Gatvės prekeivių pakanka ir Airijos sostinėje.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Pusė penkių ryto. Oro uostas Karmėlavoje, netoli Kauno. Laukiančiųjų skrydžio į Dubliną daugėja. Suolai jau visi užimti. Todėl vėliau atvykusieji stumdosi pasieniais, iš vieno kampo į kitą pernešinėja didžiulius lagaminus. Dauguma – jauni, iš pažiūros - 25-40 metų žmonės. Vyrai ir moterys. Ir daugybė mažamečių vaikų, nekantriai tampančių savo gimdytojus už rankų („Mama, tėti, kada bus lėktuvas?”), bėgiojančių po salę arba snaudžiančių ant bagažo krūvų... Ir toji slogi nuotaika, kuriai pailiustruoti bene labiausiai tiktų „Vergų choras” iš „Nabuko”. Ji bene labiausiai krinta į akis: nė vieno besišypsančio: laukiama tyloje arba pašnibždomis persimetama vienu kitu žodžiu. Tarytum susimąstę, tarytum išgąsdinti. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastumei: dažnas iš jų palieka Lietuvą, galbūt net labai ilgam...

 

 

Pilnutėlis lėktuvas „Boeing 737” jau ore. Mažyliai zuja siauru lėktuvo salono taku, stiuardesės siūlo visokius užkandžius, bet retas kuris susigundo – labai ankstus metas. Matyt, dėl to. Gretimais, kitoje pusėje krėsle snūduriuoja pusamžė moteriškė, rankose laikanti vos kelių savaičių kūdikį. Kas ją išginė iš namų tokį ankstų metą – galima tik spėlioti. Moters galva svyra žemyn, link kelių ir, atrodo, ji tuoj paleis iš rankų vaikelį, bet kaskart, atrodo, viduje suveikia „apsaugos signalizacija”. Moteris krūpteli, išsitiesia, mieguistu žvilgsniu permeta aplinkinius ir vėl ima grimzti į snaudulį...

 

Miegas ima ir mane. Tačiau sėdėdamas, žinau, neužmigsiu. Todėl, pavartęs stiuardesės pasiūlytą reklaminį žurnalą, toliau skaitau lėktuvo salone esančius angliškus užrašus. Vis šioks toks užsiėmimas, trumpinantis kelionės laiką. Štai vienas iš jų skelbia, jog gelbėjimosi liemenės padėtos po krėslais - tuo atveju, jei lėktuvas priverstinai nutūptų į vandenį. Mano galva, avarijos atveju parašiutai būtų dar reikalingesni, tačiau jų lėktuve nėra. Keista: juk plaukti moka kur kas daugiau žmonių, negu kad skraidyti...

 

Be abejo. Lėktuvas galėtų skristi kad ir keliomis valandomis vėliau, tai juo keliaujantiesiems būtų žymiai patogiau, tačiau tokie ankstyvi reisai, reikia manyti, yra pigesni. O už pigumą irgi reikia mokėti.

 

Dublino oro uostas. Belaukdamas privažiuojančio trapo, persimetu keliais žodžiais su šalimais stovinčiu jaunu vyrioku - vienu iš įgulos. Pasipildęs kuro atsargas po valandėlės lėktuvas išskris atgal į Kauną. „Nelengvas jūsų darbas”, - sakau. Tas šypteli, skėsteli rankomis. Suprask, nieko čia nepadarysi...

„Sveiki atvykę į Dubliną” - sako pasų kontrolės skyriaus pareigūnas, vos kelias sekundes žvilgtelėjęs į pateiktą asmens tapatybės kortelę. Kauniškiai jo kolegos mano kukliai personai skyrė kur kas daugiau dėmesio, tylomis kompiuteryje kažko ieškojo, matyt, tikrino, ar nesu „juoduosiuose sąrašuose”, tai man leido pasijusti didžiai svarbiu, lyg atlikčiau svarbią ir be galo pavojingą misiją. Tarytum trumpam būčiau tapęs Bondu. Džeimsu Bondu. O čia - „Sveiki atvykę...” ir keliauk sau sveikas. Jokios romantikos, kad juos devynios tuos airius...

 

Išeinant iš oro uosto mane pasitinka jauna lietuvė, kuri Dubline jau praleido penkerius metus. O jos vyras į Airiją atvyko dar anksčiau – 2001-aisiais. Visą savaitę gyvensiu jų namuose ir, reikia manyti, turėsiu galimybę geriau suprasti, kuo šiandien kvėpuoja „Smaragdinė sala” bei kas verčia lietuvius palikti gimtąjį kraštą...

 

 

Pusryčiai nedideliame švariame butuke netoli Dublino centro, kurį mane priglaudusieji nuomoja, jau galvodami apie nuosavą namą. Besilaukiančiai kūdikio lietuvei darbdaviai iš karto pasiūlė lengvesnį darbą, be naktinių budėjimų. Su aukštuoju filologiniu išsilavinimu (anglų kalba) moteris jau kelinti metai dirba senelių pensione. Palikusi mane ilsėtis, ji trumpam išbėga į darbovietę atlikti kai kurių formalumų bei pasiaiškinti dėl būsimojo atlyginimo.

 

Nusnaudžiu gal tik valandą: nors gatvė, kurioje stovi namas, ir ne pagrindinė, eismas joje didelis, kelis kartus pralekia greitosios pagalbos mašinos su įjungtomis sirenomis. (Kaip vėliau įsitikinau, mirgantys švyturėliai bei kaukiančios sirenos čia kasdienis vaizdas). Bet aš nepratęs miegoti tokiame alase, nors tu ką. Tačiau, pasak bute gyvenančiųjų, ilgainiui priprantama ir triukšmo paprasčiausiai „nebesigirdi”.

 

Vonioje tradiciškai nesimato vandens maišytuvų. Yra karšto ir yra šalto vandens čiaupai bei kamštis kriauklei. Būk malonus, prisileisk vandens ir prauskis. Vanduo pašildomas vietiniame boileryje, todėl, sumanius pasinaudoti dušu, tenka 40 minučių vandenį šildyti.

 

Ir elektros jungikliai čia sudėti „aukštyn kojomis”, o lizdai – trišakiai. Todėl norint pajungti žemyne pagamintą buitinę techniką, kad ir tą pačią barzdaskutę, reikia turėti specialų adapterį. Kitaip tektų auginti barzdą... Ir, žinoma, kairiapusis eismas gatvėse, prie to priprasti sunkiau: įlipama per kairiame autobuso šone esančias duris, einant per gatvę pirmiausia žiūrima dešinėn, ir t. t.

 

Įlipus į miesto autobusą (dažniausiai tai dviaukščiai autobusai), iš karto vairuotojui susimokama už kelionę. Geriausia turėti smulkių monetų tiek, kiek kainuoja bilietėlis. Grąžos vairuotojas neduoda, o tik bilietėlyje pažymi, kiek permokėjote. Vėliau, nustatytose Dublino vietose, pateikus bilietukus, susigrąžinami permokėti pinigai. Mane priglaudusieji tautiečiai teigė bilietėlius „išgryninantys” tik sykį per mėnesį, nes kaskart lakstyti bei gaišti laiką nėra prasmės.

 

Dublino centras. Daug kur besidubliuojantys užrašai anglų ir airių kalbomis. Reikalas tas, kad anglų valdymo laikais senoji airių (gaelic) kalba buvo išstumta bei ilgainiui pamiršta. Dabar šalies valdžia deda nemažai pastangų senajai kalbai atgaivinti, kuri man pasirodė nepanaši nė į vieną žinoma kalbą. Juk dargi visiškai nemokėdamas ispanų arba, tarkime, italų kalbos gali „pagauti” vieną kitą pažįstamą žodį, o čia visiška „paukščių kalba”. Jeigu teisingai išsiaiškinau, Dublinas gaeliškai skambėtų kaip „Ata Cliath”. Ir t. t. Be to, kaip ir dažnai būna, airiai ne itin trykšta meile buvusiems okupantams – anglams, tai gali pasireikšti įvairiai. Pavyzdžiui, jeigu aludėje (pabe) kompanija stebi per televizorių futbolo rungtynes, vargu ar kas čia serga už Anglijos ekipą...

(Tęsinys kitą šeštadienį)

Dublino centre – kalbų ir rasių mišinys. Gana dažnai čia galima išgirsti kalbant lietuviškai...