Ričardas JAKUTIS
Prieš keletą metų bičiulis, paveikslų kolekcininkas iš Olandijos, panoro apsilankyti Ukrainoje ir sužinojęs, kad aš ten turiu draugų ir kažkiek tą kraštą pažįstu, pakvietė drauge pakeliauti ir jam kelionėje pagelbėti. Apsilankėme lietuvio, vedusio ukrainietę, šeimoje. Jau pirmą mūsų viešnagės vakarą susitikti su mumis prisirinko ir to lietuvio žmonos tėvai, ir kiti jų giminės, kaimynai. Sveikinantis paaiškėjo, kad tarp jų daug šachtininkų. Susėdus prie stalo visiems buvo įpiltos pilnos stiklinės „baltosios“. Mano kelionės draugas pradėjo aiškinti, jog tiek daug jis neišgers ir, pagaliau, kodėl turėtų tiek daug gerti. Šeimininkai atsakė, girdi, pas juos tokios tradicijos - pirma stiklinė visada sklidina, o vienas pridūrė: „Išgerk, šachtininku būsi“.
Svečias iš Olandijos ėmė rimtu veidu porinti, jog jis yra verslininkas ir nors šachtininko profesiją gerbiąs, bet tapti jam juo jau per vėlu. Aš gi tuomet pamaniau, kad viena, ką mums gero davė sovietinė okupacija, yra ironijos ir humoro jausmas.
Humoro jausmo tema man vis neduoda ramybės. Keista, bet lietuviai mąsto, jog tikrasis, aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Šiaip jau reikia žinoti, jog tikrasis humoro šaltinis yra tiesiog ten, kur mes gyvename, - tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savęs pačių, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame. O juk iš tiesų - humoras neturi nei sienų, nei tautybės.
- Kuklu, bet su skoniu, - pasakė naujasis rusas apsilankęs Versalyje.
Moteris skundėsi, kad jos vyras namuose nieko neveikia, visur palieka neskalbtas kojines ir sėdi prie televizoriaus gurkšnodamas alų. Nuraminau ją: „Tai reiškia, kad tu esi ta vienintelė, su kuria jam tikrai gera gyventi“.
Tik turintys humoro jausmą supranta, kad beprasmiška girti save, jei nori atrodyti geresnis kito žmogaus akyse. Reikia girti jį. Taip pat pasitikėti reikia tik tais, kurie reikalams pašlijus praras tiek pat, kaip ir jūs.
Štai keletas paprastučių anekdotų, bet juos suvokti reikalingas bent šioks toks humoro jausmas.
Prie taurelės šnekučiuojasi du vyriškiai.
- Ar tu galėtum rizikuoti gyvybe ir šokti į vandenį gelbėti skęstančiojo?
- Ne, aš plaukti nemoku.
- O ar tu ryžtumeis pulti į ugnį, kad iš degančio namo išneštum ten esančius?
- Ne, nesiryžčiau.
Tuomet tas klausinėjęs padaro išvadas:
- Gerbiu tave, kad tu ne boba.
O šį anekdotą pritaikiau mūsų aplinkai. Ginkūnai čia, aišku, niekuo dėti, darbuotis anekdoto herojus gali ir kitur.
Ginkūnų paukštyno darbuotojas pagavo varlę. Toji ėmė gailiai prašyti:
- Paleisk mane, išpildysiu bet kokį tavo norą.
- Noriu būti princas, - paprašė vyriškis, paleido varlę ir laimingas užmigo.
Rytą girdi.
- Mano prince, mano prince, laikas keltis ir važiuoti į Ginkūnus.
Lietuvos Vyriausybė aktyvina kovą su kontrabanda. Pamąsčiau apie muitininkus. Jau Šventajame Rašte jie ne kartą minimi. Muitininkus izraelitai niekino ne tik dėl jų godumo bei suktumo, bet ir už tai, kad tarnavo pagonių romėnų valdžiai. Norisi priminti štai ir tokią Šventraščio istoriją.
Šventoji knyga moko, jog jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
Jėzus gi muitininkus myli ir stengiasi jiems atleisti, kaip ir kitiems nusidėjėliams. Dar viena istorija.
Kartą Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.
O yra ir dar toks Jėzaus palyginimas: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!“ Prisiminkime ir kitus Jėzaus žodžius: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.“
Ir gal pati ryškiausia Šventojo Rašto vieta šia tema.
Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės - plėšikai, sukčiai, svetimautojai - arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Jėzaus išvada buvo trumpa ir aiški: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Šiandien, svarstant biudžetą, daug kalbama apie muitininkus. Kalbama, kad už prasižengimus juos reikia griežtai bausti, bet drauge ir materialiai skatinti, nes kitaip dirbs blogai, vogs… O štai mokytojai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai turi gerai dirbti ir be jokio skatinimo. Kodėl?! Patiko nugirstas pamąstymas, kad vertėtų sukeisti vietomis muitininkus su mokytojais, bibliotekininkais ar kultūros darbuotojais. Mokytojai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai nemoka vogti - nevogs, o muitininkai vaikus mokydami, bibliotekoje knygas dėliodami ar kokį kultūrinį renginį organizuodami net neturės ko vogti…
Bet juk net Dievo galios neužteko perauklėti muitininkus, kur jau ten mūsų Vyriausybei… Tad muitininkai taip niekad ir nepasikeis.
Viename iš tekstų bėdojausi, kad neturime periodinio humoro leidinio ir prisiminiau dideliais tiražais kažkada leistą žurnalą „Šluota“. Nejaugi nebeturime iš ko juoktis? Tiesa, mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį sugebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad mes juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas - mes tikimės vieno, o gauname visai ką kitą. Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija žmonėms yra juokinga. Jei tėvai juokauja paduodami tuščią saldainio popierėlį arba juokiasi, kai žmogus vejasi vėjo nuplėštą kepurę, negalima tikėtis, kad jų vaikai turės humoro jausmą. Dar J. V. Gėtė yra pasakęs, kad niekas taip neparodo žmogaus charakterio, kaip tai, iš ko žmogus juokiasi. Jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis bent turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo.
Linksmi gali būti gyvenimiški patarimai ar pasvarstymai. Pavyzdžiui, jeigu jums nieko neskauda, nieko nedarykite, o svarbiausia – neikit pas gydytoją. Jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau kaip 15 metų. Vėžliai nebėgioja ir nieko neveikia, o gyvena 450 metų. O dėl nevykusio ar, švelniai tariant, kvailo humoro gali būti net gėda. Pavyzdžiui, mane tokia aplanko, kai pamatau „Ambroziją“ ar Pračkailą. Ar tikrai jiems moka tiek daug, kad jie gali šitaip kvailintis?
Protingas žmogus dėl ironijos ir anekdotų apie jį, tautą, profesiją nesupyks, nes anekdotai - tai lengvas humoras, ironija ir nebūtinai tikri dalykai, gal tik panašūs. Nemanau, kad net čigonai supyktų dėl pasakojimo apie jų kulinarinę knygą, kurios 1-as punktas byloja: pavok puodą!
Skaičiau, kad britų mokslininkai nustatė, jog šunys praktiškai yra pasidaliję į dvi grupes - pesimistus ir optimistus. Jei jūsų augintinis labai nuliūsta, kai išeinate iš namų, greičiausiai jam būdingas įgimtas pesimizmas. Optimistiški šunys įsitikinę, kad šeimininkas sugrįš, o pesimistai mano, kad jis juos pameta. Britų mokslininkai atliko bandymus su 24 šunimis, kuriuos paėmė iš dviejų gyvūnų prieglaudų. Pirmiausia buvo ištirta, kaip šunys reaguoja į išsiskyrimą su žmonėmis. Paskui mokslininkai pasinaudojo išdirbamu refleksu, kad maisto šuo gali rasti tik tam tikroje vietoje padėtame dubenėlyje. Po kurio laiko tie dubenėliai būdavo perkeliami į kitą vietą. Tie šunys, kurie pribėgdavo prie dubens, tikėdamiesi jame rasti ėdalo, buvo priskirti optimistams, o tie, kurie net neidavo pasižiūrėti, - pesimistams. Mokslininkai taip pat nustatė, kad nervingi šunys labiau linkę į pesimizmą.
Nors šiaip jau pasaulis nieko gero nežada nei žmonėms, nei gyvūnams. Štai sužinojau, kad bitės gyvena savaite trumpiau. Anksčiau jos gyvendavo mėnesį, dabar jo neištempia. Manau, tą patį galima pasakyti ir apie žmones - ketvirtadaliu gyvenimas sutrumpėjo.
Vis grįžtu prie TV programų. Kalbėdamas apie humorą negali prie jų negrįžti. Visi esame ne kartą matę prekes (dažniausiai maisto produktus), paženklintas „Tinka vartoti iki…“ užrašu. Kodėl televizijoje laidos neturi tokio žymens? Jei būtų komisija, suteikianti šį žymenį, gal neprasprūstų į mažąjį ekraną begalė prastų laidų su nesibaigiančiomis tomis pačiomis ar panašiomis istorijomis.
Bet juk gamintojai gamina tai, ko reikia vartotojams, ar ne taip?
Pabandžiau įlįsti į kriminalinių laidų žiūrovo kailį. Suprantama, kad toks žiūrovas neatsitraukia nuo ekrano, kai tik rodomos kriminalinės laidos. Bet būna, kad tokios laidos tuo pačiu metu rodomos per kelis kanalus. Kaip rinktis kurią žiūrėti? Pirmasis kriterijus - ar yra žmogžudystė? Ar ji atpasakojama su visomis pikantiškomis detalėmis bei giminių ir kaimynų liudijimais? Jei tuo pačiu metu rodomos kelios laidos apie žmogžudystes, be abejo, kriminalinių laidų fanas rinksis žiūrėti tą, kurioje nužudyti net keli asmenys. Jeigu reportaže rodomų nužudytų asmenų skaičius sutampa, rinksis žiauresnę žmogžudystę (kūno supjaustymas, išniekinimas ir t. t.). Toks žiūrovas niekad nepraleis ir įtemptų kriminalinių serialų. Žodžiu, tokie žiūrovai darbo Robertui Persevičiui, Arūnui Robėnui, Pranui Toriui (kas nežinote, jie - „Drąsos kainos“ autoriai) suteiks.
Vieną vakarą bežiūrint televiziją toptelėjo mintis, jog mažasis ekranas iškreipia realybę ir kuria svajoklius - žmones, kurie gyvenime kažko tikisi pasiekti ne savo darbais, o svajonėmis. Neabejoju, jog veik visiems, nieko nelaimėjusiems teleloto, atrodo, kad jau kitą kartą tai tikrai pasiseks. Kam imtis kažko rimto dabar, jei jau kitą sekmadienį tavo kišenėje bus milijonas.
Žiūrint televizijos laidas susidaro vaizdas, kad mums iš viso nereikalinga nei teisėsauga, nei gydytojai, nei politologai, nei kitokie specialistai. Mažieji ekranai vardan „visuomenės intereso“ teisia, demaskuodami esamus ir menamus piktadarius (tonas visažinis, dėmė - sunkiai nuplaunama), gydo sergančius ir sveikus, ieško giminių, padeda aiškintis santykius... Jei argumentų trūksta, pasikviečiami astrologai ar kitokio plauko pranašautojai. Sužinai, kad norint, jog namai būtų laimingi, šluotą reikia ne statyti ant žemės, o kabinti ant sienos. Verslo laikraščiai neapsieina be horoskopų (!) TV verslo laidos ir verslo laikraščiai ar žurnalai užduoda amžiną klausimą „Kur dingsta pinigai?”, kuris (bent man) asocijuojasi su klausimu „Iš kur atsiranda dulkės?“
Dar stebina žurnalistai su kameromis ir mikrofonais, besibraunantys net į laidotuves. Tiesa, patys gedintieji irgi mato reikalą duoti interviu… O trokštantiems būti žvaigždėmis norisi pasakyti: „Nori būti žvaigžde - lipk ant eglutės“.
Užtikau duomenis, anot kurių, vidutinis lietuvių laikas, praleistas prie televizoriaus, nuo 2005 metų pradžios iki šių dienų pakito gana nežymiai. Bet pakito. 2005 metais vidutiniškai žiūrima buvo 198 minučių per dieną, o 2007 - 193. Lietuva televizorių vėl atrado iš naujo šiais metais. Šių metų vidurkis yra jau 206 minutės per dieną. Kitas įdomus faktas, kad didesniuose miestuose (nuo 100000 gyventojų) televizijos žiūrėjimas tik didėja ir lenkia Lietuvos vidurkį.
Bet šiandien nė vienas didesnis komercinis mūsų kanalas neturi kultūrai skirto projekto. Ar komercija ir edukacija - visiškai nesuderinamas junginys? Aiškinama, kad šiuo metu didieji lietuviški kanalai negali sau leisti rodyti kultūros laidų. Tai neapsimoka - tokia realybė.
Lietuvoje meną pardavinėti sunku. Pagrindiniai galimi pirkėjai - besikurianti vidurinė klasė dar nėra stipri, o tie reti stipresnieji pajamų perteklių išleidžia kelionėms, automobiliams, sodyboms, kokybiškam maistui ir pramogoms. Nors, antra vertus, tai nėra blogai, nes kai kaupimo instinktas bus patenkintas, ateis laikas ir meną pirkti.
Baigsiu anekdotu. Ar jis tinka šio teksto pabaigai? Gal ir nelabai, nors pritaikyti tokį anekdotą visur galima. Svarbiausia, jog neseniai pats jį išgirdau.
Kartą žydas nuvyko į Vilnių ir grįžęs pasakė draugui: „Vilniaus žydai - nepaprasti žmonės. Mačiau žydą, kuris visą dieną studijavo Talmudą. Mačiau žydą, kuris visą dieną rezgė machinacijas, kad taptų turtingas. Mačiau žydą, kuris visą laiką mojavo raudona vėliava keldamas revoliuciją. Mačiau žydą, kuris lakstė paskui kiekvieną moterį. Mačiau žydą, kuris buvo asketas ir vengė moterų.“ Draugas jam tarė: „Nesuprantu, kodėl tuo stebiesi. Vilnius yra didelis miestas ir ten daug visokių žydų.“ - „Ne, - atsakė jam pirmasis, - tai buvo tas pats žydas.“
