Ričardas JAKUTIS

„Esu labai vienišas“, - pasiskundė bičiulis. „Gal valgai daug česnakų?“ - paklausiau jo. Norėjau linksmai bičiulį paguosti, bet jis šito nesuprato.

Kai perku teleloto bilietą, kasininkei paaiškinu, jog aš tokiomis nesąmonėmis kaip loterijos neužsiiminėju ir perku tai ne sau, o mamai, kuri labai prašo kiekvienam lošimui nupirkti po bilietą. Kartais kasininkės nesupranta, apie ką aš čia, būna, kad atšauna, girdi, koks joms skirtumas, kam aš tą bilietą perku, o būna, kad smagiai pasijuokia. 

 

Dar vienas bičiulis be perstojo susitikimuose pasakoja anekdotus. Topinis jo anekdotas apie Petriuką, kuris praleidęs pamokas teisinasi, kad reikėjo vesti pas karvę jautį ir į mokytojo klausimą, ar tai negalėjęs padaryti tėvas, atsako, kad jautis geriau. Džiaugiesi sužinojęs, kad į susitikimą šis bičiulis negalės atvykti. Išties bent man nėra nieko sunkiau, kaip klausytis senų anekdotų. Kaip vienas mūsų Seimo narys, turintis du vaikus, televizijos laidoje sakydamas, kad turi vieną vaiką ir dukrą, mąstė vykusiai pajuokavęs. 

 

Nepaisant šių pavyzdžių, nesinori sakyti, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo. Visiškai pritariu teiginiui, jog sunkius periodus išgyventi padeda ironija. Tad šiuo metu ji labai reikalinga. Tiesa, žinau teigiančių, kad ironija yra tik sugebėjimas pagirti žmogų taip, kad jis įsižeistų ilgam. Juo labiau, gali atsirasti prieštaraujančių ir teigiančių, kad ironija krizės metais yra šventvagiška. Kad ir, pavyzdžiui, toks teiginys, girdi, valdžia seniai suprato, kad lengviausia paimti pinigus iš vargšų, nes nors pinigų jie turi ir labai mažai, bet pačių vargšų yra daug... Gal ir juokinga, nors ir verkti norisi.

Bet nejaugi ištikus krizei tetinka tik liūdėti ir pulti neviltin? Jei sunkus periodas paverčiamas pykčio išliejimo laikmečiu, niekam nuo to ne lengviau. Sostinės Neries krantinės „vamzdis“ autentiškai prabilo apie mus tokius, kokie esame - kiek neapykantos ir pamazgų išpilta ant autorių!

 

Kaip nepritarsi garsus pasaulio teologo Peterio Bergerio nuomonei, kuris, atrodo, turintis būti užkietėjusiu dogmatiku, teigia, jog pasišaipyti iš ko nors dar nereiškia negerbti to dalyko. Nebent čia tik vertėtų nepamiršti kinų išminties, kuri byloja: „Jei jau ketini juoktis iš žmonių, yra protinga pradėti nuo saviškių.“ P. Bergeris sako, jog gaila, kad priimta manyti, girdi, tragedija yra rimtesnis dalykas nei komedija. Tiesa, kad tragedijoje žmogiškasis gyvenimas yra siejamas su mirtimi, tuo tarpu komedijoje tokios pabaigos bei dramos nėra ir pasaulį suvokdami pagal savo patirtis, tragediją neretai galime palaikyti tinkamesniu gyvenimo atitikmeniu. Išnyks mūsų planeta ir net visa Saulės sistema, nebent astronomai pakeistų nuomonę ir imtų skelbti naujas tiesas, todėl empiriniu požiūriu tragedija iš tiesų yra „rimtesnė“ nei komedija, turinti daugiau sąsajų su realybe. Bet kodėl anapus empirinio pasaulio negali egzistuoti kita, maloni realybė?

 

Štai snobai ir visokie kiti intelektualai šiandien piktinasi, jog televizija, o ypač per ją rodomi serialai ir šokių projektai, bukina žmones. O juk ir čia reikia ironijos. Lietuvos visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni dievina serialus bei šokių projektus ir gyvena tik jais, kiti jų metu išjungia televizorių. Kurių daugiau? Serialų ir šokių transliacijų reitingai byloja, jog daugiau pirmųjų.  

 

„Petraičių šeima“ buvo pirmasis Lietuvoje televizijos serialas, transliuotas 1964-1972 metais. Todėl nėra teisūs teigiantys, jog lietuviškų serialų „tėvas“ - serialas „Giminės“, rodytas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1993 m. 

 

„Petraičių šeima“ sutraukė iki tol Lietuvoje negirdėtas žiūrovų auditorijas. Laidų (tuomet buvo neįprasta tai vadinti serialu) atvažiuodavo pasižiūrėti iš Maskvos, Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos bei Rytų Vokietijos televizijų. Visi stebėjosi: kaip jūsų cenzūra leidžia rodyti tokius dalykus? Vagystės, kyšiai. O viskas, pasirodo, buvo paprasta - serialas patiko tuometiniam Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui. Negalima buvo rodyti tik nuogo kūno ir tiesiogiai kritikuoti valdžią. Tiesa, teigti, kad „Petraičių šeima“ visiškai originalus lietuvių kūrinys, būtų neteisinga, nes tuo metu Lenkijos radijas transliavo laidų ciklą „Kuznecovų šeima“. Bet tai jau istorija, o serialo režisierė G. Dauguvietytė didžiuojasi „Petraičių šeima“ ir sako, kad tai buvęs puikus Lietuvos televizijos projektas ir netgi dabartiniai lietuviški serialai iki jo nepriauga. Kaip didžiausią dabartinių serialų trūkumą režisierė įvardija prastą aktorių vaidybą. Be abejo, kai prirenkama visokių „misių“ arba tik svajojančių apie vaidybą žmonių, gero rezultato nėra ko tikėtis.  

 

O seriale „Giminės“ jau buvo sprendžiamos kitos, savo laikmečio problemos - giminių tarpusavio santykiai ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Filme plėtojamos žemės atgavimo ir konfliktų dėl jos, reketininkų terorizavimo, meilės pinklių temos. 1993 metų sausio 1 d. pradėtos rodyti „Giminės“ buvo netikėtos tuo, kad tais laikais lietuviai net neįsivaizdavo, kad gali egzistuoti ne meksikietiški, braziliški, argentinietiški ar kitų tolimųjų saulėtų šalių serialai. „Giminės“ išsikovojo savo vietą šalia Lietuvoje jau paplitusių minėtų šalių muilo operų ir net girdėjau kino kritikus teigiant, kad tai pirmas ir kol kas paskutinis kokybiškas mūsų serialas. 1998 m. sukurtame „Giminių“ tęsinyje „Atžalos“ jau buvo vaizduojama trečioji „Giminių“ karta, kuri savo tėvų ir senelių išgyventus Nepriklausomybės laikus prisiminė jau tik kaip istoriją. Šio serialo herojams svarbiausią vietą gyvenime užėmė biznis, pinigai ir turtas. 

Šiandien serialai kurpiami greituoju būdu, reportažinėmis kameromis, kainuojančiomis 15 tūkstančių litų ar net pigesnėmis. Todėl po „Giminių“ sekė visa aibė prastų ir dar prastesnių serialų: „Viltys ir vilionės“, „Dapkai ir Butkai“, „Prokurorai“, „Sniego skonis“, „Julija“ ir t. t. Jų herojai: naivi provincijos mergaitė, sukti verslininkai, viską vagiantys politikai, keletas smulkių banditėlių, maištaujanti paauglė.

 

Šiuo metu rodomi 5 lietuviški serialai. Tai yra „Drąsos kaina“ (TV3), „Moterys meluoja geriau“ (TV3), „Širdys paklydėlės“ (TV3), „Mano mylimas prieše“ (LNK) ir dar „Iki pasimatymo, mama“ (LNK). Visi jie vienodi, panašūs kaip du vandens lašai, kur tos pačios istorijos, tos pačios dramos, tos pačios situacijos ir net tie patys aktoriai. Dargi galima sudaryti atmintinę, kaip kurti serialus. 

 

Pirmiausia tai pavadinimo jūsų serialui parinkimas. Jei nesugalvojate jokio intriguojančio, galima jį pavadinti ir pagrindinės herojės vardu. Visada tinka žodis „meilė” su bet kokiu kitu žodžiu. Pvz.: „Prišaukta meilė”, „Atklydusi meilė“, „Vienintelė meilė“, „Neišgalvota meilė“ ar skausmingi „Prarasta meilė“, „Neišsaugota meilė“, „Dingusi meilė“, o jei kito žodžio nesugalvojame, tai gali būti kad ir „Meilė meilė”... Jei reikėtų geriausią lietuviško serialo pavadinimą rinkti man, sakyčiau, jog tai „Moterys meluoja geriau“. Pavadinime esantis žodis „moteris“ patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms įdomu, ką veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovės. Žodis „meluoja“ irgi patrauklus. Žodis „geriau“ tą „meluoja“ dar labiau išryškina. Nors visad pasiteisins „gyvenimiški“ serialai apie eilinius žmones a la „tokie kaip mes“.

 

Sakote, kad seriale reikia kuo daugiau dinamiško veiksmo. Klystate, idealiausia scena - du žmonės kalbasi virtuvėje. O štai pastovumą išlaikykite. Lietuviai prisiriša prie namų, daiktų, automobilių. Jiems keista, kai herojus vieną sezoną, t. y. pusmetį gyvena viename bute, kitą - jau kitame. Nejau serialų kūrėjai taip prišnerkščia jiems užleistus butus, kad tai pamatę šeimininkai juos bemat veja lauk? Jei giliau pamąstai, tai kiek keistoka, kai į susitikimą koks stambus verslininkas ar korumpuotas politikas atvyksta prabangiu juodu BMW, o eilinis vadybininkas, prašantis to verslininko ar politiko pagalbos su tokiu pat tik sidabriniu BMW. Aišku, jei toks serialas būtų rodomas trečiojo pasaulio šalims, galėtume stebinti, girdi, Lietuvoje rojus ir visi lietuviai gerai gyvena. Visgi nedovanotinos kūrėjų klaidos, kai moteris į lavoninę atpažinti lavono išvyksta kelnėta, o prie lavoninės iš automobilio išlipa jau mūvėdama sijoną. Nors, aišku, pakeliui ji galėjo užsukti ir į namus persirengti. Keista, kai herojui einant aplankyti savo mamos buvo prisnigę iki kelių ir jam teko bristi per sniegą, o po pusvalandžio iš jos išėjus visas sniegas jau nutirpęs. Daug kam patiko serialas „Naisių vasara“. Aišku, kad jis lietuviui artimas, nes apie kaimą ir visi norėjo jo labai tikroviško, gi mumija jame buvo atklydusi lyg iš fantastinio filmo. Nors jei nepriklausomai nuo metų laiko, pro kurio nors veikėjo kabineto langą matosi amžinai žaliuojantis medis, žiūrovai nesupyks, nes gamtos grožis visiems visad mielas.

 

Lietuvoje žinomiausios šeimos Kedžių ir Jonaičių. Jei pirmajai serialas jau skirtas, tai antroji primiršta. O juk tai puikaus serialo istorija - mažame kaime dingsta du mažamečiai broliai. Po kurio laiko jie randami paskendę netoli nuo namų esančiame upelyje. Policijos tyrimas išaiškina kraupią ir netikėtą tiesą: tai padarė brolių motina. Nelaimingos šeimos gyvenimas subyra į šipulius. Moteris nuteisiama, jos vyras lieka vienas su trimis vaikais ir greitai paskęsta alkoholizmo liūne. Ar jam pavyks išsikapstyti ir sugrįžti į normalų gyvenimą? Nejau apkaltintoji sako tiesą, teigdama, kad vaikus nužudė ne ji, o jos vyriausioji duktė? Viską po truputį rutuliojant ir dar kažką vis prigalvojant šimtą serijų galima susukti. O jeigu dar viską sujungus su pakelių maniaku Jonaičiu, kuris galėtų būti minėtų herojų giminaitis.

 

O dabar apie šokių projektus. „Šok gėręs, šok negėręs, šok mergičką nusitvėręs“, - sako, tai lietuvių liaudies daina. Abejočiau, ar šiuos primityvius kupletus dera liaudies dainoms priskirti, bet šie žodžiai šiandien stebint savaitgalių televizijų programas pasiteisina. Šį televizijų sezoną juškomis ir špokaitėmis tapo politikai ir jų žmonos, į koncertų sales žiūrovų nebepriviliojantys dainininkai, rimtesnio darbo negaunantys aktoriai bei šiaip įvairiausi keisti marginalai. Ko vertos vien straipsnių antraštės, reklamuojančios šokių projektus ir pačius šokėjus: „Valeikio laukia skausminga krūtinės depiliacija“, „Mikelkevičiūtė šlapimu kojos negydys“, „Uždavinys - ir šokėjas, ir aferistas“, „Seksas Bertašiūnaitei šokti nepadės“, „Dėl šokių Paulauskienė paaukojo šeimos atostogas“, „Šedžius bijo savo partnerę sužeisti prabangiu laikrodžiu“, „Radžis jau susitaupė džipui ir lėktuvui“, „Pikul į „Kviečiu šokti“ premjerą - su nuskausminamaisiais“, „Bartašiūnaitei išmokti fokstrotą trukdo PMS“...

 

Projektus reklamuoja ir patys jų kūrėjai, vedėjai ir net žiuri nariai (juk jiems už tai mokama). „Nuo naujojo sezono mes jums šoksime ir žavėsime šokiu taip, kad jūs neteksite žado“, - tokiais žodžiais naująjį LNK sezoną pradėjo Vytenis Pauliukaitis. Tarp televizijų vyko įtempta kova dėl šou dalyvių. Televizijos „kabino“ ką tik galėjo. Net Neringą Venckienę. Mano galva, su Venckiene nepavykus, šokti vertėjo privilioti gėjų porą. Populiarumas būtų garantuotas. Ir su politikais iki galo nepadirbėta. Prisimenant, kad Arminas Lydeka mielai vaidino valkatą, šokti jis tikrai būtų sutikęs, be to, gal net Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka nebūtų atsisakę... O kad politikai tokie populiarūs, net nemaniau. Štai mama klausia: „Ar Andrius Šedžius jau šoko? Kad tik neprasnausčiau“. 

Iš šokančiųjų parinkimo susidaro įspūdis, kad Lietuvos „žvaigždės“ yra draugų kompanija, nieko į savo gretas nebeįsileidžianti. Įsivaizduokit. Turit jūs du draugus - Petrą ir Povilą. Ir visus metus per TV3, LNK ir kitas televizijas rodo tik jus tris, kaip jūs šokat, dainuojat, šokat su profesionalais, rengiatės valkatomis, kepat kotlelus, rodot namus ir t. t.

 

Serialai ir šokių projektai žiūrimi ir giriami, girdi, niūrioje lietuviškoje aplinkoje tai atsipalaidavimo oazė. Kaimynas nekenčia kaimyno, giminė giminės, bendradarbis to kolegos, kuriam labiau sekasi, o valdžia, t. y., mūsų tarnai, išlaikomi iš mūsų pinigų - tokie pasipūtę ir arogantiški, kad, atrodo, sprogs, gi apie medicinos ir švietimo sistemą išvis verta patylėti. Pažįstama, grįžusi į Lietuvą, pasakojo, jog iš oro uosto juos vežė ypač paniuręs taksistas, kuris bandė imituoti paslaugumą, tačiau nesugebėjo net lagamino į bagažinę įkelti. Ji sakė, jog buvo tikra laimė išlipti iš jo automobilio, tačiau iki šiol trūksta šviesos, tarsi lietuviška saulė tik šildytų, bet nešviestų. Anot jos, pasižiūri šokių projektus ir saulė neatrodo tokia tamsi, lietus - toks įkyrus, o žmonės - tokie niūrūs ir nelaimingi. Supratau, kad ji, žiūrėdama į šokančius politikus ar pramogų verslo atstovus, nebėra nuskriausta ir pasijunta gimusi ten, kur visus metus šviečia saulė, o bananas nuo palmės tuoj pats į burną įkris. Gal ir vyrui tas pat. Žiūri žiūri ir mūsų moterys ima atrodyti gražiausios pasaulyje.

Po pirmosios laidos „Šok su manimi“ internete perskaičiau komentarą, kuriame pirmu sakiniu pabrėžiame, jog vos tik prasidėjo šou, komentatorė (kažkodėl manau, jog tai moteris) iškart išjungė televizorių, nes tokių nesąmonių nenorinti žiūrėti. Toliau ji apibūdina visus šokusiuosius. 

 

Jei šokių projektuose jus piktina pigiai pasireklamuoti norintys politikai arba jų žmonos, guoskitės tuo, jog lietuviai nė kiek neišskirtiniai. Britų šou „Strictly Come Dancing“ pagrindu sukurti analogiški konkursai šiuo metu sukasi daugiau nei trijose dešimtyse šalių, o 2006-2007 metais pasaulyje nebuvo populiaresnio televizijos projekto. Danijoje prieš porą metų jame dalyvavo ir tuomečio premjero, dabartinio NATO vadovo Anderso Fogho Rasmusseno žmona. O BBC irgi neapsieina be serialų. Kaip mokame, taip sekame labiau patyrusiais. Kol ekranus vėl pasieks naujų projektų mada. Gi kol kas žiūrime šokius per TV3, atsibosta – jungiame LNK, po kiek laiko vėl grįžtame į TV3. Taip be galo. Juk ir antis sprendžia, kad kitoje prūdo pusėje vanduo švaresnis.

 

Tekstą apie ironiją norėčiau baigti pavartymu knygos, kurią užtikau Krokuvos knygyne. Tai lenkų žurnalistų Jaceko Kielpinskio, Adamo Lukso ir Radoslawo Rzeszoteko „Pogon za Litwą szescset lat po Grunwaldzie“ („Lietuvos Vytis šeši šimtai metų po Žalgirio“, 2010, Panstwowy instytut wydawniczy). Knygos autoriai (tiesa, visai neseniai ši knyga pasirodė ir lietuviškai) šių metų birželį atvyko į Lietuvą, kad parašytų knygą apie tai, kokia ji praėjus 600 metų po Žalgirio mūšio. Į rankas knygą ėmiau su slogučiu – vėl ant Lietuvos bus užvažiuota. Ankstesniuose tekstuose esu minėjęs pastebėjimą, kad lietuviams svarbiau kalba, o lenkams – istorija. Pasakojimai apie lenkų patriotiškumą plačiai skamba. Todėl lietuvius, klausiančius kelio, jie būtinai nukreips neteisinga kryptimi, tuo įrodydami tą savo patriotiškumą.

 

Nustebau, kad Lietuvą autoriai apžiūrinėja su neslepiama ir neapsimestine meile bei netgi susižavėjimu ir taip veda lenkų skaitytoją jam žinomais ir dar labiau nežinomais Lietuvos takais. Jei kas knygoje yra, tai nebent ironija. Štai ką jie rašo esminiu žemaičiams klausimu - kas yra Žemaitija, ir kas - Aukštaitija: „Žemai - nisko, aukštai - wysoko“. Kad būtų aiškiau, prideda XIX a. žemaičių trobos nuotrauką iš Rumšiškių. Atskiras dėmesys Mažeikiams, kur, anot autorių, lietuviai susipažinę su amerikiečiais, po to su rusais, dabar bendrauja su naujaisiais lenkais. Europos centras ir Puntuko akmuo, Trakai ir Palanga - viskam knygoje rasta vietos. Iškilmingai pristatomi Vilniaus Vaveliu pavadinti mūsų pinigus ryjantys (apie tai, žinoma, nerašoma) Valdovų rūmai. Skaitytojas išsamiai supažindinamas, kas yra „Trejos devynerios“ ir kas skilandis („kindziuk“). Pavartai tokią knygą ir pagalvoji - ach, kaip gerai, kad yra ironija!