Išmaldos prašymo būdas. Tokių prašytojų Dubline irgi teko matyti ne vieną.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Išeiname pasižvalgyti po Dublino centrą. Vienoje iš gatvių, kažkiek primenančioje Šiaulių pėsčiųjų bulvarą – daug visokiausių muzikantų, menininkų ir šiaip savo talentais stebinančių praeivius atlikėjų. Vienas iš jų - tikra bronzos statula. Stovi ir nejuda. Net ir plaukus įsigudrino kažkaip „nusibronzinti”, ir jeigu ne ilgo „bronzinio” palto skvernus plaikstantis vėjas, apgaulės nė nepastebėtumei. Vaikinukų duetas su gitaromis bei garso stiprinimo aparatūra groja ir dainuoja senus gerus rokenrolus. Matyt, nuo to pradėjo ir garsieji bitlai. Tolėliau pagyvenęs vyriškis traukia airišką folklorą ir šokdina tris lėles. Dar už penkiasdešimt žingsnių - trys jauni vyrai atlieka J. Štrauso melodijas. O niekam nežinomas skulptorius praeivių akivaizdoje iš smėlio daro labai realistišką gulinčio šuns figūrą... Juos ir visus kitus jungia vienas bruožas – didesnis ar mažesnis profesionalumas savo srityje. Dainuojančių ir pinigėlių prašančių gatvės muzikantų turime ir mes, tačiau dažnai jų menas būna baisi „chaltūra”. Taip ir norisi prieiti bei pasakyti: „Mergaite, jeigu Dievas tau nedavė gero balso ir muzikinės klausos, gal tavasis pašaukimas yra dažyti apsaugines tvoreles gatvėse arba, tarkime, parke grėbti lapus? Juk ir tokį darbą gerai atlikti gali toli gražu ne kiekvienas... O jeigu taip, kam tad pasiėmus gitarą baubti gatvėje ir gąsdinti niekuo dėtus praeivius?”

 

Pigesnėse parduotuvėse juntamas artėjantis Helovynas: daug visokių tai dienai skirtų dekoracijų bei atributikos. Vos už 16-20 eurų galima įsigyti raganaitės, zombio arba kurio kito siaubo filmų personažo kostiumą bei gana tikrovišką kaukę. O iš visokių tikroviškai atrodančių griaučių, kaukolių bei „nukirstų rankų” turbūt galima būtų supilti antrą Salduvės piliakalnį...

 

 

Didelio namo dideliame rūsyje glaudžiasi dvi lenkų ir lietuvių maisto produktų parduotuvės: sūriai, dešros, žuvis, alus, kečupai, majonezas, grietinė... Mokėti už prekes reikia tiek pat, kiek ir perkant Lietuvoje, bet tiktai eurais. Ir perkančiųjų netrūksta: jeigu visa tai Lietuvoje gali įpirkti vos kelis šimtus pensijos gaunanti močiutė, kelių tūkstančių eurų algą gaunančiam airiui visa tai dar pigiau.

 

Mane lydėjęs lietuvis teigia, jog viena iš priežasčių, sulaikančių dažną nuo grįžimo visam laikui yra juokingos algelės bei nenatūraliai išpūstos kainos Lietuvoje, kurios, beje, nepaliauja augti. „Kuriems galams aš turėčiau už minimumą lenkti nugarą buvusiam „turginiui”, dabar vadinamam verslininku? Argi tam, kad jis už nuo manęs ir kitų nusuktus pinigus sau pirktųsi naujas mašinas ir važinėtų atostogauti į Kanarus? Jokia naujiena, jog vadinamoji krizė daugeliui verslininkų tik pretekstas plėšti dirbančiuosius. Tik atvykęs į Airiją dirbdavau po 16 valandų per parą. Nesakau, kad labai lengva ir dabar, tačiau negalėčiau skųstis: tūkstančiai žmonių Lietuvoje vargsta kur kas labiau. Skirtumas tas, jog už sunkų darbą aš gaunu atitinkamą algą: didelės priemokos už naktines valandas, už darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis bei kt. Sumokėjus už butą, už maistą bei kitus pirkinius, dar kaskart nemažai lieka, taupome namui, kaskart per atostogas vykstame tai į Paryžių, tai dar kur... Nuolat važinėjame į populiarių grupių bei atlikėjų koncertus... O ką savo tėvynėje už sunkų dabą turi lietuviai - pats gerai žinai”.

 

Čia mano palydovas prisimena, jog per daug neišlaidaujant, už 50 eurų maistui, galima gyventi savaitę ir nejausti stygiaus. Anot jo, kainos Lietuvoje tiek atitrūkusios nuo realaus gyvenimo bei gyventojų gaunamų pajamų, kad tiesiog nėra žodžių. Užsukame į parduotuvę: aukščiausiosios rūšies jautiena – 12 eurų, atvėsinta menkė – 5-6 eurai, faršo pusgaminiai – 6 eurai, butelis šalto spaudimo alyvuogių aliejaus – 3,5 euro (Lietuvoje toks pat aliejus kainuotų apie 20 litų), ir t. t., ir pan.

 

 

Mano galva, Airijoje taip nesureikšminami automobiliai, kaip pas mus. Jeigu netikite, patikėsite, kai atidarydami savo mašinos dureles jomis netyčia kliudysite šalimais pastatytą automobilį... Dubline daug taksi mašinų – nauji mersedesai, audi, tojotos, BMW... Dargi teko matyti didelį limuziną – naują leksusą, kuris su taksi švyturėliu sukiojosi miesto centre.

 

Mašinos registracijos, o daugeliu atvejų ir pagaminimo metus „išduoda” pirmi du valstybinio numerio skaitmenys. Pamatyti čia 10 metų senumo automobilį – įvykis. Senas mašinas eksploatuoti nebeapsimoka finansiškai: tektų labai daug sumokėti draudimui, ekologijos, kelių mokesčius... Todėl važinėtų automobilių kainos, dargi prestižinių markių, čia gerokai mažesnės. Ta proga mano palydovas prisimena jaunus lietuvius, su kuriais kartu atvyko dirbti. Jau po metų dažnas iš jų važinėjo vos kelerių metų senumo mašinomis, kokias Lietuvoje turi dargi ne kiekvienas rimtas verslininkas. Bėda tik, jog tuo finansinės galios demonstravimas ir baigdavosi: dažnas iš jų tenkindavosi vos vienu pavalgymu per dieną –  pirkdavosi patį pigiausią maistą, atsigerdavo vandens iš čiaupo, o nakvynės grįždavo į pigų, ankštą nuomojamą kambarėlį, kur dalytis vieta tekdavo dar su keliais čia apsigyvenusiais tamsaus gymio „babajais” - taip pravardžiuojami emigrantai iš Indijos arba Pakistano.

 

„Kai gavau pirmą savo algą, niekaip negalėjau patikėti, kad per savaitę šitiek galima uždirbti”, - mena mane priglaudęs lietuvis. Matyt, kaip tik tai ir susuka galvas dažnam dirbti atvykusiam emigrantui, kuris po skurdžių bedarbio pašalpų arba vargano atlyginimo Lietuvoje staiga pasijunta esąs kone milijonierius.

Jokios perspektyvos sugrįžti

 

Pagyvenus ilgiau, jeigu pinigais nesišvaistoma į kairę ir į dešinę, susikaupia didesnis ar mažesnis turtas, pilnėja sąskaita banke. O ryžtis visam laikui sugrįžti į gimtinę sulig kiekviena diena darosi sunkiau, nes daugeliui tai reikštų vėl pasmerkti save ir savo šeimą varganam egzistavimui, pasiduodant korumpuotų valdininkų, politikų bei įvairaus plauko perėjūnų savivalei, teisiniam neapibrėžtumui. Dubline gyvenantys lietuviai kasdien domisi permainomis Lietuvoje, skaito lietuvišką internetinę spaudą ir žino, jog daugybė įstatymų jų gimtinėje skirti tik „runkeliams”, „antrarūšiams” piliečiams, įstatymai, kurių neretai nepaiso dargi patys jų leidėjai. Čia negerbiamas dargi žmogus, valstybės pilietis ir mokesčių mokėtojas. Anot Dubline gyvenančiųjų lietuvių, kol kas nesimato netgi „šviesos tunelio gale” - lygiai kaip ir vilties, jog greitai Lietuvoje kas nors keistųsi iš esmės ir į gera.

(Tęsinys kitą šeštadienį)

Centrinėse Airijos sostinės gatvėse daug muzikantų, menininkų ir kitokio talento žmonių, savo gebėjimais linksminančių bei stebinančių praeivius, kaip ir šita „bronzinė statula” – žmogus su karučiais.