaizdžiai ėmė keistis. Kai valdininkai nustojo imti kyšius, sugriuvo ir organizuotas nusikalstamumas: banditai negali egzistuoti be politikų „stogo“. Imti kyšius pasidarė pavojinga ir gėdinga. Šiandien Honkongas - vienas sąžiningiausių pasaulio miestų.
Iš knygų apie skurdą išskirčiau „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autoriaus Džordžo Orvelo romaną „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Nors ši knyga parašyta tarp dviejų pasaulinių karų, tačiau šiomis dienomis leistos knygos anotacijoje pabrėžiama, jog ją turėtų perskaityti ne tik visiški šiuolaikiniai skurdžiai, kad pasimokytų, kaip išgyventi atsidūrus dugne, bet ir visi kiti, ypač sotūs ir velnioniškai savimi patenkinti vadinamieji viduriniosios klasės piliečiai, nes ir jie greitai gali tapti vargetomis. Veiksmo vieta - purviname Paryžiaus vargšų kvartale esantis viešbutis „Trys žvirbliai“ ir jo gyventojai: batsiuviai, mūrininkai, akmentašiai, studentai, prostitutės, skudurininkai. Autorius pripažįsta: „Kvartalas, jo purvas, jo keistuoliai gyventojai man davė pirmą vaizdžią skurdo pamoką, paskui tapo ir mano paties patirčių fonu.“ Dž. Orvelas „paguodžia“ tikruosius (ir būsimus) skurdžius, kad ir grimzdimas į skurdą nėra blogai: „Atrandi nuobodulį, poelgių gėdingumą, alkio jausmą, bet atrandi ir išganingąją skurdo ypatybę - jo galią naikinti ateitį. Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad juo mažiau turi pinigų, juo mažiau jaudiniesi. Turėdamas šimtą frankų būni linkęs pulti į paniką. Turėdamas tris frankus daraisi abejingas; trys frankai išmaitins tave iki rytojaus, o kas bus toliau, jau nesvarbu. Tau nuobodu, bet nebaugu.“ Gyvenimas už kelis skatikus per dieną, apsilankymai lombarde, kol dar turima ką ten užstatyti, valgis - duona su margarinu, amžinas slapukavimas ir apsimetinėjimas, kad gyveni kaip gyvenęs. Ir skurdžius turi tam tikros savigarbos: „Užklysti į respektabilų kvartalą ir pamatai ateinantį pasiturintį draugą. Vengdamas jo metiesi į artimiausią kavinę. Kavinėje norom nenorom turi ką nors užsisakyti, tad savo paskutinius penkiasdešimt santimų iškeiti į stiklinę juodos kavos su plūduriuojančia negyva muse. Panašios nelaimės ištinka šimtais. Jos - neišvengiamos skurdo palydovės.“
Knyga – lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie dienas Paryžiuje, antrojoje - apie dienas Londone. Sako, visiems labiau patiko išgyvenimo eksperimentas Paryžiuje. Čia keistesni žmonės ir tirštesni, įspūdingesni vaizdai. Paryžius yra Paryžius. Amžinasis valkatų, klajūnų, nelaimėlių, nepripažintų menininkų miestas. Anglų skurdžiai kažkokie netikri, bent jau neatrodantys didžiai nelaimingi. Kartais patys žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą. Ypač patiko štai tokia knygos mintis: „Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradario - tai nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė.“ Nuo seno žinoma, kad neapykanta turtingiems yra daug stipresnis jausmas nei atjauta vargšams, nes kvietimą atimti iš turtingų stebime gerokai dažniau nei savo turto išdalijimą neturintiesiems.
Kokios mintys apninka perskaičius tokią knygą? Gali džiaugtis - tu dar ne taip blogai šiandien gyveni. Rytoj bus blogiau? Belieka sutikti su knygos herojumi, kuris teigia: „Vienas dalykas puikiai paguodžia skurstant. Manau, kiekvienas nusigyvenėlis yra jį patyręs. Tai palengvėjimo, bemaž malonumo jausmas suvokus, kad pagaliau atsidūrei dugne. Juk tiek dažnai buvai kartojęs, kad eisi šunims šėko pjauti, - ir štai šunys jau čia, tu atėjai, bet, pasirodo, galima tverti. Tai gerokai palengvina širdį.“ Šia Džordžo Orvelo mintimi ir baigsiu. Nors ir šiaip jau ką čia bekalbėti, o norisi tik palinkėti mūsų valdžiai mažiau paistalų, o daugiau protingų sprendimų. Kol dar nevėlu.
