Ričardas JAKUTIS

Iki švenčių liko pusantro mėnesio, bet jau aišku, kad tuoj viskas prasidės. Paskelbs viską prekybos centrai: mirgės reklamos apie Kalėdines nuolaidas ir kvies pirkti šventines dovanas. Iš visų įmanomų aparatų skambės daina apie visą kelią skambančius varpelius „Jingle Bells“. Po to seks nesiliaujantys sprogimai po langais, o žodis „Kalėdos“ bus vartojamas dažniau už kitus.

 

Kas gali paneigti, kad Kalėdų šventę sugalvojo prekijai. Kiekvieną kartą Kalėdų laukti pradedame vis anksčiau ir anksčiau, Londono Oxford street’e jau dabar vitrinos alsuoja kalėdinėmis giesmėmis ir dirbtinių snaigių uraganais. Pirkėjai griebia viską ir už bet kiek … na, aš gal kiek perdedu, sakykim, beveik viską ir beveik už bet kiek. Tai laikas, kai kiekvienas į parduotuvę „tik pasižvalgyti“ užsukęs klientas lengvai transformuojasi į pirkėją. Kalėdos - tai tarsi nematoma finišo tiesioji, į kurią veržiasi visi. Prekybininkai žino, kad Kalėdos - blizganti šventė, todėl blizgina viską nuo prekių iki reklaminio klipo. Klientui reikia „blizgios“ žinutės - artėja Kalėdos! Be to, prekybininkai viliasi, kad žmonės prieš Kalėdas atleis taupymo vadeles, kurias buvo užtraukę per visus metus, „nes užkniso kentėt tą krizę“.   

 

Svarbiausia Kalėdų priežastis - Kristaus gimimas, pasaulio, gyvybės atsinaujinimas, atgimimo ciklinis taškas - nukeliama į antrąjį planą. Aš už šventes, tačiau kai šventės pojūtis ateina per anksti, per pačias šventes jau kažkur dingsta ir su švente tiesiog prasilenkiama.

 

Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. pabaigoje vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai Šv. Liucijos vardadienis, ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja - saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau. Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors, jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius - Kasparą, Baltazarą ir Merkelį. Norėta, kad pastarojo vardas asocijuotųsi tik su stalo įrankiais. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko - gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Tiesa, o dar anksčiau, radau parašyta, kad senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru, iš pipirų padarytu padažu. Mūsų filologas A. Vištelis-Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolius nuo Gero ir Pikto Pažinimo Medžio. Tam tikslui prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalant kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Šiandien Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos, nors jau ir 11-ą mėnesį, lapkritį jos bando pasiglemžti.

 

Šiandien pasaulis tikrai kažkoks pakrypęs. Jei šiandien paklausi, kas kilęs iš Jūžintų, visi atsako, jog Andrius Rimiškis, o atsakymas turėtų būti - Vytautas Sirvydis, garsus širdies chirurgas.

Taigi Kalėdos prasideda „Akropolyje“ ar kituose prekybos centruose - iš metalinių konstrukcijų suremtuose pastatuose. Ten, kur vien tik automobilių stovėjimo aikštelės užima kelis hektarus. Vos įžengi į vidų ir iškart regi: aplinkui žėri įvairiausių spalvų ir ūgių plastmasinės eglutės. Gražu, bet tik mišku nekvepia. Ne bėda, čia pat gali nusipirkti reklamuojamą flakonėlį ir papurkšti ant dirbtinų šakų truputėlį natūralaus pušų kvapo aromato. Dar būtinai reikia kojinių, na tų raudonų, tokių kaip Amerikoje. Kojinių reikia nupirkti daugiau, sako, į jas deda dovanų. 

 

Ar supras mus mūsų vaikai, kai pasakosime apie didingąjį Akropolį, Europos kultūros dvasines ištakas, Vakarų žmogaus unikalumą ir žmogaus dvasinį pašaukimą? Juk žmogaus savimonėje Atėnų Akropolis simbolizuoja jo paties individualumą, grožį, dvasinę bei politinę saviraišką. Kažkas liūdnai, bet teisingai pasakė, kad Akropolio prasmė šiandien tapo lietuviškojo monstro iškreipta ir nusavinta. Nes šioje vietoje kuriama materialios didybės, gausos ir - netiesiogiai - finansinės galybės patirtis smaugia ir gręžia sielą, ypač jauną, nuo jos dvasinės ir autentiškos didybės, nuo savęs pažinimo, nuo tiesos. Atėnų Akropolis susikūrė dėl to, kad masinės traukos vietose buvo skelbiama Delfų išminties ištara: „Pažink save“. O štai prekybos centro paskirtis yra pasiūlyti prekių gausą vienoje vietoje, o šūkis: „Vartok!“. Nukainavimų daug, tačiau jie, atrodo, nukainoja pačios šventės dvasią. Kalėdiniai įvykiai yra vieni labiausiai geidžiamų, tai rodo ne tik visuomenės susidomėjimas, bet ir bendrovių išlaidos masinei komunikacijai. Skaičiau, kad lapkritį ir gruodį renginių anonsams išleidžiama du trečdaliai tiek, kiek tuo pat laiku išleidžia reklamos pirkimo čempionės - mobiliojo ryšio operatorės. Skaičiai lyg ir nerėžia akies žvelgiant į visą kalėdinį triukšmingą kontekstą, tačiau tai ir yra blogiausia - kuo daugiau visi siūlysime monotoniškų sprendimų populiariausiuose komunikacijos kanaluose, tuo komunikavimo efektyvumas ir vertė labiau artės prie nulio. Taigi pasiekti vartotoją ir su juo užmegzti emocinį kontaktą Kalėdų laiku reikia ne įprastomis priemonėmis - brukant viską su nuolaida. Reikėtų bent pabandyti paieškoti naujų skylių kalėdinėse kojinėse ir nuvesti vartotoją ten, kur jam gera. Būtina nepamiršti, kad per šventes visi tampame šiek tiek jautresni. Bet ką aš čia mokau, tai juk prekybininkų galvos skausmas. „Dovanok ir būsi apdovanotas!” - gal toks turėtų būti Kalėdų šūkis. Kaip kinai neseniai vykusiai sugalvoję savo naują prekybinį šūkį: „Pagaminta Kinijoje. Pagaminta su pasauliu“.

 

Yra šventės, kurios skirtos atitinkamoms auditorijoms. Pavyzdžiui, Šv. Valentino diena - jauniems ir įsimylėjusiems žmonėms, Joninės - Jonams, alaus mėgėjams ir pan. Rinkodaros strategija per tokias šventes aiški. Išparduodamų prekių pasikeitimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokios šventės ant nosies. Pirkėjo sąmonėje jau kurį laiką yra užkoduotos prekės, be kurių neįmanoma viena ar kita šventė. Šv. Kalėdos skirtos visiems. Norime mes to ar nenorime, apie dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Tik išėję iš prekybos centro su pilnu maišu pirkinių, žinome, kad mūsų namų neaplenkė laimė. Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atspindi mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Labai smagios būna ir daug gerų jausmų kelia humoristinės dovanos, tik, aišku, jei abi pusės supranta humorą, nes antraip galima pakliūti į labai keblią, dviprasmišką padėtį. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams vykdyti suaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.

Kalėdinių dovanų idėjos: tavo priešui, atleidimą. Tavo oponentui, toleranciją. Tavo draugui, savo širdį. Tavo klientui, paslaugas. Visiems, geraširdingumą. Nes kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute. Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jų laikų Kalėdas. Apie tikrą eglutę, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumynus vietoje stiklinių žaisliukų, kuriuos naktį, kai tėvai nematydavo, valgydavo, apie Kūčias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalų.  

Perskaičius lietuvių korespondentės Londone Paulinos Pukytės straipsnį apie pasiruošimą Kalėdoms Didžiojoje Britanijoje ir apie pasigirdusius balsus, kad reikėtų uždrausti Kalėdas, nes pernelyg gausūs kalėdiniai papuošimai įstaigose, eteryje ir kitose viešose erdvėse gali įžeisti kitų tikėjimų atstovus, susimodeliavo situacija, kaip būtų sureaguota į tokį politinio korektiškumo pasireiškimą. Vieni apsidžiaugtų, kad pagaliau apmažės „Coca-colinio“ kičo lavina bei prekybos karštligė, visą mėnesį lydinti šią krikščionišką, bet taip pat ir saulėgrįžos šventę, ir ją bus galima ramiai sau švęsti su šeima ar draugais, pasipuošus namuose eglutę. Kiti labai pasipiktintų, kad iš jų nori atimti kažką nepaprastai brangaus. Treti pultų eilinį kartą viskuo kaltinti musulmonus ir šiaip teroristus. O ketvirti, t. y. patys musulmonai, griebtų rašyti į laikraščius, kad Kalėdos jiems iš tikrųjų labai patinka: gauni laisvų dienų, visur atpiginamos prekės - kas čia gali nepatikti?

 

„Kada tikros Kalėdos?“ - paklausė bičiulis. Pamąsčiau ir nusprendžiau: „Kada Lietuva tampa brangi“. O iš įvairių tekstų apie Kalėdas išskyriau tokius pagrindinius punktus, kodėl reikia džiaugtis šia švente: 1. Nes galima žiūrėti tuos pačius filmus aštuonioliktą kartą ir niekas dėl to nepriekaištauja. 2. Nes galima klausytis popsiuko (bumpsi bumpsi kitu metų laiku kritikuotinas). 3. Nes atsibodusią mėsą pakeičia žuvies patiekalai, bet svarbiausia, galima iki soties ragauti saldumynus. 4. Nes žmonės ima daryti gera (aišku, jie tai turėtų daryti per visus metus, bet geriau per Kalėdas negu išvis niekados), nes tai gerų pažadų metas ir jei net nė vieno iš jų neišpildai, visgi geri norai yra gerai. 5. Nes tai kone vienintelė šventė, kurios metu puošiami namai ir susitinki su žmonėmis, kuriuos myli.

 

Norėtųsi šiame tekste kiek pakalbėti ir apie kitas šventes. Praėjusią savaitę Šiaulių P. Višinskio biblioteka pažymėjo 60-metį. Mūsų mąstymas klostosi priklausomai ir nuo to, kokias knygas perskaitėme. Būna, kad knygos iškart nepastebime, o atrandame ją tik vėliau. Mano galva, yra etapinės knygos. Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, kiek vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apseiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Knygos turėjo būti rašomos, kad žmogui būtų lengviau gyventi. Ne pasipuikavimui, ne stulbesiui, ne tam, kad susižavėjimą keltų. Pernelyg sunkus yra žmogaus gyvenimas, dėl to knygos ir rašomos.

 

Vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitant. O man skaitantis žmogus gražus. Į mane skaitantį tegul žiūri kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu. Nors tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nėra daug - maždaug 10 procentų visų mokančių skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Tiesa, skaitymas yra moraliai neutralus: pats savaime jis neugdo dorybių. Skaitymo malonumu gali mėgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.

Ar knyga – daiktas, ar kažkas daugiau? Maniau, jeigu neskaitoma - tai daiktas, o perskaityta - pranoksta daikto sąvoką. Apie knygas šiandien sakoma: skaitomiausia, perkamiausia... Anksčiau būdavo - vertingiausia, geriausia... Kokie šiandien populiarūs žodžiai „TOP-10“. Televizijos laida TOP dešimtuke, reiškia ir man reikia žiūrėti, pirkom „Da Vinči kodą“ įsitikinę, kad niekada nesuklysi pirkdamas knygą iš TOP skyriaus. Lietuvoje prekės su ženklu „TOP-10” turi velnišką pasisekimą, įsidėmėkite, dešrų ir pieno gamintojai, duonos kepėjai! Tiesa, nepamirškime, kad dar galima rinktis, nežiūrėti, neskaityti, nes juk kartais taip baugu pasidaro pagalvojus, jog vieną rytą atsikėlęs, gali staiga susivokti esąs vienas iš jų. Kita vertus, tada jau to nebesuvoktum, kaip ir to, kas tikra, o kas ne. Niekas nenustebtų, jei greitai kinuose pasirodysiantis „Tadas Blinda“ vilkės violetinį megztinį. 

 

Kaip gimsta knyga? Kad ir taip. 1942 m. majoras A. de Saint-Exupéry, atsargos lakūnas, nuobodžiavo emigracijoje Amerikoje. Kadangi buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, iš neturėjimo ką veikti nusprendė parašyti pasakaitę vaikams. O gal jį įkalbino leidėjas, kuris tikėjosi, kad tokia autoriaus piešiniais iliustruota knygelė pagyvins kalėdinę prekybą. Šiaip ar taip, pats to nenorėdamas, A. de Saint-Exupéry sukūrė tikrą bestselerį suaugusiesiems. JAV per metus dabar parduodama 100 000 šios knygos egzempliorių, Prancūzijoje - 300 000, o Vokietijoje - net 7 000 000! (Šie skaičiai kažką pasako apie JAV). Kadangi „Mažasis princas“ tapo vos ne Biblija, tai tūkstančiai literatūros kritikų, sociologų, psichologų, filosofų ir kultūrologų iki šiol aiškina, ką gi norėjo pasakyti tas nelaimingas oro pajėgų majoras.

 

Manau, kad šiandien atsiliepus į telefono skambutį vietoj „Klausau“ ar „Alio“ geriausiai tiktų žodelis „Skųskitės!“. Kur šiandien dingo anksčiau buvusios labai populiarios skundų knygos? Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kurioje įstaigoje jos gulėdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, į tuos skundus netgi būdavo reaguojama - vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokių skundų aptarimai, kaltųjų pabarimai ir trūkumų šalinimo pramatymai. Šiandien, sako, skųsk nesiskundęs - niekas nereaguos. Todėl retėja net skundai dėl mažo atlyginimo. 

 

Spustelėjus šaltukui ir iškritus sniegui daugelis tautos judėjimo vietų - kiemai, šaligatviai ir kai kurios gatvės - virs nemokamomis čiuožyklomis. Lengvasis tvojimosi ant ledo rezultatas - sudaužtas užpakalis. Sunkesnis - lūžusios rankos arba kojos. Kiekvienas jūsų galite sakyti: „Man tai neatsitiks, nes neisiu ten, kur slidu“. Tačiau, kaip sakė Merfis, jei „lemta tvotis ant žemės, tai to neišvengsite net ant batų padų priklijavę švitrinį popierių“. Kai prarasite pusiausvyrą ant nepabarstyto šaligatvio, nekeikite valytojų ar kelininkų, nes tai daryti - per vėlu, o pirmiausiai rūpinkitės, kad kiek galima švelniau pargriūtumėte. 

 

Artėjančios šventės verčia susimąstyti dar ir dėl to, kad padovanoti dovaną savo artimam, net ir sunkmečiu, yra kur kas lengviau, nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam. Teisingas pastebėjimas, kad retas iš mūsų parduotuvėje pirkdamas prekes ir išgirdęs jaunos 10 valandų per parą dirbančios kasininkės pasisveikinimą geriausiu atveju tesugeba kažką neaiškaus išmurmėti. Ir taip tik todėl, kad šiandien mums eilinį kartą bloga diena, o mes nepadarome nieko, jog ta nuotaika pagerėtų, jau nekalbant apie tai, kad ją pakelt kitam žmogui. Nuotaika kaip gripas. Ji plinta oru ir labai greitai.

 

Kiekvieną kartą pasižadame nuo Naujųjų gyventi kitaip. Apžvalgininkas Mykolas Drunga pasakoja, kad amerikiečiai bei kiti vakariečiai turi gražų įprotį: seniesiems metams pasibaigus ar naujiesiems prasidėjus, jie priima vadinamąsias „rezoliucijas“ sau. Tai yra jie asmeniškai užsibrėžia tikslą per tuos ateinančius metus vienu ar kitu atžvilgiu pasitaisyti, pavyzdžiui, atsikratyti kokios nors ydos, įvykdyti kokią nors sunkią, per ilgai atidėliotą, tačiau svarbią užduotį - ar dar kitaip pakeisti savo elgesį ar gyvenimą į geresnę pusę. Paprastai tų naujametinių pasiryžimų būna du ar trys, bet jų gali būti ir daugiau. Mykolas Drunga pateikia ir kelis tokių pasiryžimų pavyzdžius: visiškai mesti rūkyti arba bent sumažinti rūkymą iki penkių cigarečių per dieną, negerti daugiau nei du šimtus gramų per savaitę alkoholio, niekada nesėsti prie vairo kad ir trupučiuką išgėrusiam, per mėnesį numesti penkis kilogramus, nebešvaistyti pinigų loterijos bilietams, kas mėnesį sutaupyti bent 50 dolerių ar eurų, susilaikyti nuo keiksmų ir plūdimosi, nors kartą per dvi dienas suplauti indus, praleisti daugiau laiko su vaikais, kas savaitę atlikti nors vieną solidų gerą darbelį ne šeimos nariui, pradėti atsargiau ir tvarkingiau vairuoti, sustiprinti veiklą kokioje nors savanoriškoje piliečių organizacijoje, mandagiau elgtis su kai kuriais bendradarbiais ir t. t., ir t. t. 

 

Ar yra tokių „rezoliucijų“ mada Lietuvoje? Kad visai jos nebūtų, nesakysi. Sunkiau pildyti pažadus. Nors labai pritariu minčiai - gyvenk pagal sąžinę ir tuomet gali daryti ką nori.