Docentė dr. Irena RAMANECKIENĖ

Šie klausimai savaime išniro iš pasąmonės, mintimis sekant paskui 2010 10 02 vykusios pirmosios Lietuvoje mokslinės konferencijos „Tremtinių kūrybos paveldas“ pranešėjų keliamas problemas, siūlomas idėjas. Tą reginį (organizatoriai: Šiaulių universiteto biblioteka ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių draugija) apibūdinu trimis žodžiais – mokslinių konferencijų preliudija.

 

 

Renginio iniciatoriaus R. Baltučio nuomone, pribrendo laikas tremtinių kūrybos paveldą, sukauptą po Nepriklausomybės atkūrimo, surinkti, profesionaliai išstudijuoti, apibendrinti. Konferencija „Tremtinių kūrybos paveldas“ turėtų tapti tradicinė. Vien prof. D. Klumbytės skaitytas pranešimas „Tremtinių poezija kaip dvasingumo apraiška“ davė pradžią daugybei paveldo analizės krypčių. O juk pranešėja apžvelgė tik poezijos antologiją „Tremtinio Lietuva“ (1990). Tremtinių kūrybos paveldo gausą liudijo bibliotekos darbuotojos A. Šalavejienės kruopščiai iš įvairių bibliotekos fondų vienon vieton surinkti, suklasifikuoti ir konferencijos dalyvių žiniai pateikti leidiniai, virtę turtinga ekspozicija. Knygų parodą pristačiusi Informacijos paslaugų skyriaus vyriausioji bibliotekininkė R. Jakutienė nurodė, kad ekspozicijoje per 180 knygų: literatūrinė kūryba, atsiminimai, biografijos, laiškai, fotoalbumai, piešinių albumai, straipsnių rinkiniai, mokinių rašiniai apie tremtį ir tremtinius... Pirmosios mokslinės konferencijos proga tremtiniai ŠU bibliotekai padovanojo 29 pavadinimų knygų, bet tai tik pradiniai duomenys. Žmonės, pamatę, su kokia meile pranešėja kalba apie knygas, kuriose išsakytas jų skausmas, kančia, išgyventos netektys, ir įsitikinę, kaip atsakingai atliekama tų leidinių apskaita, konferencijos dienai skolintąsias  knygas tuoj po renginio dovanojo bibliotekai su nuoširdžiausiais palinkėjimais ir autografais... Kiti sakėsi atvešią knygų vėliau.

 

Taigi, tremtinių kūrybos paveldas gausus, turtingas savo žanrais, potemėmis. Todėl ir būtinos analizės apžvalgos ir/ar gilesnės studijos, pradedant vidurinės mokyklos moksleivio rašiniu, studento kursiniu darbu ir baigiant disertacija.

 

Kitą „preliudijos“ motyvą savo pranešime išryškino Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja S. Lengvinaitė. Ji pasiūlė pažvelgti į kur kas gilesnę praeitį: tremčių pradžia ne pokaris, ne 1940 metai, o 18 a. pabaiga, 19 a. pirma pusė, tąsa – po 1863 m. sukilimo. Tų amžių liudininkai Šiauliuose – Sukilėlių  kalnelis ir rašytiniai bei daiktiniai eksponatai muziejuje. Ne vienas konferencijos  dalyvis tuoj prisiminė bažnyčią Tomske, statytą 19 a. antros pusės lietuvių tremtinių.

 

Pasiūlyta ir daugiau krypčių mokslinėms konferencijoms.

 

 

Projektuojamų konferencijų, žinoma, apie jas dar negalvojant, pradžių pradžia – prieš septynetą metų pradėta leisti trilogija „Sibiro Alma Mater“ (Sudarytojas R. Baltutis; leidėjai: Šiaulių universitetas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras). Kiekviena trilogijos knyga - tai 300-400 puslapių straipsnių (iš viso jų per 300) rinkinys. Pasakojama apie  Lietuvos tremtinių, politinių kalinių, partizanų ir jų vaikų, genocido aukų palikuonių kelią į mokslą, profesiją...

 

Rūpestis trilogija (būsimų straipsnių autorių paieškos, straipsnių ir nuotraukų rinkimas bei rengimas spaudai, solidžių leidinių pristatymas skaitytojams pilnut pilnutėlėse salėse) baigtas kryžiaus, skirto tremtinių atminimui, šventinimu Kryžių kalne. Įvykį įamžino japonų TV, sukūrusi 45 min. filmą apie kryžiaus tradiciją Lietuvoje, pradedant Aušros Vartais Vilniuje ir baigiant žmonių kančios, vilties, nenugalėto tikėjimo simboliu –  žmonių vadinamu Šventkalniu, Maldų, Kryžių kalnu. Suspėta filmo kopiją atsiųsti į Šiaulius dar iki konferencijos, skirtos tremtinių kūrybos paveldui nagrinėti. Čia ir įvyko reprezentacija.

 

 

2009 kovo viduryje Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitling“ visą lapą  skyrė 1941 m. tremtinei iš Šiaulių Daliai Grinkevičiūtei ir jos knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. (Išgyvenimus Užpoliarėje atspindintis grožinės literatūros ir dokumentiškumo derinys 2002 m. išverstas į anglų kalbą - „Reconclation“, išspausdintas Chalbury; į vokiečių kalbą - „Die litauer an der Laptwsee“, išspausdintas Hiutenfelde).

 

2009 balandžio mėn. Vokietijos TV kultūrinėje laidoje buvo parodytas reportažas apie knygos autorę. Tai laidai vokiečių žurnalistai filmavo Laukuvos (Šilalės r.) Norberto Vėliaus gimnazijos moksleivius, užklasinio skaitymo pamokoje nagrinėjančius D. Grinkevičiūtės prisiminimus. Kodėl Laukuvos moksleivius? Čia, Laukuvoje, D. Grinkevičiūtė gydytojavo nuo Kauno medicinos instituto baigimo (1960 m.) iki atleidimo (1974 m.) iš darbo.

2009 m. spalio 29 su Lietuvos tremtinių istorija išsamiai Ferrajoli rūmuose („Palazzo Ferrajoli“) buvo supažindinta Italijos visuomenė. D. Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pristatymo renginį vedė itališko leidimo redaktorius, žurnalistas Franciobaldo Chiocci, pristatyme dalyvavo knygos leidėjas Luciano Lucarini, senatorius ir žymus italų žurnalistas Gustavo Selva, Italijos dienraščio „Corriere della Sera“ žurnalistas Franco Venturini, Lietuvos Respublikos ambasados darbuotojai Italijoje. Renginyje apie D. Grinkevičiūtės, kaip rašytojos, kūrybinį indėlį į Lietuvos tremtinių literatūrą pasakojo knygos vertėja į italų kalbą Ieva Musteikytė, rašytojos gyvenimą apžvelgė iš Vokietijos atvykusi Vytenė Muschick.

 

Tai vienas iš daugelio galimų atsakymų į klausimą „Kam dar įdomi tremties tema?“

 

Ir ten, „kur kryžių kelius praėjo tūkstančiai“ mūsiškių, D. Klumbytės žodžiais tariant, tarp asimiliacijos paliestų tautiečių yra asmenybių, išsaugojusių troškimą būti lietuviais. 

 

Štai ištrauka iš laiško prof. D. Klumbytei. Rašo Altajaus krašto lietuvių  kultūros draugijos pirmininkas Bonaventūras Virbickas: „... gvildendami atsiminimų temą, padarėm išvadą, kad kol dar sveiki gyvi, privalom surinkti duomenis apie lietuvius, pasilikusius gyventi Altajaus krašte. Jų nedaug, bet jie dar laikosi Mūsų Altajaus krašte gyvenančių lietuvių draugija negausi, bet susiburiam reguliariai, palaikom ryšius, dalijamės naujienomis ir žiniomis iš Lietuvos“. Viena tų naujienų – pažintis su tremtinių parašytomis ir Lietuvoje išleistomis knygomis: „...informavo mane apie Jūsų parengtą knygą „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“. Gal atsirastų vienas egzempliorius mūsų draugijai, prašytume padovanoti. Nors suprantame, kad nekuklu, bet ryžomės prašyti“...

 

Ten populiarios ir lietuvių bendrijų savilaidos knygos, kurios „Lietuvoje retai sutinkamos, nes parašytos rusų kalba ir skirtos nemokantiems protėvių kalbos anūkams ir proanūkiams“. Ne vienas leidinys dedikuotas vyresniajai tremtinių kartai atminti, todėl pateikiama informacijos apie Lietuvos gyventojų tremtis, spausdinama vietos gyventojų nuomonė apie lietuvius, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai, „ištremtųjų XIX a. palikuonių pasakojimai“. Štai Krasnojarsko lietuvių bendrijos „Lietuva“ išleistos knygos „Du krantai“ (sudarytojas Saulius Sidaras). Jos pratarmėje rašoma: „Mes norėtume, kad jaunimas, gimęs Sibire, ir tie, kurie Lietuvoje nėra buvę, galėtų susipažinti su jos gamta, kultūra ir tradicijomis. Mišrios vedybos pasitarnavo tam, kad tremtinių anūkų gimtąja tapo rusų kalba. Išlaikyti kultūrines tradicijas – pagrindinis bendrijos uždavinys“.

 

D. Klumbytės giliu įsitikinimu, bendrijos „atlieka naudingą, lietuviškumo atgaivinimo ir istorinės atminties ugdymo darbą“.

 

 

Nepriklausomukais vadinama lietuvaičių karta, gimusi keleriais metais anksčiau, iki ir, žinoma, po 1990 metų. Iš kalbų konteksto neretai galima pasidaryti išvadą, kad „ši karta“, norėdama „žiauriai“ skirtis nuo mūsų, dar sovietmečiu gimusiųjų, absoliučiai nevertina nei praeities, nei jos žmonių, nei jų indėlio į Lietuvos ekonominį, kultūrinį gyvenimą, tvirtindama, kad dabar išmušė jų valanda, kad jie viską padarys geriau negu anksčiau dirbusieji ir pan. Gal tiesos tose kalbose ir esama. Tačiau taip apibūdinti visus iki vieno nepriklausomukus negalima. Pvz., trejus metus paeiliui jie siuntė rašinius konkursui, kurį organizavo Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Moksleivių literatūriniai rašiniai, istoriniai referatai, kraštotyriniai darbai prisidėjo ir prisideda prie „labai svarbios užduoties - kad neliktų nė vieno užmiršto, neapklausto, neišklausyto“. D. Kuodytės žodžiais tariant, „daugelyje darbų bandyta atsakyti į be galo sudėtingus klausimus: Tėvynės meilės, kovos, būties šioje žemėje prasmės... Gerai, kad į juos vienareikšmiai neatsakyta - telieka tai visam likusiam gyvenimui“.

 

Sprendžiant iš kito moksleivių rašinių konkurso, dauguma autorių teigiamai vertino „Sibiro Alma Mater“ pirmąją knygą, pabrėždami, kad ji paskatino moksleivius „giliau ir visapusiškiau pažvelgti į didžiulį ištremtųjų troškimą siekti užsibrėžto tikslo, paskatino susimąstyti, kodėl dalis šių dienų jaunimo, turėdami daug geresnes sąlygas, dažnai jų nevertina, per daug laiko skirdami įvairiausioms pramogoms“.

 

K. Medžiaušytė, Šiaulių m. Lieporių gimnazijos abiturientė, 2010 m. vasarą dalyvavusi ekspedicijoje į Sverdlovsko sritį, konferencijos dalyviams įdomiai pristatė „Misija Sibiras“ įspūdžius. Buvo perskaityti Jono Graičiūno (Kelmės r.) gimnazijos moksleivės J. Erencaitės, besidominčios tremtinių istorija, eilėraščiai...

 

Taigi, praeitis nepriklausomukų prakalbinama pačiais įvairiausiais būdais.

 

R. Baltutis pradėjo konferenciją „Tremtinių kūrybos paveldas“.

 

„Nieko!“ arba „Labai daug!“ Pastarasis vertinimo skalės teiginys tinka R. Baltučiui - trilogijos „Sibiro Alma Mater“ sudarytojui, konferencijos „Tremtinių kūrybos paveldas“ ir kitų svarbių renginių tremties tema iniciatoriui apibūdinti. Prisimenu epizodą iš pirmojo mūsų susitikimo. R. Baltutis, logiškai, su kažkokiu matematiniu tikslumu vis teiravosi, kur ir kaip „patalpinti“ žodį Dimicandum! - viršelyje ar tituliniame lape, lapo viršuje ar apačioje... Prisipažįstu - nelabai girdėjau nei jo klausimų, nei argumentų. Suvokiau, kad knygos leidimu rūpinasi neeilinė asmenybė. Todėl pirmiausia ir pasiteiravau to, kas man žadino nesuprantamą nuostabą: „Gal Jūs, p. Baltuti, esate menininkas pagal profesiją?“ „Ne, tai tik mano neišsipildžiusi didžioji gyvenimo svajonė. Aš inžinierius“, - atsakė liūdnai šyptelėjęs. Štai kodėl pokalbyje apie knygą visą laiką konkuravo matematinis tikslumas ir jokių apribojimų nepripažįstantis vaizduotės lakumas. (Pastarosiomis dienomis sužinojau, kad šis sumanus tremtinys pagal specialybę kibernetikas, be to, dar ir smuikininkas!). Taigi trilogijos sudarytojo meniška prigimtis ir išskirtinės profesijos patirtis turėjo didelės įtakos leidinio struktūrai, kompoziciniams ypatumams išryškinti, vaizdų potekstei išsakyti. Trilogija tarsi spinduliuoja ne tik sudarytojo, bet visų bendraautorių, dailininkų, konsultantų ir Šiaulių universiteto leidyklos (direktorius A. Tubutis) darbuotojų širdies šilumą.

 

 

Tremtinių literatūra... Rezistentų dainos... Piešiniai... Kita šių žmonių rūsčią dalią liudijanti medžiaga... Apie tai garsiai prabilta pačiais pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo. Skaityta, dainuota, dalytasi įspūdžiais, mąstyta... Nespėjom gerai nė apsidairyti, euforija priblėso, kalbos pritilo... Net D. Grinevičiūtės prisiminimų ištraukų neliko naujajame 2007 m. „Šviesos“ leidyklos chrestomatinio pobūdžio literatūros vadovėlyje...

 

Gal jau esame pakeliui į užmarštį? Sunku vienareikšmiai atsakyti. Tačiau gražių siekių ir gerų darbų nestokojame. Ir žmonių - taip pat! Štai gerokai prieš konferenciją „Tremtinių kūrybos paveldas“ visų, kurie užsukdavo bibliotekon, dėmesį patraukdavo neįprasta vaizdinė ekspozicija, kurios centre iš sovietmečio atmintyje išlikęs raudonai rožinės spalvos politinis TSRS žemėlapis. Tik dabar jis lyg musių spiečiaus aptūptas - juodi ženklai žemėlapyje žymi lietuvių tremčių vietas. Įtaigios ir informatyvios ekspozicijos autorė - bibliotekos darbuotoja G. Augienė. Ir S. Žemaitis, modeliavęs konferencijos skelbimą, kvietimus, ir J. Augaitė, G. Lamanauskienė, administravusios renginį, -  visi jie stengėsi savo užduotis atlikti kuo geriau, tarsi tikėtasi pasirodysiant aukšto rango viršininką. Gal dėl to, kad bibliotekininkės visąlaik gyvena tarp knygų ir su knygomis - akivaizdus visų darbuotojų dvasingumas dabartinio moralinio nuosmukio kontekste. Atrodo, kad kiekvienas čia užsukęs žmogus yra jų seniai lauktas svečias. Tad bibliotekos darbuotojų dėmesys tremties temai, tremtinių asmenybėms toks tikras, nuoširdus, jaudinantis...